Ona Jautakė: “Kiek tylos tam pasauly, / tam dangaus skiautiny…”

Mūsų kolegė poetė, prozininkė, žurnalistė Ona Jautakė (Jautakienė) – itin kūrybinga, darbšti ir kukli asmenybė. Debiutavusi dar 1975 m. “Moksleivio” žurnale (jos eilėraščius pristatė Jonas Strielkūnas), rašytoja išleido septynis poezijos ir prozos rinkinius. Jos kūryba vaikams ir paaugliams užima taip pat svarbią vietą – nuo 2003 m. pasirodė net vienuolika knygų – pasakų, istorijų ir eilėraščių.

Jau daug metų Ona Jautakė yra Kelmės rajono laikraščio “Bičiulis” redaktorė, redaguoja atsakingai ir kūrybingai, tad nestebina, kad šiais metais pirmą kartą Lietuvių kalbos draugijos surengtuose Žurnalisto – kalbos Bičiulio rinkimuose ji tapo laureate už “meninio žodžio sklaidą, nuolatinį dėmesį kalbos aktualijoms ir visa savo veikla atliekamą šviečiamąją, ugdomąją, lavinamąją misiją”.

Itin teigiamų kritikos ir skaitytojų atsiliepimų sulaukė Onos Jautakės poezijos rinkinys “Sekmadienį lengva nešti“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016). Dr. Ramūnas Čičelis, apibūdindamas knygą, pastebėjo, kad “kiekvienas autorės eilėraštis yra ritualinis, nes kalba ne apie šiandieną ir tai, kas svarbu dabar, o tai, kas nukelia į protėvių gyvenimą, kuriame ypač svarbi yra gamtos pajauta”. Atkreiptas dėmesys į O. Jautakės knygos originalumą – joje ne apgailima tai, kas prarasta, o kalba siekiama užfiksuoti tai, kas dar gyva atmintyje. Eilėraščių subjektui nereikia jokių pastangų ar konfliktinių išgyvenimų tam, kad šis anuometinis pasaulis įveiktų prarastį.

Džiugu, kad naujieji Onos Jautakės eilėraščiai, kuriuos ji pateikė mūsų prašymu, byloja apie poetės dar gilesnę sakralumo pajautą. Vėl ryškėja konfliktiška individo prigimtis ir archaiškų ritualų atspindžiai. Poetinės išraiškos sėkminga paieška (akivaizdžiai artėjama prie universalumo) rodo naują etapą poetės kūryboje.

Gediminas Jankus

 


Ona Jautakė. Onos Petravičienės nuotr.

Ona Jautakė. Onos Petravičienės nuotr.

Ona JAUTAKĖ

 

Slėptis šiaurėj

 

Rūstus tėvonijos peizažas.

Saidrio sidabras,

žeidžiantis kojas,

rūdėtas pelkių vanduo,

kiek jo gerta per šiaudą

mažystėj…

Kol išsivedė upės, keliai,

melagiai gyvenimai.

O reikėjo palikti, kur

vakaras kloja šešėlius

ant įkaitusios kelio kaktos

ir per miegą baimingai

krūpteli eglės šaka,

susapnavus kirtėją.

 

Slėptis šiaurėj.

 


 

Amazonė

 

Amazone ilga suknia,

gražioji vėtrų raitele,

prieš liūtingą debesį

be menkiausios baimės

sustojusi,

baltą tavo stovylą

vėduliuoja sparneliais bitės

ir kiti pakeleiviai.

Kiek dienų, kiek vėjų

iki raudonų tavo uogelių,

gudobele…

 

Sapno tuneliuos prasilenksim

nelyg svetimiausios,

juk gyvenu lyg pūstelninkė,

durys neužtaria girgždesiu

ir slenkstis neapgina,

tik tu, mylimoji,

sodo gale

švėsuliuoji.

 


 

Penktą valandą

 

Penktą valandą, paryčiu,

kaimietiškas mano kraujas

bloškia mane iš patalo

ir veda prie lango:

žiūrėti žvaigždžių,

kol miega gatvės žibintai,

kol vandens

nematomi gerias

į tarpuvagių žemę,

kol negirdimai kalas

pašiurpus žolė

pro nupilkusį kovo

marškonį.

 

Pavasaris,

tamsai sakau,

bet šiandien

dar snigs.

Tikriausiai.

 


 

Išeinant

 

Bundam auštant, išeinam,

paliekam užgyventas vietas,

prakaitas ėda nugarą, saulė

blukina drapanų spalvą.

Menkiausią žingsnelį užrašom

runom, šešėliais ir prieblandom,

bet nelieka analuos nė trupinio,

nė menkiausios žymės…

Danguje klykia kirai.

Artėjam prie jūros?

Atpažįstu jos kvapo sūrumą,

kojos smenga į smėlį,

šiurkščios žolės

suraižo blauzdas.

Kažikur pasiliko namų brangenybės:

motinos kraitinis kredensas

surūdijusiais durų vyriais,

pravira burna, jau be jokių

paslapčių: antai grabnyčia, trupiniais

apsivėlusi, nėrinių ritinėlis,

samtis, pelių apkramtytas…

 

Ar tikrai, ar tikrai

mes artėjam prie jūros?

 


 

Trys karaliai

 

Kiek tylos tam pasauly,

tam dangaus skiautiny

su raudona vakaro saule,

iš gyvųjų tik bukutis

leidžias  galva žemyn

sena obelim

nelyg akrobatas, o gal advokatas,

ginantis visus, kas širdy

krebžda ir krebžda,

tokie nunokę, negudrūs,

išvaryti, benamiai, bekilmiai.

Kam juos glaudžiu?

Kam leidžiu

žiūrėti mano akim į dangų,

kur klega varnai aplink bokštą?

 

Tiek to žiemiško vakaro. Juk žinai:

Trys Karaliai brenda per sniegą,

Trys Karaliai per įkapes baltas.

Vienas komentaras

  • Ona Umantaitė-Jautakienė (slap. Ona Jautakė) (g. 1957), poetė, prozininkė, žurnalistė, redaktorė, Respublikinio jaunųjų filologų prozos konkurso laureatė (1975 m.), aštuntoji Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureatė (2004 m.) už pasakas vaikams „Vilko lagaminas“ (Vilnius: Gairės, 2003) ir eilėraščių knygą „Debesis virš akivarų“ (Radviliškis: Litera, 2003), apysakos „Kai aš buvau Kleo“ (Vilnius: Gimtasis žodis, 2009) nominacija (2010 m.) Metų knygos rinkimuose paauglių kategorijoje, antroji Jurgio Buitkaus literatūrinės premijos laureatė (2012 m.), Utenos mero literatūrinės premijos laureatė (2013 m.), „Kauno spaudos“ prizas (2017 m.) renginyje „Poezijos pavasaris“ už eilėraščių rinkinį „Sekmadienį lengva nešti“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016), Žurnalisto – kalbos bičiulio – rinkimų laureatė (2021 m.) už meninio žodžio sklaidą, nuolatinį dėmesį kalbos aktualijoms ir visa savo veikla atliekamą šviečiamąją, ugdomąją, lavinamąją misiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *