LAIMONAS INIS. BIOGRAFINĖ SAKMĖ “NAKTIS SU NEPAŽĮSTAMĄJA”

Laimonas Inis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Darbštusis ir kūrybingas mūsų kolega rašytojas Laimonas Inis neseniai išleido naują biografinių sakmių knygą “GYVENIMU IR MEILE TIKIU. Mažosios Lietuvos žymūs kultūros žmonės”. Dailininkė Eva Labutytė. (2024, Kaunas, Naujasis lankas).

Tai jau bene 50-oji autoriaus knyga, pasakojanti apie Mažosios Lietuvos kultūrininkus ir šviesuolius. Jau kelis dešimtmečius Laimonas Inis paskyrė būtent šio krašto istorijos, kultūros tyrinėjimui, ir naujoji knyga – ankstesnių rinkinių tąsa. Tai ne išsamūs istoriniai pasakojimai ir ne kruopštus biografinių faktų atkartojimas. Pateikiamas tik vienas kitas, autoriaus manymu, reikšmingas jų gyvenimo epizodas. Šios knygos herojai – rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, kunigai etc.  paliko neišdildomus pėdsakus ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet visos Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Kurdamas jų gyvenimo sakmes, autorius norėjo, kad jie ir dabar būtų šalia ir budintų mūsų sąmonę, skaitytojas patirtų jų kasdienybę, išminties ir meilės galią, dvasios stiprybę. Pasakojimai perpinti senųjų sakmių, dainų, padavimų fragmentais. Biografinės sakmės knygoje pateikiamos chronologine seka. Autoriui maloniai sutikus, skelbiame vieną biografinę sakmę – “Naktis su nepažįstamąja” iš naujosios knygos “Gyvenimu ir meile tikiu”.  

 

LAIMONAS INIS 

              

NAKTIS SU NEPAŽĮSTAMĄJA

 

Alkūnes įbedęs į palangę, nuo laiko pajuodusią ir nerimstančių kinivarpų negailestingai išurbintą, Karlas įsmeigė karščiuojančias akis į vijokliais apžėlusį medinėm lentelėm iškaltą takelį atvingiujantį nuo marių, ir laukė. Bijojo net sukrutėti, kad neišblaškytų melsvėjančio vakaro tylos, jau pamažu gaubiančios dienos kaitros ir nerimuolių vėjų nukamuotą pušyną, poilsiautojų išpėduotus spyglių patalus ir jo namelį. Viskas pamažu skendo rudens aukse.

Į aukštą rudą dėžę įspraustas senas, iš Vokietijos kartu su stalu ir keliomis minkštomis kėdėmis atsivežtas laikrodis, tarsi sukrutėjo ir ėmė tingiai mušti valandas. Jis neskaičiavo dusliai aidinčių, per visą kūną einančių garsų – žinojo: aštuonios.

Jos laikas!

O tikriausiai ir jo.

Taip, žinoma! Antai pareina!

Neskubėdama, koketiškai pasisiūbuodama į šonus, žvalgydamasi į visas puses visuomet nustebusiomis akimis, Frau gėrėjosi artėjančio vakaro prieblanda. Palengva kilnodama ilgas kojas ir švysčiodama įdegusiais keliais, kopė išsiklaipiusiais laipteliais, ir Karlas, tankiai mirksėdamas rudomis, ilgų antakių šepelių užkritusiomis akimis, pasitiko Ją iš savo slėptuvės nekantriu, kiek sutrikusiu žvilgsniu. Neskubėk, eik lėtai lėtai, kuo lėčiau kilnok kojas ir saugokis, kad batelis neįsitrigtų tarp išsiklaipiusių lentelų, leisk švelniam vakaro vėjeliui pažaisti savo gelsvuose lyg smilgos plaukuose, pakedenti nerūpestingai ant kaklo dideliu mazgu užrištą žydrą skarelę – leisk man dar kartą pasigėrėti ir pasidžiaugti tavimi. Pats likimas atnešė Tave į šią pasvietę – atnešė pas mane, nedrąsiai prisipažino, ir aš nežinau, ar tai mano laimė, ar pragarmė, bet mažiausiai tai rūpi – man gera žiūrėti į Tave iš slėpynės ir žinoti, kad niekada negausiu brangesnės dovanos už šią…

Ji stabtelėjo, pasilenkė, liaunais baltais pirštais grabsnojo spyglius ir smėlį – va, surado! Batelis iš tikrųjų nusmuko, įstrigęs tarp lentelių, kurias išdykaudami buvo praskėtę vaikigaliai, tikėdamiesi, kad taip atsitiks ir jie turės smagią pramogą pasijuokti iš nelaimėlės. Taip ir atsitiko. Žiūrėkit, žiūrėkit į mane, jeigu jau taip norit – šypsodamasi tarsi kvietė Ji, bet tą valandą daugiau žiūrinčių nebuvo, tik jis. Frau neskubėdama movėsi batelį, bet per dieną išbrinkusi koja nenorėjo lįsti į ankšta urvą. Žvilganti sidabro pakabuko grandinėlė nukaro nuo kaklo – ak, jeigu tik jis nutrūktų, Karlas nebeištvertų ir  strimgalviais leistųsi jo ieškoti!

Jis dar labiau užsisvėrė ant palangės, nenorėdamas iš akių paleisti nė vieno Jos judesio, trypčiojimo, rankų švysčiojimo – skarelė, išdykaujančio vėjo pagauta, jau pleveno lyg maža burė ir, rodės, tuoj atitrūks nuo kaklo ir pakils į pušies viršūnę ar užkibs už žaliais kankorėžiukais apkibusios šakos ir suplevens kaip viltis ar stebukals – ne, nepakilo, neišskrido.

Ji užsimovė batelį, tvirčiau užmezgė ant kaklo skarelę ir vėl neskubėdama kopė į kalniuką.

Karlas norėjo, kad tas jos žygis niekada nesibaigtų, kad ir laipteliai  būtų  begaliniai. Jam pasirodė, kad mergina ėjo tarsi iš šviesos į tamsą, o kas bus tada, kai Ji nueis? Kur liksiu aš – šviesoje ar tamsoje? Jos šviesoje ar savo tamsoje?

Lydėjo Ją akimis susijaudinęs, euforijos apimtas, tarsi veržėsi pro langą į vakaro prieblandą – pas Ją, arčiau arčiau! – kol Ji dingo pradingo takui nuvinguriavus už namo…

Karlas tyliai atsiduso ir susmuko įdubtoje, gerokai per laiką išsėdėtoje kėdėje.

Kaip ilgai aš laukiau šios akimrkos – tarsi kažkas mažu varpeliu skimbčiojo Karlo smilkiniuose ir tas raminantis garsas pamažu užvaldė visą kūną. Ilgai klajojęs po šią kaitros ir aršių vėjų iškankintą žemę, argi pagaliau sutikau savo lemtį ir galiu iš arti  – iš labai labai arti! – pažvelgti jai į akis.

O gal žvelgti į Ją?..

Širdis akimirką susigūžė, susitraukė į mažą mažą, bet neramiai pulsuojantį kamuolėlį. Vėl svarstė: aš žvelgiu į Ją, o Ji  į mane, ir tas tarpelis tarp mūsų toks mažas ir toks didelis kaip begalybė.

Kaip dažnai būdavo, taip ir tą atmintiną dieną, užsimaukšlinęs plačiabrylę skrybėlę ir įsispyręs į gerokai numintus brezentinius batus, pasiėmęs  tik piešimo sąsiuvinį ir pieštukus, jis vaikščiojo melsvėjančių marių pakrante. Viena po kitos bėgdamos bangelės tingiai plakėsi į krantą, šiugždėjo saulėje perdžiuvę meldai, ratus sukdamos viena už kitą garsiau kvaksėdamos nepavargdamos plūdinėjo ir nardė antys.

Pūsdamas į giedrą dangų juodus dūmų kamuolius, iš tolo atpūškavo garlaivis. Žinoma, tai buvo Kuršių marės, tokiu laiku kasdien atvežantis memeliškių, margaspalvių keliauninkų ir balto švaraus smėlio ar marių bei pušynų gaivumos poilsiautojų pulką. Karlas mėgdavo pasitikti tą laivą, ištvermingą marių darbininką. Sustingęs stovėdavo krantinėje ir smalsiai nužvelgdavo kiekvieną, siauru linguojančių liepteliu tipenantį į krantą – gal rasis koks pažįstamas?

Tą kartą nė vieno pažįstamo neužtiko, tik Ją… Frau iš garlaivio išlipo beveik paskutinė, neskubėdama, aukštai kilnodama raudonais bateliais apautas kojas, viena ranka prilaikydama perregimą plačiabrylę skrybėlę, kitoje spausdama nedidelį, irgi raudoną blizgančiomis sagtimis lagaminėlį.

Žengė išdidžiai, pasisiūbuodama, neskubėdama, tarsi norėdama,  kad visi pamatytų. Išlipusi į smėlėtą pakrantę, valandėlę stabtelėjo, ranką pridėjusi prie kaktos apsižvalgė, atsiduso, matyt, nusivylusi, kad niekas nepasitiko, ir lengvai siūbuodama į šonus, nupėdino Uošvės kalno pusėn.

Karlas smalsiai žiūrėjo į Ją, šiek tiek sužavėtas ir ėmė tankiai mirksėti, lyg smėlis būtų prikritęs akis. Ne, ne smėlis… Nėra kalbos, moterys visuomet traukia dailininkų dėmesį, dažnai juos pavergia – rodos, visiems laikams, bet dažniausiai trumpam, tačiau kas gali abejingai, šalta širdimi praeiti pro Dievo ir gamtos stebuklą? Karlas nebuvo išimtis, nors niekada netapė aktų ir niekad į savo namus nekviesdavo papozuoti moterų – jį žavėjo Nidos ir kitų  pamario kaimelių žaliai rusvi namukai, surukę, vėjų išėsti žvejų veidai, gyslotos jų rankos ir vėtrungėmis  papuoštos valtys, dienom naktim siūruojančios pušys, žmonių margumynas paplūdimiuose. Karlą užbūrė šis nuostabus nerijos kraštas ir jis panoro  čia gyventi – pasistatė namą ant Uošvės kalno ir visam pasiliko, kad galėtų sutapti su tuo žemės pakraščio stebuklu ir jame ištirpti. Tapė marias, laivus, žvejus, briedžius, klaidžiojančius pušynų takais, žvejų laivus ir valtis, liejo akvareles, eskizavo – pieštukas ar teptukas visuomet buvo jo rankoje ir Karlas nejučia tapo nerijos vaizdų įamžintoju.

Ir štai atplaukė Ji – kaip balta gulbė iš pilkų vandenų iškilusi. Kaip kokia paslaptinga vyrų vilioklė undinė, kaip…

Jis dar nerado žodžių, kaip galėtų teisingiau Ją apibūdinti, bet akimoju suprato – Ji ateis į jo paveikslus ir…

Štai, ateis šią naktį.

Pakako kelių akimrkų, kad Ją visą pamatytų, beveik iki smulkmenų.

Akys pilkai rudos, lūpos siauros, viršutinė kiek pakilusi, nosis šiek tiek išsikišusi, plaukai šviesūs, ilgoki, išlindę iš po skrybėlaitės, kaklas plonas, smakras  su duobute, žydra bumbuliuota suknelė, gan gili iškirptė… Ne gražuolė, bet savita, patraukli, vylinga, matyt, stipraus charakterio, atkakli, žinanti savo vertę ir mėgstanti gyventi pagal savo norą.

Vėliau matė Ją dar keletą kartų pamary, sėdinčią supamoje kėdėje, plačiai atsivėrusią saulei ir vėjui, rusvais akiniais prisidengusią akis.

Dažnai matė ir vakarais, lipančią laiptais į Uošvės kalną pro jo namą…

Padarė keletą eskizų. Gal prireiks.

Jis jau troško Ją tapyti. Iš atminties. Pozuotojos jam nereikia. Karlas jau matė Ją šalia esančią… Tikėjo –  tas paveikslas, kurį nutapys, bus jo svajonių ir vilčių išsipildymo ženklas. Jis bus lygiai tokio dydžio, kaip, antai, tas langas, pro kurį ją pasitinka ir palydi į kalvą. Ji švies kaip viltis, teikdama jam džiaugsmą.

Karlas nepajuto atsidūręs keistoje būsenoje tarp realybės, laukiančio nerimo ir viltingos ramybės. Tokia sprangi, ausis gręžianti tyla…

Jis nevalingai atsidūsta, pasimuisto ir dar labiau sustingsta kėdėje, atrėmęs galvą į atlošą, tarsi nebegyvas, bijodamas sukrutėti, sučepsėti lūpomis ar giliau alsuoti. Būti toje svaigioje tyloje jam pasidaro nepaprastai gera…. Paskęsta, nugrimzta žaliam marių vandeny, nebūties tamsybėje… išnyksta su kūnu ir dvasia…

Staiga kažkur tolimame, dar budinčių smegenų kampely, sukirba svarbiausias egzistencinis klausimas: ar aš dar gyvas? Klausia tikėdamasis išgirsti kad ir tylų, bet svarbų atsakymą.

Neišgirsta…

Tyla lyg mirguliuojantis bebalsis  žvaigždžių mirgėjimas, lyg pušų spygliuose įstrigęs ir nurimęs vėjas.

Tyla ir ramybė, kurios visuomet troško, bet niekada neprisišaukė…

Suvirpa ranka ir Karlas, pabudęs iš nebūties, instinktyviai siekia teptuko. Ji juk yra čia, yra čia, toji kankintoja!

Ji tyli. O gal Ji kalba kaip tyla?

Ar čia Tu?

Aš ir ne aš…

Tai kas?

Tavo svajonė ir vizija.

Jis žiūri į Ją. Ji traukia ir erzina, ir Jos žodžiai atrodo keisti, ištarti be meilės.

Aš noriu nutapyti tą viziją, tai yra Tave. Nors man pačiam keista.

O man nė kiek! Juk aš esu būtybė, kuri tarsi egzistuoja, bet niekas jos nemato. Tačiau noriu žinoti – ir šito atkakliai siekiu! – kokia aš iš tikrųjų ir kokia būsiu.

Jis aiškiai išgirdo Jos sujaudintą balsą, net duslius širdies dūžius ir kvietimą padėti išsklaidyti dvejones, miglotą nuojautą ir praverti duris į aiškumą. Ji buvo šalia. Ji traukė prie savęs ir erzino, ir Jos žodžiai atrodė skaudūs, bet dėl to jis nė kiek nesistebėjo, nes pasiklydo laike, kurio nesuprato ir nenorėjo suprasti, laike, kuris nebesuteikė nei džiaugsmo, nei skausmo. Bet nuostabiausia buvo tai, kad jis pajuto Jos dvasią ir Ji pati nejučia perėjo į jį, susiliejo su jo dvasia, ir jie tarsi tapo viena esybe.

Kažin, kažin… Juk taip negalėtų būti!

Kėdė  sugirgždėjo, Karlas rankomis graibė orą, tarsi norėdamas apglėbti Ją, tą naują, mėnulio nušviestame vidurnaktyje pagimdytą būtybę, priglausti prie savęs, pajusti Ją visa savo esybe, o jau tada… tada…

Toje iliuzinėje erdvėje Karlas aiškiai suvokė, kokią turi Ją nutapyti.

Šviesos ir šešėlių žaismė, linijų ritmas, potėpių, spalvų įvairovė, šviesus, tamsus, šventiškas koloritas, slaptinga iliuzinė erdvė, gal net mitologijos nimfa ar undinė Nidos peizažo fone…

Nuo idėjų maišalynės oras suvirpa ir Karlas ima krūpčioti tarsi siautulio apimtas.

Taip, dabar Ji jau mano valioj. Neatsispirs, Ji neturi jėgų pasipriešinti ir aš galiu daryti,  ką noriu. Gal gyvenu ir beprotybėje, bet galiu Ją sukurti pagal savo norą ir įgeidį, nors Ji mane paslapčia ir valdo ir gali paspęsti tokias žabangas, kad sunkiai iš jų išsivaduočiau.

Bet keista – aš noriu likti tose žabangose!

… Ji sustoja ant išsiklaipiusių laiptelių, ištraukia iš tarpulenčių batelį, iškrato smėlį, įsikibusi į turėklą, kiek palinkusi, sulenkusi koją maunasi, vėjelis pūsteli bumbuliuotą suknelę su gilia iškirpte, toji suplevena lyg burė… lieknas liemuo, suveržtas siauru dirželiu, ilgokas kaklas apjuostas žydra skarele, įkypos akys, šviesūs ilgoki plaukai, išlindę iš po skrybėlės…

Karlas nepatenkintas. Per daug realistiška, beviltiška! Reikia daugiau romantikos, paslapties. Juk Ji mano paslaptingoiji, dar nepažinta viešnia ar fikcija.

Tai tapyk tokią, kokia tau patiktų!

Ar galiu?

Šiąnakt tu viską gali. Tai vienintelė, pirma ir paskutinė mūsų naktis. Aš būsiu paklusni ir elgsiuos, kai panorėsi ir įsakysi.

Ne, ne, jis nieko neįsakinės. Ne tokio būdo. Interventiškas, uždaras, atrodo, gyvenantis tik sau, beveik abejingas aplinkai ir žmonėms…

Iki šios nakties, nenorom prisipažįsta.

Bet aš nežinau, koks būsiu rytoj. Tikriausiai liks tik malonus atsiminimas – kaip šviesa, ir liūdesys – kaip tamsa… Šviesos ir šešėlių žaismė ir šiame štai paveiksle. Ar Ji šviesa, ar tamsa?

Likimo kerai…

Jis žiūri į drobę ir kuo ilgiau žiūri, tuo labiau jaučiasi pasimetęs, nuožmus alpulys marina kūną. Atsistoja, nevalingai žengia žingsnį ir tarsi įeina į paveikslą, pas Ją. Ji jau nebe viena ant sidabruojančio liepto, jie abu susilieja į vieną – išblyškę veidai, rankos ir karšti kūnai, ir staiga Karlas pasijunta labai nejaukiai.  Išsivaduoti iš Jos! Bet negali ir pasijunta toks silpnas, bejėgis, tik lūpos tyliai čepsi: mes abu, mes abu…

Už lango suklykė žuvėdra, baltu, rūko prisigėrusiu sparnu vos neužkliudžiusi stiklą, ir Karlas valandėlę niekaip nesusivokė, kur esąs. Trynė akis, kažką burbeno, o kiek atsigavęs lyg pakvaišęs puolė prie lango ir vėl atgal prie molberto, trypčiojo, norėdamas ištrūkti iš vizijų pasaulio ir vėl tapti savimi.

“Suplėšyk, sudraskyk, sudegink!”

“Bet kaip aš galiu?”

“Gali, jei nori išlikti savimi.”

 Lyg dvasios priekaištas vidury kambario ant molberto baltavo gruntuota drobe aptrauktas rėmas. Drobėje nesimatė nė vieno teptuko brūkšnio, tik dešiniame apatiniame kampe padrikas jo parašas: Karlas Knaupas. Jis buvo pratęs pasirašyti drobėje, o jau tada imtis darbo…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *