VLADAS VAITKEVIČIUS. “DABAR VISKAS KITAIP”

Poetas Vladas Vaitkevičius dėlioja naują savo poezijos knygą “Dabar viskas kitaip”. Smalsumas paskatino paprašyti kelių eilėraščių iš būsimos knygos, autorius maloniai sutiko, ir štai dabar galime patys įsitikinti, ar tikrai “viskas kitaip” jo naujame rinkinyje. O lyginti tikrai yra galimybė – juk V. Vaitkevičius – septynių poezijos knygų autorius, pagarsėjęs savo mąslia lyrika, kurioje ryškūs ilgesio, liūdesio motyvai. Įsiminė ir prieš keletą metų išleista prozos rinktinė “Poetas vasaros pievose” – atsiminimai, recenzijos, apžvalgos, mažai žinomų kūrėjų ir šviesuolių gyvenimo priminimai.

Daugelyje eilėraščių ilgesio ir liūdesio motyvai tampa vyraujantys, persipina su skaudžiais apmąstymais apie būties trapumą, gyvenimo laikinumą. It “Liūdnojo vaizdo riteris” poetas užčiuopia  dvasinius nuopuolius ir pakylėjimus, bet tai lydi viską persmelkiantis, nenumaldomas liūdesys. 

Nuolatinį nerimą ir graužatį, tuo pačiu aštrų laikinumo pojūtį  gali patirti ypatingai jautrios sielos kūrėjas. Ne tik patirti, bet ir perteikti. V. Vaitkevičius sugeba ne tik jausti ir išgyventi. Jis sugeba visa tai jautriai perteikti. Poeto lyrizmas išsiskiria iš kitų. Tai užslėpto skausmo lyrizmas. Taip kalbėti gali tik gyvenimo rupumą ir trapumą pažinęs, tuščių efektų ir murlenimų nesivaikąs kūrėjas. Kiekviena V. Vaitkevičiaus eilutė – iškentėta, išnešiota, išjausta. 

O naujoji, būsima knyga? Nejau tikrai “Dabar viskas kitaip”? Iš skelbiamų eilėraščių ryškėja dar gilesnis, filosofiškesnis požiūris. Daug mažiau užslėptos kančios, liūdesio grimasų ir skausmo. Ir, kas svarbiausia, akivaizdi poeto kūrybinė branda. Taip, kitaip. V. Vaitkevičiaus filosofinis lyrizmas suskamba naujom, netikėtom gaidom.

Gediminas Jankus

Birutės Kairaitytės fotografija

 

Vladas VAITKEVIČIUS

Eilėraščiai iš būsimos knygos „Dabar viskas kitaip“

 

*  *  *

Kai sunkūs debesys ilgai

Į tamsą grimzta,

O saulės atspindį langai

Kaip šalį gimtą

 

Dar bando gelbėti, tačiau

Nuliūsti tenka –

Tamsa vis užgula tirščiau.

Ištiesiu ranką

 

Tau, besiblaškančiai šalia,

Ir patikėsi,

Kad baigsis juodumos galia,

Kai būsim dviese.

 

*  *  *

Kamuoja nerimas, gal eisiu

Pasižiūrėti edelveisų.

Dainuojant apie juos girdėjau,

Bet neregėjau, neregėjau

 

Jų žydinčių kalnuos, kur, regis,

Dangus, apsiaustą prasisegęs,

Apgaubia juo mane ir lydi

Į ten, kur žydi, žydi, žydi…

 

*  *  *

Svaiginamai aukštai –

Tenai, tenai, tenai,

Kur jau nebežinai,

Koks atlygis už tai,

 

Kad keliavai į čia

Iš tų dienų, iš tų –

Mylėtų, užburtų –

Pavogęs paslapčia

 

Svajonės atplaišėlę,

Kuri lig čia pakėlė –

Svaiginamai aukštai.

Dėkoki jai už tai.

 

*  *  *

Susiliejo toliuos toliai,

Jų pradžios ieškojo uoliai

Broliai, seserys – nerado,

Žvalgėsi netekę žado.

 

Dairėsi visi suglumę,

Jautė savo baigtį ūmią

Ten, kur dingsta tolių toliai,

Nematyti ligi šiolei.

 

*  *  *

Sugrįžtančią iš privataus

Poezijos ar rojaus sodo

Tamsa mane išprievartaus.

Viltis suinkščia, nes, atrodo,

 

Nėra kur dėtis, kam esu

Aš, nuskriaustoji, reikalinga.

Nepanikuoju – dar šviesu

Laukų gale, kur tyliai sninga.

 

Nepanikuoju – dar šviesu.

Esu, esu, esu. ESU!

 

*  *  *

Nerviniesi, bet šypsaisi,

Sodą lapkričio bevaisį

Nužvelgi ir pajunti,

Kad visai visai arti

 

Ta viršūnė, į kurią

Vėl žiūrėjai vakare…

 

*  *  *

Ramybės jau seniai nėra,

Iš rankų daug kas man išplėšta.

Vėl sielą alina sausra,

Vėl skelbia nuosprendį man griežtą.

 

Į mano tvirtį kala pleištą

Ir mano atmintį užtemdo.

Nors daug kas iš manęs išplėšta,

Aš atsuku jums kitą žandą – – –

 

*  *  *

Kol visiškai nesutemo

Už miško, už upės vingio,

Dar ieškau vaikystės namo –

Nematomo, stebuklingo – – –

 

*  *  *

Nejaugi į kūną įaugi,

Gyvenime mano, trumpam?

Nejaugi, nejaugi, nejaugi

Tie laikrodžio dūžiai bim bam

 

Tik tam, kad netartum, širdie:

„Sudie, o pasauli, sudie…“

 

*  *  *

Kai krykštauja vaikai po langu,

Kai prie manęs glaudiesi tu,

Aš stengiuosi praryti sprangų

 

Vienatvės kąsnį ir dūstu – – –

 

*  *  *

Ką rasiu lapkričio plikuos laukuos,

Kai temsta, nejauku, aplinkui lyja,

Kai susimąstęs stoviu, kai lenkiuos

Žemai tik Jam ir lyg girdžiu Eliją,

 

Man sakantį vien Jo žodžius, kuriuos

Dabar išties labai girdėti noriu.

Ir patikėti – šiąnakt žiburiuos

Ir kvies visus namo langai be štorų.

 

*  *  *

Ir Alpėse nualpęs alpinistas,

Ir jau seniai nebemadingas tvistas –

Iš tavo laiko buvusio, iš tavo,

Kurį slaptingai nuskenavo

 

Ir į saulėlydžio ekraną

Įkėlę guodė širdį seną

Ir klausė, kur geidautų būti –

Spalvų lauke, trobos kamputy?

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba