VYTAUTAS STULPINAS. EILĖRAŠČIAI APIE BŪTOVĘ

Poetas Vytautas Stulpinas prie paminklo V. Mačerniui (skulptorius Gediminas Karalius). Mildos Kiaušaitės fotografija

Naujausi poeto Vytauto Stulpino eilėraščiai nepalieka abejingų. Juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, aprėpiantis ne tik gimtąją Žemaitiją, bet giliai ir prasmingai šnekantis apie mūsų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeliantis į visuotinumo lygmenį. Sujaudina ištikimybė ir pagarba garsiojo žemiečio Vytauto Mačernio kūrybai – kai kuriose eilėse subtiliai perteikiami asmeniniai įspūdžiai ir mitologizuotas jo įvaizdis. 

Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, regis, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – slėpinių poetas, pašvęstasis Arcanes Meistras, savo kūryba primenantis kai kuriuos Oskaro Milašiaus atvėrimus.

Ir pats poetas pabrėžia: “Rašau sakinius apie būtovę. Kartais nuklystu ir ten, kur niekad nebuvau”.

Gediminas JANKUS 

 

Vytautas STULPINAS

 

EILĖRAŠČIAI APIE BŪTOVĘ

 

MAŽOJI BAŽNYČIA

 

Sakykla išgriauta,

plokščių margumas ant grindų.

Vietoj sakyklos didžiulis ekranas

su nuolat besikeičiančiais litanijų žodžiais.

Kunigų panteonas lauke – lygaus pilkumo,

„Paskutinės vakarienės“ imitacija,

nuleista iš viršaus stebėtinai prailgusios

krano strėlės, sveria ne vieną toną.

Blizgesio mylėtojai, tarsi paleidę džiną,

neriasi iš krūtinių, kad  paaukotų

puošmenų rastųsi dar ir dar.

Ne už kalnų ir seneliai Grožybė

bei Šleikštulys: tvoros šviečia baltumu

iki kūno gyvuonies, iki keistybės

gražiai atsitvert. Laiptai rupaus granito,

aštrių akmenų: kvarco, žėručio, laukų špato.

Liejas karštas kaip bučiniai bordo spalvos

naujametis vynas, vaizdas lyg „Otto“

katalogo. Mišios pasigirsta kaip vakaras,

rytas, kaip skubančios per kalną

varguolių dienos. Tėve mūsų,

ką šiandien galvoja seniausiai

susimąstęs neturtėlis Šv. Pranciškus

šešėlyje už bažnyčios sykiu

su mažystėm, kuklumu,

pagarba menkam žemės

vabalėliui, noru padėti bėdžiui

iš paskutiniųjų? Ant jo varganų pečių

greitai užgrius klebonijos Babilonas

su dviem prašmatniais balkonais,

aukštais kaminais antracito dūmams,

parapijos namų salė

ir koridoriai labai įmantraus

statinio, kurį pabrėžtais žodžiais

siūlo sumanusis juokdarys

gudriu ir velnionišku šypsniu

nuo pašaipios srėbtuvės.

 

VARGDIENIAI

 

Perpetės

ne tau, petnešų

niekad nenešiojai

ir neslankiojai

per paradines duris.

Galvoji ką kita,

maža ko nedarai:

eini į mokyklą, gėries

šiaudiniais plaukais,

tarpdury ilgai nestovi,

nekiši nosies kur nereikia.

Nelaužyk galvos,

jei turi bėdų

ar ko nors netekai –

eik pas vargšus.

Vargdieniai padės –

jie vieni.

 

ŠLAMESIO ANGELE

 

Stalas

kaip buvo aptemęs,

taip ir tebėra – lauke,

tarp vaismedžių,

taip ir liko be krėslo,

išsivaikščiojo

spynos ir sunėrimai.

Nutūpęs ant stalo

kikilis plečia sparnus,

tiesia ir atkiša koją.

Rūsčios kaukės kyla lyg ąsos

iš pražuvusio laiko duobių.

Šlamesio angele,

grok tylomis,

ką nors –

kad sodo aukštybėje

vėl suspindėtų žvaigždė:

lygios pakrantės,

sala netoli žemyno,

kur įtaigūs laivai

ir vasarnamiai.

Pagrok ką šviesaus,

neaprėpiamo,

lengvo,

lengvesnio nei vakar,

kai medžiuose blaškės

grėsminga kančia,

ir leisk man pritarti.

Šit sustojau ir stoviu

prie šlamesio varstomų vartų

lyg klojimo nebuvėlis

visą lietingą vasarą.

 

LABAI SILPNAS EILĖRAŠTIS

 

Vėjas tiesiai į veidą

kartu su saule. Ką tik

prazvimbė bičių spiečiai.

Lyg kažin kas. Ačiū tau,

pietini vėjau, dėkui įkarščiui

ir sveikatai. Ir apstybėm

viršum galvos. Būna

gilūs rėmai peizažui.

Toks vaiskus oras,

išplaukiant plaustu.

Į pasaulį,

kuris – galvoje.

 

BAMBEKLIS

 

Nesitikėk – ir nieko neprašyk.

Nusipirk vienintelei ateičiai – gultą.

Esi apiplėštas kiekvieną dieną –

birbia mašinos be stogų,

dvelkčioja liaunas vėjūkštis.

Viskas, matyt, susibėgs į viena.

Nieko, ničnieko doro.

Kojas apšyli – vėl į kelią.

Gaila, kad teks išvažiuot.

 

ŠVIESOS GATVEI

 

Ar žydės mėlynžiedės

veronikos prie Žemaitės?

