VYTAUTO STULPINO EILĖRAŠČIAI

Vytautas Stulpinas yra kito garsaus žemaičių poeto Vytauto Mačernio kūrybos žinovas ir mylėtojas, jo gyvenimo tyrinėtojas, vienas iš paminklo V. Mačerniui Telšiuose sukūrimo iniciatorių. Ne vienas literatūrologas yra pastebėjęs, kad poetui itin artimas V. Mačernis. Nesunkiai pajuntamas jų dvasinis ryšys – originali pasaulėjauta, filosofiniai apibendrinimai, gentiškumas. Ir šiuose V. Stulpino eilėraščiuose  nemažai subtilių ir jautrių mačerniškų motyvų.

Gediminas Jankus

Vytautas Stulpinas prie paminklo V. Mačerniui (skulptorius Gediminas Karalius). Mildos Kiaušaitės fotografija

VYTAUTAS STULPINAS

BALTOJI  MOKYKLA

 

     Lietui nušniokštus Mažosios bažnyčios stogais,

kai laistosi medžiai aplinkui, o saulė nubėga žeme,

    mes suglaudžiam skėtį, vieną po kito, ir štai –

            vingrus ilgesys pasileidžia gatve,

              lyg vėduoklė atidengia veidus.

    Ilgi vakarai, praleisti mokykliniam dūdų orkestre,

              atgyja tarytum pati atmintis,

    nušvinta, negęsta ilgai, praėjusio laiko beieškant.

       Tenai, kur saulėlydžiais baigiasi gatvė šviesi,

kur medžiai viršūnėmis nupiešė spiečiančius debesis,

                    o metai nespėjo jų pamiršt,

        kur sienos mozaikoj boluoja Žemaitės skara,

            kur tyliai ir švelniai praėję rytai rudenėja,

                      sustojam, suklūstam,

                    ir suplazda burė krūtinėj.

                     Baltosios mokyklos fone

                          toks kelias platus –

                          vaikai juo nubėgs.

 

IŠKILMĖS

 

Prieš šuorą metų,

laukiant gimnazijos salėje

iškilmių

niekada nesibaigiančios šventės,

vienas rašytojas auksakalys

lyg niekur nieko:

– Kas, tavo galva, čia didžiausias?

– Mačernis, – sakom abu.

– Mačernis, –

ir nutylam.

 

ŠVYTIS

 

Uždega langą

garuojanti vakaro saulė.

Morfėjau, Morfėjau,

vėjas stūgauja medžiuos

kelintą naktį, nepamenu jau –

apie ką.

 

Horizonte

būtasis kartinis laikas.

Koks žuvo poetas!

 

Jei prie Žemaitės*

būtų stovėjęs Mačernis,

įkūnytas bronzinis Švytis,

ką tik nulaužta šaka

pasirėmęs mąslus keliauninkas,

džakometiškai veriamas vėjo

galybės,

mūsų vaikystės ruduo

ir ilgos kaip pirštai žiemos,

pagaliau metų metai

būtų buvę labiau

mūsų.                                        

* Žemaitės gimnazijos

 

LIEPOS VIDURYS

Vytautui Mačerniui

 

Stipriai išmaišytas liepos vidurys.

Iš pažiūros stojiškas vidutinio amžiaus

vyriškis stabteli lyg debesis

prie didžiųjų vartų fragmento.

Vartai vartais, metai metais,

o koks romantinis klavišas,

suskambėjęs švelniai ir šviesiai,

koks vilkelis atveda mokinį

į Baltosios mokyklos pakrantę,

kur nebėra išlakaus vėjarodės stiebo,

meteorologinių bandymų stoties,

daug kas pasikeitė,

išskyrus šviesą tamsoje.

Jam, ateiviui, nieko tolimo nereikia.

Jis nieko tokio nelaukia,

tikriausiai nieko realaus nenori sutikti.

Tam bus kitas šuoras,

kita vėjo akimirka,

kitoniški medžiai,

kitaip įsiūbuota laja.

Nugrimzdusį į atolo melancholiją

jį traukia čionai neužmirštami laiptai

priešais retai varstomas

gimnazijos duris.

1995, liepa

 

PRIE IŠVAŽINĖTO KELIO

            

Dieve,

tolybėms nėra lygių.

Šaltai debesuojas ir pūgavoja.

Toks plėšikiškas

krentančiam lapui ruduo.

Tai, ką regi dabar,

turėjo regėtis ir anksčiau.

Nors parėmei smakrą,

lygu vasnoji į visišką tylą,

kone Šiaurės ašigalį.

 

Paritink

ramybę per šaltį.

Tik neklausk,

kodėl tokia lemtis

skirta būtent tau – 

niekas negali to atsakyt.

 

Saulė leidžias pati per save.

 

ŠARNELĖ

 

Išėjus į lomą

už šimtamečio sodo,

artėja pusnuogės kalvos

ir Žvyrynėlis.

 

Reikėjo valandos,

kuri – kelyje

vakarop.

 

Sudilgčioja

lig gyvuonies

šuolis į begalumą.

 

KADA

 

Neryškiai šviesuoja

Šventosios pakrantė.

Žvejo samčiu semi

vandenį iš valties.

Vaizduotė gramzdina

į Šarnelės vasarą.

Lėtai

palaukėm

nueina Vytautas Mačernis.

Medžiais apaugusi sodyba

nėmaž neblėsta.

Ir padūkusios spalvos,

raibuliais tviskanti saulė,

laukas išgulusių minčių.

Kada sužinosi,

kodėl sol – oranžinė,

o mi – melsvai balta?

 

KALNAI

 

Vytautui Mačerniui

 

Jie supa

visus anaiptol,

o ginantis nuo praeities –

ir lėtąją sakinio pusę.

Pakilus nuo trumpo

suoliuko, apypietė

plūsta į jungtuves.

Po kiekvienu žodžiu

– tarpas. Tam tarpui

rašomos knygos.

 

Per ežerą,

paliktą vieną,

dvilypiais laukais

kad užplūs neviltis,

artima gėlai, regėjimai

ir esatis – aš taip noriu

tų eilėraščių, kaip trokštąs

vandens, aš be jų

negaliu, gyvenimas

trumpas. Be galo.

 

Koks žuvo poetas!

 

Po kiekvienu žodžiu

– tarpas. Tam tarpui

rašomos knygos.

Vienas sako,

kad kalnas ritas,

kitas tyli, pakreipęs

galvą. Nuo trumpo suoliuko

apypietė plūsta į jungtuves.

 

Kai aš numirsiu –

nutildavo vienas maestro, –

užklokit mane muzika.

 

NE BE LIŪDESIO

 

Ką nors parašyk

lygių balsų kapelai.

Muzikuoji –

užuot kalbėjęs.

 

Nenusakomos dienos,

nes tokios, ne be liūdesio,

jos troško būt.

 

Kelintą savaitę

trečiadienio pietūs – vėlai.

Iš mirusių keli poeto skulptūrą.

Pripuolamas žingsnis,

koridos triukšmas –

karštų matadorų,

galvijų,

čigoniško klyksmo.

 

Priešpiečio saulė

prieš bulių nosis –

su labiausiai

pamišusiais.

 

ORE

 

Prasilenki su oreiviais,

matytais ir ne, o liepos,

kaštonai šlama.

Paminklas poetui žalias kaip žiogas.

Skrisk, bitine, skrisk,

ežere vienintelė sala,

po juosvu debesim didelės bangos.

Sala nenori niekur keliaut,

dienas leidžia viena,

o aplink,

kužda Stephenas H.,

tvyro daugel juodųjų ertmių.

Valia – nusiavus laivus –

nusiauti kai ką daugiau

ir keliaut,

kur niekas

tavęs nematė.

 

Skrisk, bitine, skrisk.

Raktai guli pasklidę ant stalo.

Namo, tik namo,

pas savus.

Ore daug saulės.

Laikrodis tyli,

nutilo švytuoklė –

moters veidas

ant ciferblato.

 

KAPELIJA POETUI

 

Kaip pasitikus tave

po šitiek metų,

dešimtą baigusį dešimtį?

Aleksandriškės kalną

užėjus diena

sužvilgo plačiais ratilais:

čia glosto,

čia bėga,

čia tykiai pašiurpsta.

Išretėjo abipus kaštonai –

o buvo alėja –

ir gęsta greičiau nei kadais.

Kaip pasitikus tave,

minties poete?

Kai veriančios žaros

sukrinta į jūrą

ir tvyro tarytum kupinos idėjų,

aš tarsi vaikėzas ant stogo,

paveiksluojamas medžio drožėjo,

ant įkaitusios saulėj skardos

nukoręs kojas.

 

Jei kartais poetas

pareitų per Žvyrynėlį,

sutiktų ne vieną minoritą,

atėjusį jo aplankyti.

Vasaros slenka

lyg dorės į krantą,

tarp eglių pasislėpė kapas.

Mažutis dangaus lopinys

pro šakotas lajas

nusineša – kad pradangintų –

platybėse viską,

ką šičia įgijo.

 

Ūžkite,

antkapio medžiai,

po daugelio metų,

pirmą valandą nakties,

vėtrai plakant į žemę

šlapias skarotas šakas.

Tokią naktį ne metas

mėtyti žvilgsnį.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba