Vytautas Mačernis ir „Dūžtančios formos“. Interviu su Aldona Ruseckaite

2021-ieji yra paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais. Nors jis žuvo būdamas vos 23 metų, poetas pripažintas lietuvių literatūros klasiku, o tarp jų yra bene jauniausias. Skaitytojų pageidavimu šiemet pakartotinai išleistos dvi knygas, padedančios susipažinti su poeto gyvenimu ir kūryba. Tai – Vytauto Mačernio poezijos ir poetinės prozos knyga „Praeinančiam pasaulyje praeisiu“ ir rašytojos Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie jį „Dūžtančios formos“. Romano autorė Aldona RUSECKAITĖ šiandien – „XXI amžiaus“ pašnekovė.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Kalbėjosi Daiva ČERVOKIENĖ

 

Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?

Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ („Žiemos 20-asis sonetas“) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ („Rudens 25-asis sonetas“). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas. O kai knyga pasirodė, klasiku tapti nebuvo sudėtinga, kadangi dar buvo gyva Mačernio karta, jo bendrakursiai, kurie prisiminė Vytautą, jo kūrybą. Studijų metais jis buvo vertinamas kaip labai talentingas poetas ir gabus, intelektualus studentas. 1942 metais per vieną universiteto literatų susibūrimą, kurie vykdavo reguliariai kas porą savaičių (jiems vadovavo profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas), Mačernis paskaitė porą savo „Vizijų“. Šiaip jau profesorius studentų kūrybą santūriai apibendrindavo susitikimo pabaigoje, bet tąsyk pašoko po Vytauto skaitymo ir entuziastingai pasakė: „Štai tikras poetas ir tikra poezija“. Po šio pripažinimo Mačernis įgijo daugiau pasitikėjimo ir bičiuliai į jį pradėjo kitaip žiūrėti. Vytautas savo kūrybai buvo atviras, ką parašęs rodydavo bendrakursiams, o šie, ypač merginos, nusirašinėdavo kiekvieną jo eilėraštį. Mačernio „Vizijos“ – septyni ilgi eilėraščiai su įžanga ir pabaiga – buvo naujas žodis lietuvių poezijoje. Tekstai tarp poezijos ir poetinės prozos. Mačernis pats išsiveržė ir savo kartą išvedė tarsi į naują kelią, ji nutolo nuo prieš juos ėjusių klasikų: Salomėjos Nėries, Jono Aisčio, Bernardo Brazdžionio.

 

Kodėl Vytauto Mačernio kūryba visų kartų skaitytojų mėgiama, nesenstanti, netolstanti?

Ogi todėl, kad poetas kėlė amžinąsias pasaulio vertybes, ieškojo gyvenimo prasmės, pripažino žmogų ir stiprų, ir silpną. Vytauto Mačernio kūrybos laikas sutapo su egzistencializmo srovės klestėjimu, literatūroje ši filosofijos kryptis suprantama kaip žmogaus būties, jos prasmės ir galimybių apmąstymas. Poetas skaitė Europos filosofus: Frydrichą Nyčę (Friedrich Nietzsche), Sioreną Kirkegorą (Søren Kierkegaard), Karlą Jaspersą (Karl Jaspers), Martiną Haidegerį (Martin Heidegger). Šie filosofai jam darė įtaką. Buvo ir dar vienas aspektas – jaunieji kūrėjai nebuvo nutolę nuo kaimo, nuo savo tėvų, gimtųjų sodybų, nuo šaknų, tokie įvaizdžiai pulsavo šios kartos poetų kūryboje, tačiau jau pakelti į aukštesnį išraiškos lygmenį nei prieš juos buvusios kūrėjų kartos. Didžiausias jaunojo poeto triumfas buvo 1944 metų kovo 28 dieną, kai Vilniaus filharmonijoje vyko Literatūros ir dainų vakaras, kurį organizavo Vincas Mykolaitis-Putinas. Nors ir karo metai, poetų susirinko didelis būrys. Ir štai ateina eilė eilėraščius skaityti Mačerniui. Jis išsitraukia trioletus, keletą perskaito: „Kadaise žemėj buvo daug velnių, kurie norėjo sielą pirkt žmogaus…“ Vytautas jau lenkiasi, eina nuo scenos, tačiau aplodismentai taip griaudi, jog galima apkursti. Jį vėl kviečia į sceną, šaukia: „Skaityk dar, skaityk!“ Ir jis skaito, o žiūrovai nuo scenos nepaleidžia, jie ploja ir ploja, o jis vis grįžta ir skaito. Tą dieną buvo absoliutus Mačernio pripažinimas! Tačiau klasiku jaunasis poetas tikrai dar neplanavo tapti, užbaigtu ciklu laikė tik „Vizijas“, o visus kitus eilėraščius ketino taisyti, ypač „Sonetus“. Ir knygos leisti nesiruošė.

Kai 1970-aisiais pasirodė jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“, visi atrado Mačernį ir suprato, koks jis talentingas, originalus, įdomus, koks lietuvių literatūroje esąs svarbus ir reikalingas. Beje, reikia paminėti, jog išeivijoje Vytauto Mačernio kūryba pasirodė daug anksčiau – 1947 metais Romoje išleistos „Vizijos“, o 1961 metais JAV – „Poezija“.

 

Romaną apie Vytautą Mačernį parašėte 2017 metais. Kas pastūmėjo imtis šio darbo? Jautėtės jį pažįstanti ar, priešingai, ėmėtės kaip nesuprasto vizionieriaus? Romaną pradėjote ir baigėte vizijomis…

Nė vieno savo romano apie rašytojus nesiėmiau rašyti kaip nesuprasto – priešingai, rašyti įdomu ir drąsu tik tada, kai daug žinai, kai suvoki, kad tikrai turi ką pasakyti, kai yra turiningas archyvas, kurį gali panaudoti, kai esi visko daug ištyrinėjęs. Su Mačerniu „ėjau“ daugiau nei 30 metų. Kai pradėjau dirbti Maironio lietuvių literatūros muziejuje, susipažinau su fonduose esančiu Mačernio archyviniu palikimu. Buvo keletas labai įdomių eksponatų – jo studijų knygelė, literatūrinis dienoraštis, kūrybos rankraščių, nuotraukų – įsigilinau ir susidomėjau. Poeto kūrybą jau žinojau. Tada važiavau į ekspediciją, į gimtąsias, gyventas Mačernio vietas – Žemaičių Kalvariją, Sedą, Telšius, Beržorą. Daug kartų buvau jo numylėtoje Tėviškėje, Šarnelės kaime. Dar buvo gyva sesuo Valerija ir keturi broliai, užrašėme daug prisiminimų, atsiliepė bendramoksliai, rankioti naujus faktus buvo labai įdomu ir smalsu – kilo vis spalvingesnis jaunojo klasiko paveikslas. Galop susipažinau su buvusia Vytauto mylimąją Brone Vildžiūnaite, ji į muziejų atidavė nemažai memorialinio ir dokumentinio palikimo. Vis tyrinėjau Mačernį, rašiau straipsnius, buvau parengusi apie jį paskaitą. Tad metai iš metų artėjau prie jo… Vizijomis, tiksliau sapnais, pradėti ir baigti paskatino tai, jog Mačernis laiške (1939 03 06) bičiulei Danguolei prisipažino: „Vizija – tai mano turtas, svajonė – tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu, be jų daugiau nieko ir nenoriu…“

 

Kaip manote, kokie svarbiausi Vytauto Mačernio, kaip žmogaus ir literato, bruožai?

Pirmiausia, Vytautas turėjo prigimtinių bajoriškų bruožų iš savo gentainių, ypač iš motinos Elzbietos pusės. Šią giminę jis vertino, mylėjo, didžiavosi, minėjo „Vizijose“: „Nuo tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės gentys, susirinkę į senolių namą, / Vėl prakalbo išdidžia tėvų tarme, / Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas, / Šypsojos vėl slaptinga šypsena.“ O motina Mačernienė po daugybės metų, kai į Šarnelę važiavo ir važiavo sūnaus poezijos gerbėjai, ėjo su gėlėmis prie jo kapo ant Žvyrynėlio kalno, susijaudinusi sakydavo, kad jie su vyru esą mužikai, paprasti žmonės, iš kur tas vaikas toks atsirado. „Vytautas buvo kaip ir ne mano sūnus.“ Išties jie – ne mužikai – ir motina Elzbieta, ir tėvas Vladislovas buvo bajorai, tik matę daug vargo. Taigi prigimtis yra didelis dalykas. Dar būdamas paaugliu, jis jau mokėsi svetimų kalbų, vėliau teigdamas, jog mažos tautos gyventojai turi mokėti kalbų, kad galėtų bendrauti su pasauliu. Telšių gimnazistas Šekspyrą skaitė angliškai, jau turėjo privačių pamokų, kad užsidirbtų duonai, laiko veltui nešvaistė nė valandėlės. Kai pabaigęs Telšių gimnaziją, besiruošdamas stoti į Kauno universitetą, nukeliavo į gretimą kaimą pas jau vieną kursą pabaigusį studentą Juozą Jurkų pasikonsultuoti, kaip pradėti studijas, vėliau šis štai ką apie Mačernį parašė: „Jis prieš mane atsistojo žinojimo srityje kaip koks Aleksandras Makedonietis, kuris negalėjo nurimti, kol dar buvo nepaimtas koks miestas…“ Vytautas pripažino darbą – reikia skaityti, mokytis kalbų, ruoštis kada nors vadovauti tautai: „Poetas – tikras savo tautų dvasios įkūnytojas ir jos dvasinis vadas“ (V. Mačernis, str. „Mūsų gyvybės upė“). Reikia turėti aukštų svajonių – baigęs Vilniaus universitetą, jis planavo toliau tęsti filosofijos studijas Sorbonoje. Kaip vienas gražiausių jauno žmogaus bruožų buvo meilė gimtinei. Šarnelės kaime jis sukūrė visus eilėraščius, draugams prisipažino, jog brangiausia yra draugai, motina ir tėviškė. „Kai išvydau vėl savo laukus, man pasidarė truputį lengviau. Tėviškė lyg mylimoji nuramino mane…“ (iš laiško B. Vildžiūnaitei, 1942 05 31).

 

O jo bruožai kaip literato?

Vytautas Mačernis ir jo karta – Eugenijus Matuzevičius, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas – ieškojo savo literatūrinio kelio, norėjo nutolti nuo ankstesnės kartos, nuo klasikų, atrasti savo vietą literatūroje. Mačernis buvo bene pagrindinis ieškotojas, jis susitikimuose siūlydavo visokias versijas, o paskui pats tą naująją srovę ir atrado – tai buvo jo „Vizijos“.

 

Turbūt nemažai galima pasakyti apie tai, kad jis buvo tikintis žmogus.

Taip, Mačernis buvo tikintis žmogus, gal greičiau tikintis berniukas. Kai mokėsi Sedos progimnazijoje, į Šv. Nepomuko bažnytėlę nubėgdavo kasdien per ilgąją pertrauką. Žiūrėdavo į Kryžių ir akyse tvenkdavosi ašaros. Jo pirmieji eilėraščiai ir buvo skirti Nukryžiuotajam. Štai Vytautui šešiolika metų ir eilėraštis „Laiškas Kristui“: „Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, / Nes su Tavim gyvent lengviau. / Aukoju Tau save, jaunystę, / Gražias dienas aukoju Tau…“ Jau studentas, gyvendamas tėviškėje, kiekvieną sekmadienį eidavo į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, bet bičiuliai pastebėjo, kad, sėdėdamas vienuolių suole, per šv. Mišias jis skaito ne maldaknygę, bet kokį nors filosofijos veikalą. Jauno poeto sąmonėje vyko transformacija tikėjimo klausimu, kadangi, kaip minėjau, jis buvo įsigilinęs į Frydricho Nyčės filosofiją, kuris teigė, jog Dievo nėra, Dievas mirė. Mačernio universiteto diplominis darbas vadinosi „Kristus ir Nyčė“. 1943 metais jis parašo jau kitokį eilėraštį nei paauglystėje. „Apie Dievą“: „Kūrėju niekas Dievo pavadint negali: / Per daug tai būtų žmogiška, racionalu, / Jis nesuprantamas visai…“ Didelę įtaką padarė egzistencialistų filosofija, gilinimasis į Fiodoro Dostojevskio kūrybą, į jo „Didįjį inkvizotorių“. Mačernis išliko tikintis, bet Dievo samprata keitėsi – Aukščiausiasis virto didžiu paslaptingu absoliutu, valdančiu pasaulį.

