Aldona Ruseckaitė. Ištrauka iš rašomo romano „Vilko plaukas“

 

Iš rašomo romano „Vilko plaukas“ (apie V. Mykolaitį-Putiną ir keturias jo gyvenimo moteris: motiną Magdaleną, seserį Magdaleną, žmoną Emiliją, mūzą Ireną)

 

Iš skyriaus „Sesuo Magdalena“

 

Gyvenimas tekėjo toliau. Po ligos Mykolaitis grįžo į universitetą. Jis jau buvo perėjęs iš Teologijos – filosofijos fakulteto į Humanitarinių mokslų fakultetą, atsisakęs „Židinio“ redaktoriaus pareigų. Šitaip tolo nuo kunigystės, nors pasirinkimo kančia draskė širdį – Putinas suvokė, kaip įskaudins artimuosius, kokį skersvėjį sukels bažnytinei valdžiai, koks sprogimas bus visuomenėje, bet tas laikas vis tiek po truputį artinosi. Kaip alkanas aras iš griūvančio lizdo / Aš veiziu į savo paniekintą buitį; / Nei džiaugsmo padangių, nei žemės vilionių, / Nei skaudamą gėlą iš sielos išguiti… Atėjo 1935 metų vasaros atostogos. Magdutė, kaip visada, buvo numačiusi didžiąją jų dalį praleisti Pilotiškėse pas tėvus, tačiau Emilija jau iš anksto užsiminė, kad Putinas išnuomojęs Palangoje nedidelę vilą ir kad jie šią vasarą visi turį ten nuvykti, pailsėti, papramogauti. Tie visi – dar ir Emilijos sesuo Eugenija. Ir virėja Marijona keliavo kartu. Kai džiaugsmingas entuziazmas kunkuliavo, kai buvo kraunami lagaminai su visais parėdais ir dėžės su ilgai negendančiu maistu, kai jau reikėjo vykti į stotį, staiga Emilija pareiškė, kad jiedu su Vincu dar turį vieną kitą reikalą atlikti Kaune, jie atvažiuosią po kelių dienų… Jautri seseriška Magdalenos širdis tarytum nujautė, jog kažkas turi įvykti, kažkas labai svarbaus. Ji girdėjo gan keistų užuominų iš panelės Emilijos – bet vis praleisdavo pro ausis, nes įsigilinti dar nenorėjo. Matė, kad jų buto subnuomininkė šį pavasarį buvo paslaptingesnė, mąslesnė, kartais kalbėdavo apie katalikiškos kunigystės nesuderinimą su natūraliu žmogaus gyvenimu, siuvosi naujų suknelių, tarėsi su Medži (1), kuri labiausiai tinka. O kai ši paklausė, kokiai progai Ly (2) ruošiasi, tik šyptelėdavo – gi daug tų progų, juk vasara, Palanga. Sesė nežinojo, net neįsivaizdavo, kokius ten reikalus jiedu gali su Vincu tvarkyti, lyg nebuvo tų reikalų – gal šiaip norėjo dviese pabūti, be visos maišaties, be pašalinių.  Neseniai poetas sukūrė eilėraštį apie pavasarį, šis tekstas irgi kėlė įtarimų. Krūtinėj – ak! saldu ir šilta, / O galvoje taip pasakiškai keista, / Lyg eitum kažkur per svyruoklį tiltą, / Kur vien palaimintiems praeiti leista. Juk jo eilėraščiams nebūdingas toks džiugesys, vis sielvartas, prieštaros,  pesimizmo himnai… Tad kol kas moterys be jų pasiekė Palangą, lepinosi kurorto malonumais, vakarais pasipuošusios žingsniuodavo ant tilto. Magdalena – Suvalkijos lygumų vaikas, užaugusi be vandenų, be ežerų, tik su pelkių ir miškų kvapais, ilgai žiūrėdavo į jūros tolius ir vis negalėjo atsigrožėti…

Vieną pavakarę, merginoms grįžtant iš paplūdimio, prie tilto pasirodė keletas pažįstamų iš Kauno, jie mojavo, vienas iš vyrukų pašaipiai sušuko – Magdut, sveikinu, brolienę turi! Mergina suraukė kaktą, skėstelėjo rankomis – ji dar nieko nežinojo. Tu ką – nežinai, kamantinėjo draugužiai, jūs gal meškų miegu prisnūdote, juk laikraščiai rašo, kad 1935 metų liepos 18 dieną Rygoje civilinėmis jungtuvėmis sutuokti lietuvis rašytojas profesorius Vincas Mykolaitis – Putinas ir panelė Emilija Kvedaraitė. Ir metai paminėti – jai trisdešimt ketveri, jam keturiasdešimt dveji! Dar paminėta, jog Mykolaitis prieš tai atsisakė kunigystės. Netiki, žiūrėk, pati paskaityk – kažkuris iš vaikinų ištiesė laikraštį, o jame jau buvo apibraukta žinutė. Paskaičiusi, pajutau svaigulį, akys pritemo… Vadinasi… – įvyko tai, ko buvo bijota… Magdutė ėjo kartu su Emilijos seserimi Eugenija, kuri tikriausiai labiau džiaugėsi, bet abidvi tylėjo, o grįžusios rado naujosios Mykolaitienės laiškelį: Kaip žinote, mudu su Vy (3) susituokėme. Esame labai laimingi. Atvykstame pas jus. Pasikalbėsime. Jiedu atvyko, bet Medži nepuolė ant kaklo nei broliui, nei jo žmonai, ji elgėsi tarsi nieko nežinotų. O Emilija, negirdint vyrui, pasakojo apie vedybas, ištraukė vestuvinę nuotrauką, kurioje ji laiminga šypsojosi, dailiai pasipuošusi, įsisegusi madingus kabančius auskarus,  šalia ir Putinas atrodė šiek tiek atsipalaidavęs. Magdutės mintys sukosi apie namus, tėvus, ypač motiną – kaip jie atlaikys netikėtą naujieną? Tėvų jai buvo labiausiai gaila – lyg per kaladėlių žaidimą – jų  trapus vilčių ir svajonių rūmas sugriuvo… Aš klausiausi be didesnio susidomėjimo, jaučiau širdyje kažkokį spaudžiantį kartėlį, viskas atrodė taip nenatūralu, taip svetima… Apie savo santuoką brolis jai nepasakė nė vieno žodžio. Vėliau sesuo dažnai pasvarstydavo, jeigu nebūtų atsiradusi ši lemtingoji moteris, gal Vincas būtų išlikęs kunigystėje – nors ir dvejonėse, ir kančiose, prieštarose – bet išlikęs… Tą vasarą Palangoje lengvo kurortinio buvimo taip ir nepavyko pagauti. Emilija ir Putinas eidavo pasivaikščioti dviese, žmona didžiavosi ir buvo laiminga, o vyras visai nenorėjo sutikti pažįstamų, kurių kurorte visada yra, nenorėjo jokių sveikinimų, nei pašaipių, nei draugiškų žvilgsnių, tetroško, kad visi juos paliktų ramybėje. Tačiau turėjo su aplinka susitaikyti, juk po tokio skandalingo įvykio – kunigo vedybų – neišvažiavo į kokį tolimą kaimą, į užkampį, o atvyko tarsi pasirodymui į pilną pažįstamų ir nepažįstamų žmonių kurorto šurmulį. Kažin kodėl jaunieji neiškeliavo per medaus mėnesį į užsienį, juk turėjo galimybes iš Rygos patraukti giliau Europon, leisti publikai nurimti, bet jiedu iš karto įšoko į liežuvių gyvatyną… Tad arba jie – Emilija, Magdutė, Eugenija ir Vincas kuo nors užsiimdavo nuomojamos vilos sode, arba Putinas užsidarydavo kambaryje… Jo santūrumas, uždarumas, jautrumas sulig santuoka niekur nedingo – atvirkščiai – viskas dar labiau komplikavosi. O ir Magdutė Palangoje sutikdavo daug savo draugių ar brolio pažįstamų, kai kurios merginos jai į akis pasišaipydavo: gi ne gražuolę profesorius išsirinko, ar jam tinka, ar bus kūrybos įkvėpėja? Ką galėjo sesuo komentuoti – patylėti ir tiek. Tad Palangoje po santuokos jiems visiems teko nemažai žaibų ir griausmų atlaikyti. Žinoma, jaunamartė nieko nepaisė, ji didžiavosi ir buvo išties laiminga. Iš jų visų vienintelė atvirai laiminga… Tąsyk grįžusi į Kauną Magdalena parašė eilėraštį „Vasarai praėjus“, kurio pirmasis posmelis buvo šiek tiek nerimastingas: Mes tik ką sugrįžom iš balto pajūrio. / Sugrįžom nuo saulėtos jūros krantų. / Ir gaila. Ko gaila – mes patys nežinom, / bet gaila, kaip vaikui atimtų žaislų.

Tačiau priimti Emiliją kaip brolienę Magdalenai nebuvo sunku, juk juodvi seniai pažįstamos ir jau neblogai susidraugavusios, tad ir Vincui nekilo keblumų, kaip suderinti šias moteris – seserį ir žmoną. Kol kas niekas ir nesikeitė, jie gyveno kaip gyvenę tame pačiame Purickio namo bute, Magdutė ir toliau turėjo savo kambarį, tik dabar ji daugiau bendravo su draugėmis, gerbė jaunavedžių privatumą ir laisvę. Emilija, kaip praktiška moteris, pradėjo dairytis savo būsto, ir šeima nusprendė Vincui priklausančiame žemės sklypelyje statydintis namą.

 

1 – Medži – mokydamasi gimnazijoje Magdalena Mykolaitytė sužinojo, jog vardas Magdė anglų kalba skamba Medži – taip vėliau ją draugai ir artimieji  vadino.

2 – Ly – trumpinys iš vardo – Emilija, Emily – taip Emiliją Kvedaraitę vadinti pradėjo V. Mykolaitis-Putinas.

3 – Vy – trumpinys iš vardo Vincas, iš Vyturėlis – taip Vincą Mykolaitį-Putiną vadinti pradėjo Emilija, vėliau Mykolaitienė.