VYTAUTAS STULPINAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI
Gedimino Jankaus nuotrauka
VYTAUTAS STULPINAS. NAUJI EILĖRAŠČIAI
BE PABAIGOS
Kitu nebuvai –
galuojantis žiemai,
merdėjant kovui –
ir neturėjai būti.
Visas ežeras – negilus.
Vienas maukas akims
išvysti akis
ir gintis nuo vėjo,
pučiančio iš laukų.
Sėsk, vienmarškini, sėsk,
sėskis prie sodo gryčios,
pavėsinės šešėlin
už pilkojo stalo.
Nieks nesupras kito.
Negalavimai dūzgia kaip širšės –
negali atsispirti paūksmei,
išbūt be noktiurno grėsmės.
Nelengva akims, kurios girdi,
regėti padėrusias akis.
Kalvose vėl vėtra
skeryčioja liepas –
liaunos, išlakios jų šakos.
Palydėjai žarą namo,
stoviniuoji po pergolės rėčiais.
Saulėlydis tarsi iš mūšio
kautynių lauke.
Atokiau nuo gyvenimo –
tik kapas, seniausiai apleistas.
Supratęs, kad tai keista, – pabusk.
Kas išmano ribas naktyje,
kad galėtų ištart – esu?
PROVINCIJOS
Ežero vieno ilgam nepalik.
Seniai, seniai. Kosminės grybienos
metais reikėdavo būt pasirengus
kūno provincijoms – sniegui,
pūgai, pusnims. Rudens tamsoje
švytėdavo medžių kelmai,
senieji medynų kelmai
abipus dvivėžio keliuko
į vienkiemio dūmą.
Jie baugindavo grįžtantį iš mokyklos
po pamokų, užsitęsusių lig vėlumos.
Kol vėpūčiai ir šviesa
tavaruojantis sniegas
paslėpdavo nelemtus kelmus,
vėjas bausdavo tavo
moksleivišką kepurę,
kad ji didelė mokytinio galvai,
virš kurios šlamendavo
eglių lajos, naktėdavo
padangė ežero link.
Nieko daugiau nebereikia,
vien kitoniškų minčių,
nei mąstomų dabar
iš kūno provincijų.
Ežero vieno ilgam nepalik –
ims ir pranyks tyras laukas.
Pierre Pellegrini nuotrauka
SNIEGO
Kojas apšilai – vėl į kelią.
Tamsuojančiais
mėnesiais nesitikėk
ir nieko neprašyk,
tik sniego.
Prieš žiemą teks grįžti.
Iš kamino veršis dūmai
ir sieks debesies.
Visiškas šlaitas primins skardį.
Tu gulėsi priveiktas
svetimo kūno,
panašus
į tarpulaukio krūmokšnį.
Tik grimztantis stačias
šaukštelis arbatai maišyt
tave suramins.
KARMINO SPALVOS KELYJE
Vienas slaptingos
knygos žmogus
pagaliau suprato
užsikoręs
neįmanomą naštą,
šėtonišką atsakomybę
rašytiniam žodžiui.
Jis būk siekęs
įtvirtinti būdą –
surastą jo paties –
neužbaigt sakinių,
bet taip, kad nieks
neįžvelgtų,
kad nebūtų
to matyti.
Jis kitam
„Nerimo knygos“ autoriui
sakė ieškąs prasmingo
mikrobo, žvaigždžių
užkrato. Tai esanti
kelionė iš tiesų,
gyvenimas
kaip eksperimentinis
žygis,
pradėtas ne savo noru
karmino spalvos
kelyje.
IŠ PIRMO SYKIO
Visą naktį lynojo,
nesmarkiai lyja ir dabar.
Pasikliauk kuo nors
iš pirmo sykio.
Nieko atskirai sau.
Šviesa lietuje
nuo žvaigždėto dangaus –
šitaip lyja su saule.
Nekalbėk pievų ir vėjo.
Vėjas pagvelbs tuos žodžius
ir numes į pažliugusį sniegą.
BET
Rugpjūtį imdavo ošti
vėjai iš vakarų, bangos
išilgai klodavo ežerą.
Tu yreis ir riešutavai.
Nieko daugiau nesakyk,
jei esi ežere vienas
ar šluostai nuo stalo
sprangias nuotrupas,
gaudai duonos
trupinius, sėklas,
jei iš žinovų
tolydžio girdi:
nieko, bet…
Nei sambrėškis, nei ūksmė –
miesto kaimelį nušvietus žiema
nėra visatvė, tik leidžia
matyti daugiau.
Atkampiai beri trupinius
iš užgelto delno,
rašai nepradėtą rašyt
tylą, kuri pamažu
užvaldo.
KLOSTĖ GIMTINEI
Niekur kitur
nenorėčiau būti šįvakar.
Niekur kitur. Tik šičia.
Dauboje ant kalvos
sužvilgo vanduo.
Viesulas ieško atkalnėse
kur įsisukt.
Miestas ir ežeras,
ir apdainuota sala
kasdien labiau rudenėja.
Ramus ir tylus
turėklų žemyn liūdesys.
Niekur kitur nenorėčiau
būti šįvakar ir bodėtis
blandžiais atspindžiais.
Viesulas drasko čionykštes kalvas.
Ką lankai, kamanės siela,
kokios gegnės tavo akiraty?
Lėtas vienišas šokis,
sugrotas pailgu lapu, –
kam ir ko?