 

Kurios poeto gyvenimo detalės – vaikystė kaime, stiprioje ūkininko šeimoje, gausi šeima, jaunatviški literatūriniai bandymai ir kūrybiniai ieškojimai, studijos Vilniaus universitete, bičiulių studentų diskusijos literatūriniais ir filosofiniais klausimais, karo nerimo šešėlis, atokvėpio paieškos gamtoje – Jums buvo geriausiai pažįstamos?

Gal pradėsiu nuo to, kas mažiausiai pažįstama, – ankstyvoji vaikystė. Nors ir išlikę pasakojimų, tačiau tikrų detalių ar faktų mažiau. Štai Vytauto motina Elzbieta pagimdė trylika vaikų, užaugo septyni. Po Vytauto, gimusio 1921 metais, iki sesers Valerijos, gimusios 1930 metais, gimė ir mirė penki vaikiukai. Tai – mįslė. Kaip viskas buvo – ar mirė gimę, ar dar neišnešioti… O juk tos vaikų mirtys motinai uždėjo tam tikrą sielvarto antspaudą, net ir mažąjį Vytuką iš pradžių ji nelabai mylėjo, nes po vyriausiojo Vladislovo tuojau gimė mergytė, bet ji greitai mirė, Elzbieta dėl jos labai sielvartavo ir, kai vėl greitai gimė Vytautas, „Motina akies jam neturėjo / Ir be meilumo vystė jį priėjus“. („Žmogaus apnuoginta širdis“, XVI dalis). Gerai, jog šitą berniuką iki dvylikos metų augino ir labai mylėjo senolė, motinos mama. Vėliau „Vizijose“ senolės paveikslas nuolat iškyla kaip brangiausio, svarbiausio vaikystės žmogaus. Žinoma, lengviausia perprasti tuos dalykus, kuriuos pats Mačernis paminėjęs savo ilguose laiškuose mylėtoms merginoms – Danguolei ir Bronei – ar artimam draugui Pauliui Jurkui. Galima pasikliauti ir bendramokslių prisiminimais, kurie bendravo, kartu gyveno bendrabutyje, bet ir jų atmintys kartais išblaškytos – vienas mena vienaip, kitas – jau kitaip, vadinasi, tiesos reikia ieškoti arba per vidurį, arba iš trečiojo prisimenančiojo. Kai pradėjau važinėti į Žemaičių Kalvariją, į Šarnelę, susipažinau su labai įdomiu vietiniu kraštotyrininku Konstantinu Bružu. Šis žmogus buvo tiesiog pasišventęs Mačernio atminimui, juo galėjau pasikliauti, taip pat ir sesers Valerijos pasakojimu. O šiaip – juk į svetimą sudėtingą gyvenimą lyg kokia skruzdėlė neįlįsi ir visko giliai neištyrinėsi. Savo giminės, genties dažnai negali perprasti – tai ką čia svetimus…

 

Rėmėtės archyvais, laiškais, tačiau ir biografinis romanas negalėjo būti parašytas be autoriaus fantazijos. Kaip maitinote savo kūrybinę vaizduotę?

Jeigu ryžtiesi rašyti knygas, vadinasi, turėti fantazijos būtina. Rašydama apie kiekvieną rašytoją, pasidedu prie darbo stalo „ant akių“ jo nuotrauką, vis pakeliu galvą, pažiūriu… Tenka labai susigyventi, įsigilinti, įsivaizduoti įvykius ir aplinką. Net ir savo gyvenimą šiek tiek nutolinti. Užtat ir važinėjau daug kartų į Žemaitiją, lankiau gyventas vietas, sėdėjau prie Mačernio kapo, specialiai nuvykau į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, kad pajusčiau atmosferą, nes Vytautas su bičiuliais dalyvaudavo juose, apeidavo bent dalį Kryžiaus kelio. Tad pabuvau atlaidų šurmulyje. Kitą kartą važiavau, kad nebūtų žmonių, kad galėčiau ramiai, tyliai pasėdėti Žemaičių Kalvarijos bažnyčios vienuolių suole, kuriame poetas sėdėdavo. O paskui teko ilgai medituoti prie Šv. Veronikos koplytėlės, prie kurios sviedinio skeveldra Vytautą užmušė… Skaitydama Mačernio laiškus, „kabinausi“ už kiekvieno žodžio, žinai faktą, o tada jau galima įsivaizduoti, kaip jis sėdi pušyje įsitaisytame „gandralizdyje“, žiūri į tolumas, į pelkes, kurios jam labai patinka… Ne viską galima paaiškinti, rašant gal kažkas ir nuo Dievo „pareina“…

 

Daug sukote galvą dėl romano pavadinimo? Kokių dar turėjote idėjų?

Taip, kartais labai sunku surasti knygai pavadinimą, o kartais pavadinimas pirmiausia galvoje ir atsiranda. Knygai apie Mačernį iš karto buvo du pavadinimai pagal poeto žodžius – „Aukštosios akimirkos“ arba „Dūžtančios formos“, bet rašydama supratau, jog bus antrasis, todėl, jog Vytauto gyvenimas daug kartų skausmingai dužo: mirė mylima senolė, tragiškai žuvo tėvas, netikėtai į aną pasaulį iškeliavo pirmoji meilė Danguolė, būdama šešiolikos, neįvyko Vytauto ir Bronės suplanuota santuoka, 1940 metų birželį Lietuvą okupavo sovietai, po metų – fašistai vokiečiai, galop jaunasis klasikas žuvo nuo skeveldros – gyvenimas dužo ir dužo… Nors Mačernis sakė draugams, jog turime mokėti gyventi ir dūžtančiose formose.

 

Jūsų romanai „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ (2012), „Žemaitės paslaptis. Biografinis romanas“ (2015), „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ (2017) ir „Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį“ (2019) leidžia jus vaizduotis tarsi mūsų literatūros klasikų biografę. Kurie iš šių kūrėjų Jums buvo artimiausi, geriausiai pažįstami? Kuo? O kurį iš šių rašytojų perprasti ir pavaizduoti buvo sunkiausia?

Negaliu nė vieno iš šių autorių išskirti kaip sunkiausio, kaip labiausiai ar mažiausiai pažįstamo. Jau minėjau, jeigu ėmiausi rašyti, tai pačiai buvo įdomu, pati norėjau, juk rašau ne pagal užsakymą ar kokius kitus įsipareigojimus, rašau, jog man svarbu. Žinoma, vienas aspektas yra. Kadangi rašydama šias knygas visą laiką dirbau Maironio lietuvių literatūros muziejuje, gerai žinojau, ką įmanoma rasti archyvuose, kas dar nepublikuota, ką galima pasakyti naujo. Kurį sunkiausia? Visi turėjo savų sunkumų, rašant tokio pobūdžio biografines knygas yra pakankamai daug įtampų, bet tegul jos lieka mano smegenų slėptuvėse…

 

Apie kuriuos dar literatūros klasikus mezgate romano vizijas?

Kadangi nebedirbu muziejuje, o, be to, užsitęsė karantinas, neįmanoma tyrinėti archyvų, kol kas konkrečių sumanymų neturiu. Tačiau šių metų gegužės viduryje leidykla „Kauko laiptai“ išleidžia mano naują knygą – esė „Per žarijas“. Tai – vientisai nevientisa knyga apie darbą muziejuje, apie biurokratizmą, žmonių santykius ir nemažai prisiminimų apie kai kuriuos rašytojus.

 

Kaip nusakytumėte, kas svarbiausia, kad žmogus galėtų pasakyti prasmingai gyvenąs?

O Dievuli, kad kas nors man pačiai tai pasakytų! Nesu tiek išmintinga, kad galėčiau aprėpti žmogaus gyvenimo prasmę. Tie mano autoriai, kuriuos aprašiau, nežinau, ką paklausti atsakytų. Prasmingai? Gal atsakytų – nežinau… Visi turėjo skaudulių, darė žmogiškų klaidų, troško laimės ir amžinybės. Supratau, jog rašytojai labai bauginasi išnykti laike…

 

Dėkoju už pokalbį.