VYTAUTAS STULPINAS. EILĖRAŠČIAI APIE BŪTOVĘ
Poetas Vytautas Stulpinas prie paminklo V. Mačerniui (skulptorius Gediminas Karalius). Mildos Kiaušaitės fotografija
Naujausi poeto Vytauto Stulpino eilėraščiai nepalieka abejingų. Juose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, aprėpiantis ne tik gimtąją Žemaitiją, bet giliai ir prasmingai šnekantis apie mūsų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkeliantis į visuotinumo lygmenį. Sujaudina ištikimybė ir pagarba garsiojo žemiečio Vytauto Mačernio kūrybai – kai kuriose eilėse subtiliai perteikiami asmeniniai įspūdžiai ir mitologizuotas jo įvaizdis.
Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, regis, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – slėpinių poetas, pašvęstasis Arcanes Meistras, savo kūryba primenantis kai kuriuos Oskaro Milašiaus atvėrimus.
Ir pats poetas pabrėžia: “Rašau sakinius apie būtovę. Kartais nuklystu ir ten, kur niekad nebuvau”.
Gediminas JANKUS
Vytautas STULPINAS
EILĖRAŠČIAI APIE BŪTOVĘ
MAŽOJI BAŽNYČIA
Sakykla išgriauta,
plokščių margumas ant grindų.
Vietoj sakyklos didžiulis ekranas
su nuolat besikeičiančiais litanijų žodžiais.
Kunigų panteonas lauke – lygaus pilkumo,
„Paskutinės vakarienės“ imitacija,
nuleista iš viršaus stebėtinai prailgusios
krano strėlės, sveria ne vieną toną.
Blizgesio mylėtojai, tarsi paleidę džiną,
neriasi iš krūtinių, kad paaukotų
puošmenų rastųsi dar ir dar.
Ne už kalnų ir seneliai Grožybė
bei Šleikštulys: tvoros šviečia baltumu
iki kūno gyvuonies, iki keistybės
gražiai atsitvert. Laiptai rupaus granito,
aštrių akmenų: kvarco, žėručio, laukų špato.
Liejas karštas kaip bučiniai bordo spalvos
naujametis vynas, vaizdas lyg „Otto“
katalogo. Mišios pasigirsta kaip vakaras,
rytas, kaip skubančios per kalną
varguolių dienos. Tėve mūsų,
ką šiandien galvoja seniausiai
susimąstęs neturtėlis Šv. Pranciškus
šešėlyje už bažnyčios sykiu
su mažystėm, kuklumu,
pagarba menkam žemės
vabalėliui, noru padėti bėdžiui
iš paskutiniųjų? Ant jo varganų pečių
greitai užgrius klebonijos Babilonas
su dviem prašmatniais balkonais,
aukštais kaminais antracito dūmams,
parapijos namų salė
ir koridoriai labai įmantraus
statinio, kurį pabrėžtais žodžiais
siūlo sumanusis juokdarys
gudriu ir velnionišku šypsniu
nuo pašaipios srėbtuvės.
VARGDIENIAI
Perpetės
ne tau, petnešų
niekad nenešiojai
ir neslankiojai
per paradines duris.
Galvoji ką kita,
maža ko nedarai:
eini į mokyklą, gėries
šiaudiniais plaukais,
tarpdury ilgai nestovi,
nekiši nosies kur nereikia.
Nelaužyk galvos,
jei turi bėdų
ar ko nors netekai –
eik pas vargšus.
Vargdieniai padės –
jie vieni.
ŠLAMESIO ANGELE
Stalas
kaip buvo aptemęs,
taip ir tebėra – lauke,
tarp vaismedžių,
taip ir liko be krėslo,
išsivaikščiojo
spynos ir sunėrimai.
Nutūpęs ant stalo
kikilis plečia sparnus,
tiesia ir atkiša koją.
Rūsčios kaukės kyla lyg ąsos
iš pražuvusio laiko duobių.
Šlamesio angele,
grok tylomis,
ką nors –
kad sodo aukštybėje
vėl suspindėtų žvaigždė:
lygios pakrantės,
sala netoli žemyno,
kur įtaigūs laivai
ir vasarnamiai.
Pagrok ką šviesaus,
neaprėpiamo,
lengvo,
lengvesnio nei vakar,
kai medžiuose blaškės
grėsminga kančia,
ir leisk man pritarti.
Šit sustojau ir stoviu
prie šlamesio varstomų vartų
lyg klojimo nebuvėlis
visą lietingą vasarą.
LABAI SILPNAS EILĖRAŠTIS
Vėjas tiesiai į veidą
kartu su saule. Ką tik
prazvimbė bičių spiečiai.
Lyg kažin kas. Ačiū tau,
pietini vėjau, dėkui įkarščiui
ir sveikatai. Ir apstybėm
viršum galvos. Būna
gilūs rėmai peizažui.
Toks vaiskus oras,
išplaukiant plaustu.
Į pasaulį,
kuris – galvoje.
BAMBEKLIS
Nesitikėk – ir nieko neprašyk.
Nusipirk vienintelei ateičiai – gultą.
Esi apiplėštas kiekvieną dieną –
birbia mašinos be stogų,
dvelkčioja liaunas vėjūkštis.
Viskas, matyt, susibėgs į viena.
Nieko, ničnieko doro.
Kojas apšyli – vėl į kelią.
Gaila, kad teks išvažiuot.
ŠVIESOS GATVEI
Ar žydės mėlynžiedės
veronikos prie Žemaitės?
Prieš rauzganą šviesą girdėjau,
kad menkutė žolė pasisėja pati
ir išauga savaime, kad daug žadėta.
Nebuvo vasaros nė vienos,
vasaros be vėjo, kad nepražystų
veronikos prie mokyklos –
kada ne kada, vėlyvą dieną,
daugel skausmingų metų.
Tėve mūsų, čia šitaip gryna,
žolėta, žalia, tokios šventos
skvero pievelės. Net Švytis
sugrįžo čionai – vieną
laimingą dieną.
Prie Baltosios mokyklos,
savo šviesingos pradžios.
GAVĖNIA
Namelį apglėbė klevas,
plačių šakų ąžuolai ir gavėnia.
Čia rasdavai savo kanapą,
pusėtiną miegą, šičia
rašydavai sunkias knygas.
Kol irkluoji eglinę valtį
ir juosvas ne vienas debesis –
visata, palietimai, žodžiai
atrodo bemaž nuogi.
Prisėdi ant prieblandos
ruožo ir svaidai
mažutę plūdę
tarp nendrių.
SKAIDRĖS
Yra suktinė ir yra suktinis.
Dvi priešingybės iš vienos šaknies.
Viena palinkusi į šokį,
kita – pašvilpaut malonumui.
Šviesingo nuovargio ir miego
vis rečiau. Kaip krežulių
karninių. Rankų darbo.
Jei praeitis neturi pabaigos,
kas kartą dirstelk praeitin –
nors viena akimi.
Eini per kelią ir žinai,
kad iškeliauji vienas.
Juk dabartis –
būtovės ateitis.
Yra suktinė ir yra suktinis.
Dvi skaidrės iš vienos šaknies.
Abi skirtingos –
ir abidvi skuba.
SNIEGAS
Įverk į adatą sniego,
žiema – ne tavo genties.
Būk sklandus lyg siuvėjas.
Tau švelni painiava
ir mėlynę dygsniuojantis vėjas.
Duona be raugo nebus
pažadėta duona. Burnoje
likęs ajero skonis. Nuojauta
gundo, kad išvažiuosi už miesto
ir atsiduosi senovei.
PAKALIKAI
Bekraštė kaip stepė
migla. Bematant pilka.
Mieste visiškas rūkas:
pilkėja be atvangos.
Su aušra – ūkanota, klampia –
pakilai nuo medinio suoliuko.
Negali ir nenori –
kaip ten retkarčiais
būna – taip, rupūs
miltai, taip –
tai pakalikų
metas.
SAKINIAI
Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis,
bet niekur nenueisi.
Vis pakeliui ir pakeliui.
Rėkiančios spalvos,
staigūs stogai pastatų,
dažytų narsiais dažais,
atrodys kaip hidros.
Reikia išminties
atsisveikint
su ilgu gyvenimu,
mokėjimo būti šalia.
Jokio džiaugsmo
švelniai liūdėt.
Tik ilga kaip ašmuo
sausio naktis
ir kylantis vėjas.
Neini per palaukę
upės vaga,
nes upė be ledo.
Ji – dvipusė,
abi pusės skirtingos.
Dažnai pasitaiko augalų,
užaugusių savaime,
savo augumu
prikeliant kitą.
Kraštovaizdžio
nuovargio
daug daugiau,
nei galvoji.
Neslėpk naktyje
malonės žodžiaut.
KARMINO SPALVOS PAMĄSTYMAI
Vienas slaptingas
Fernando Pessoa knygos
žmogus galbūt nusižudė
todėl, kad suprato
užsikoręs milžino
raganiaus naštą,
neįmanomą atsakomybę
rašytiniam žodžiui.
Savižudis būk siekęs
įtvirtinti būdą –
surastą jo paties –
neužbaigt sakinių,
bet taip, kad nieks
neįžvelgtų ir
nebūtų galima
to matyti.
Jis kitam
„Nerimo knygos“ autoriui
sakė ieškąs prasmingo
mikrobo, žvaigždžių
užkrato. Tai esanti
kelionė iš tiesų,
ne kas kita,
gyvenimas
kaip eksperimentinis
žygis,
pradėtas ne savo noru
karmino spalvos
kelyje.
SULAUKUS AMŽIAUS
Pasigailėjimo
skubantiems metams
tikriausiai nė kiek.
Atgaila – dviejų personažų
monologas. Ne džiaugsmui –
džiaugsmai prieštaringi
ir nelinksmi. Kartais –
sulaukus dyvino amžiaus –
žvaigždės žiūri į žemę.
NUŠČIUVUSIOS TYLENĖS VARDAS
Fosilijos slepia
jūržolių šliūžę.
Pagražok pirštu aidui:
negalėjo taip būt –
buvo, neturi taip būti – bus.
Troškinys pateiktas laiku,
sutiktas ir palydėtas.
Nekantru,
kaip vilioja keliaut.
Kaip labai – kad ir šiandien.
Prieky – upė, už jos – atolas.
Vieni apsistoja prie lagūnos,
kiti – ten pat prie lagūnos
dėl draugijos, treti todėl,
kad matos iš tolo –
vieta patraukli,
išbandyta.
Vakare pastatai buveinę,
o rytą, švintant, ją nugriauni:
sulankstai brezentą,
ištrauklioji pagalius.
Taip subyra viskas –
kuo dedies.
Nuščiuvusios tylenės
vardas – Palapinė.