Prieš rauzganą šviesą girdėjau,

kad menkutė žolė pasisėja pati

ir išauga savaime, kad daug žadėta.

Nebuvo vasaros nė vienos,

vasaros be vėjo, kad nepražystų

veronikos prie mokyklos –

kada ne kada, vėlyvą dieną,

daugel skausmingų metų.

Tėve mūsų, čia šitaip gryna,

žolėta, žalia, tokios šventos

skvero pievelės. Net Švytis

sugrįžo čionai – vieną

laimingą dieną.

Prie Baltosios mokyklos,

savo šviesingos pradžios.

 

GAVĖNIA

 

Namelį apglėbė klevas,

plačių šakų ąžuolai ir gavėnia.

Čia rasdavai savo kanapą,

pusėtiną miegą, šičia

rašydavai sunkias knygas.

Kol irkluoji eglinę valtį

ir juosvas ne vienas debesis –

visata, palietimai, žodžiai

atrodo bemaž nuogi.

Prisėdi ant prieblandos

ruožo ir svaidai

mažutę plūdę

tarp nendrių.

 

SKAIDRĖS

 

Yra suktinė ir yra suktinis.

Dvi priešingybės iš vienos šaknies.

Viena palinkusi į šokį,

kita – pašvilpaut malonumui.

Šviesingo nuovargio ir miego

vis rečiau. Kaip krežulių

karninių. Rankų darbo.

Jei praeitis neturi pabaigos,

kas kartą dirstelk praeitin –

nors viena akimi.

Eini per kelią ir žinai,

kad iškeliauji vienas.

Juk dabartis –

būtovės ateitis.

Yra suktinė ir yra suktinis.

Dvi skaidrės iš vienos šaknies.

Abi skirtingos –

ir abidvi skuba.

 

SNIEGAS

 

Įverk į adatą sniego,

žiema – ne tavo genties.

Būk sklandus lyg siuvėjas.

Tau švelni  painiava

ir mėlynę dygsniuojantis vėjas.

Duona be raugo nebus

pažadėta duona. Burnoje

likęs ajero skonis. Nuojauta

gundo, kad išvažiuosi už miesto

ir atsiduosi senovei.

 

PAKALIKAI

 

Bekraštė kaip stepė

migla. Bematant pilka.

Mieste visiškas rūkas:

pilkėja be atvangos.

Su aušra – ūkanota, klampia –

pakilai nuo medinio suoliuko.

Negali ir nenori –

kaip ten retkarčiais

būna – taip, rupūs

miltai, taip –

tai pakalikų

metas.

 

SAKINIAI

 

Neslėpk naktyje nieko.

Nei sausio, nei vienaties.

Nelabai kur paslėpsi.

Eisi ir eisi lyg apeivis,

bet niekur nenueisi.

Vis pakeliui ir pakeliui.

Rėkiančios spalvos,

staigūs stogai pastatų,

dažytų narsiais dažais,

atrodys kaip hidros.

Reikia išminties

atsisveikint

su ilgu gyvenimu,

mokėjimo būti šalia.

Jokio džiaugsmo

švelniai liūdėt.

Tik ilga kaip ašmuo

sausio naktis

ir kylantis vėjas.

Neini per palaukę

upės vaga,

nes upė be ledo.

Ji – dvipusė,

abi pusės skirtingos.

Dažnai pasitaiko augalų,

užaugusių savaime,

savo augumu

prikeliant kitą.

Kraštovaizdžio

nuovargio

daug daugiau,

nei galvoji.

Neslėpk naktyje

malonės žodžiaut.

 

KARMINO SPALVOS PAMĄSTYMAI

 

Vienas slaptingas

Fernando Pessoa knygos

žmogus galbūt nusižudė

todėl, kad suprato

užsikoręs milžino

raganiaus naštą,

neįmanomą atsakomybę

rašytiniam žodžiui.

Savižudis būk siekęs

įtvirtinti būdą –

surastą jo paties –

neužbaigt sakinių,

bet taip, kad nieks

neįžvelgtų ir

nebūtų galima

to matyti.

Jis kitam

„Nerimo knygos“ autoriui

sakė ieškąs prasmingo

mikrobo, žvaigždžių

užkrato. Tai esanti

kelionė iš tiesų,

ne kas kita,

gyvenimas

kaip eksperimentinis

žygis,

pradėtas ne savo noru

karmino spalvos

kelyje.

 

SULAUKUS AMŽIAUS

 

Pasigailėjimo

skubantiems metams

tikriausiai nė kiek.

Atgaila – dviejų personažų

monologas. Ne džiaugsmui –

džiaugsmai prieštaringi

ir nelinksmi. Kartais –

sulaukus dyvino amžiaus –

žvaigždės žiūri į žemę.

 

NUŠČIUVUSIOS TYLENĖS VARDAS

 

Fosilijos slepia

jūržolių šliūžę.

Pagražok pirštu aidui:

negalėjo taip būt –

buvo, neturi taip būti – bus.

Troškinys pateiktas laiku,

sutiktas ir palydėtas.

Nekantru,

kaip vilioja keliaut.

Kaip labai – kad ir šiandien.

Prieky – upė, už jos – atolas.

Vieni apsistoja prie lagūnos,

kiti – ten pat prie lagūnos

dėl draugijos, treti todėl,

kad matos iš tolo –

vieta patraukli,

išbandyta.

Vakare pastatai buveinę,

o rytą, švintant, ją nugriauni:

sulankstai brezentą,

ištrauklioji pagalius.

Taip subyra viskas –

kuo dedies.

Nuščiuvusios tylenės

vardas – Palapinė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *