Ona Jautakė: “Kiek tylos tam pasauly, / tam dangaus skiautiny…”
Mūsų kolegė poetė, prozininkė, žurnalistė Ona Jautakė (Jautakienė) – itin kūrybinga, darbšti ir kukli asmenybė. Debiutavusi dar 1975 m. “Moksleivio” žurnale (jos eilėraščius pristatė Jonas Strielkūnas), rašytoja išleido septynis poezijos ir prozos rinkinius. Jos kūryba vaikams ir paaugliams užima taip pat svarbią vietą – nuo 2003 m. pasirodė net vienuolika knygų – pasakų, istorijų ir eilėraščių.
Jau daug metų Ona Jautakė yra Kelmės rajono laikraščio “Bičiulis” redaktorė, redaguoja atsakingai ir kūrybingai, tad nestebina, kad šiais metais pirmą kartą Lietuvių kalbos draugijos surengtuose Žurnalisto – kalbos Bičiulio rinkimuose ji tapo laureate už “meninio žodžio sklaidą, nuolatinį dėmesį kalbos aktualijoms ir visa savo veikla atliekamą šviečiamąją, ugdomąją, lavinamąją misiją”.
Itin teigiamų kritikos ir skaitytojų atsiliepimų sulaukė Onos Jautakės poezijos rinkinys “Sekmadienį lengva nešti“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016). Dr. Ramūnas Čičelis, apibūdindamas knygą, pastebėjo, kad “kiekvienas autorės eilėraštis yra ritualinis, nes kalba ne apie šiandieną ir tai, kas svarbu dabar, o tai, kas nukelia į protėvių gyvenimą, kuriame ypač svarbi yra gamtos pajauta”. Atkreiptas dėmesys į O. Jautakės knygos originalumą – joje ne apgailima tai, kas prarasta, o kalba siekiama užfiksuoti tai, kas dar gyva atmintyje. Eilėraščių subjektui nereikia jokių pastangų ar konfliktinių išgyvenimų tam, kad šis anuometinis pasaulis įveiktų prarastį.
Džiugu, kad naujieji Onos Jautakės eilėraščiai, kuriuos ji pateikė mūsų prašymu, byloja apie poetės dar gilesnę sakralumo pajautą. Vėl ryškėja konfliktiška individo prigimtis ir archaiškų ritualų atspindžiai. Poetinės išraiškos sėkminga paieška (akivaizdžiai artėjama prie universalumo) rodo naują etapą poetės kūryboje.
Gediminas Jankus
Ona JAUTAKĖ
Slėptis šiaurėj
Rūstus tėvonijos peizažas.
Saidrio sidabras,
žeidžiantis kojas,
rūdėtas pelkių vanduo,
kiek jo gerta per šiaudą
mažystėj…
Kol išsivedė upės, keliai,
melagiai gyvenimai.
O reikėjo palikti, kur
vakaras kloja šešėlius
ant įkaitusios kelio kaktos
ir per miegą baimingai
krūpteli eglės šaka,
susapnavus kirtėją.
Slėptis šiaurėj.
Amazonė
Amazone ilga suknia,
gražioji vėtrų raitele,
prieš liūtingą debesį
be menkiausios baimės
sustojusi,
baltą tavo stovylą
vėduliuoja sparneliais bitės
ir kiti pakeleiviai.
Kiek dienų, kiek vėjų
iki raudonų tavo uogelių,
gudobele…
Sapno tuneliuos prasilenksim
nelyg svetimiausios,
juk gyvenu lyg pūstelninkė,
durys neužtaria girgždesiu
ir slenkstis neapgina,
tik tu, mylimoji,
sodo gale
švėsuliuoji.
Penktą valandą
Penktą valandą, paryčiu,
kaimietiškas mano kraujas
bloškia mane iš patalo
ir veda prie lango:
žiūrėti žvaigždžių,
kol miega gatvės žibintai,
kol vandens
nematomi gerias
į tarpuvagių žemę,
kol negirdimai kalas
pašiurpus žolė
pro nupilkusį kovo
marškonį.
Pavasaris,
tamsai sakau,
bet šiandien
dar snigs.
Tikriausiai.
Išeinant
Bundam auštant, išeinam,
paliekam užgyventas vietas,
prakaitas ėda nugarą, saulė
blukina drapanų spalvą.
Menkiausią žingsnelį užrašom
runom, šešėliais ir prieblandom,
bet nelieka analuos nė trupinio,
nė menkiausios žymės…
Danguje klykia kirai.
Artėjam prie jūros?
Atpažįstu jos kvapo sūrumą,
kojos smenga į smėlį,
šiurkščios žolės
suraižo blauzdas.
Kažikur pasiliko namų brangenybės:
motinos kraitinis kredensas
surūdijusiais durų vyriais,
pravira burna, jau be jokių
paslapčių: antai grabnyčia, trupiniais
apsivėlusi, nėrinių ritinėlis,
samtis, pelių apkramtytas…
Ar tikrai, ar tikrai
mes artėjam prie jūros?
Trys karaliai
Kiek tylos tam pasauly,
tam dangaus skiautiny
su raudona vakaro saule,
iš gyvųjų tik bukutis
leidžias galva žemyn
sena obelim
nelyg akrobatas, o gal advokatas,
ginantis visus, kas širdy
krebžda ir krebžda,
tokie nunokę, negudrūs,
išvaryti, benamiai, bekilmiai.
Kam juos glaudžiu?
Kam leidžiu
žiūrėti mano akim į dangų,
kur klega varnai aplink bokštą?
Tiek to žiemiško vakaro. Juk žinai:
Trys Karaliai brenda per sniegą,
Trys Karaliai per įkapes baltas.
Ona Umantaitė-Jautakienė (slap. Ona Jautakė) (g. 1957), poetė, prozininkė, žurnalistė, redaktorė, Respublikinio jaunųjų filologų prozos konkurso laureatė (1975 m.), aštuntoji Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureatė (2004 m.) už pasakas vaikams „Vilko lagaminas“ (Vilnius: Gairės, 2003) ir eilėraščių knygą „Debesis virš akivarų“ (Radviliškis: Litera, 2003), apysakos „Kai aš buvau Kleo“ (Vilnius: Gimtasis žodis, 2009) nominacija (2010 m.) Metų knygos rinkimuose paauglių kategorijoje, antroji Jurgio Buitkaus literatūrinės premijos laureatė (2012 m.), Utenos mero literatūrinės premijos laureatė (2013 m.), „Kauno spaudos“ prizas (2017 m.) renginyje „Poezijos pavasaris“ už eilėraščių rinkinį „Sekmadienį lengva nešti“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2016), Žurnalisto – kalbos bičiulio – rinkimų laureatė (2021 m.) už meninio žodžio sklaidą, nuolatinį dėmesį kalbos aktualijoms ir visa savo veikla atliekamą šviečiamąją, ugdomąją, lavinamąją misiją.