NIJOLĖS RAIŽYTĖS NOVELĖ “TROFĖJAI”

 

Nijolė RAIŽYTĖ

 

Trofėjai

 

Novelė

 

Tą saulėtą sekmadienio popietę, kai ežeras šėlo beveik kaip jūra,- vėjas buvo toks stiprus, kad net sode išlaužė kelias senas obelis,- aš ilgai žiūrėjau, kaip ant bangų supasi vandens lelijos, kaip tankiai suaugusios nendrės gula ir virsta kilimu, kaip tolumoje tarpusavyje grumiasi juodi debesys, o čia pat, netoli basų mano kojų, į akmenis dūžta sidabriniai vandens purslai. Nežinau, ar mano ramus buvimas ko nors nesudomino, ar kas manęs, turėdamas ne pačių geriausių ketinimų, slapta nestebėjo, tačiau aš pati akimis sekiau mažą gražų paukštį. Mažomis plonomis kojytėmis įsitvėręs į smėlį, jis nejudėdamas taipogi žiūrėjo į šėlstančias bangas. Tąsyk mes elgėmės vienodai: meditavome, stūksojome, jausdami visatos begalybę, nenuspėjamumą, baimę, nerimą… Kažkodėl pagalvojau, kad paukštis jautė tą patį, ką ir aš, bet kaip buvo iš tikrųjų,  nežinau. Vargu, ar jis matė mane, gal tik jautė. Instinktai pavojaus neskelbė, todėl ir niekur neskrido, nebėgo. Praėjo viena valanda, antra… Man nuo ilgo stūksojimo įskaudo nugarą, tačiau paukštis net nekrustelėjo; stovėjo ir žiūrėjo į tolį. Jis kažkoks keistas, galvojau, o gal sužeistais sparnais, sergantis? Pakilau, priėjau arčiau ir atidžiau jį apžiūrėjau: lyg ir nesužeistas, tiesus, budrus, tviskančiomis spalvingomis plunksnomis…

Bėk, paukšti, bėk, skrisk, kol dar tavęs neužklupo medžiotojai ar trofėjų mėgėjai!

Jeigu greitai bėgsi, mažai tikėtina, kad kas nors tave pagaus, na, nebent atsitrenksi į staiga tarytum iš po žemių išdygusią kliūtį ir parvirsi. Griūdamas gal net prasiskelsi pakaušį ir ištryškusi kraujo srovė akimirksniu pavers tavo veidą ryškiaspalviu paveikslu. Tačiau jeigu ilgai stūksosi vienoje vietoje, tapsi kažkieno grobiu. Gamtoje, o ir šiaip gyvenime, yra daug medžiotojų: vieni medžioja, kad išgyventų, kiti  tiesiog smaguriauja, treti ieško trofėjų. Pavyzdžiui, vakar, kai po sočių pietų užsnūdau sode, mane sukandžiojo uodai. Visą naktį kasiausi rankas ir kojas, kraujavau, kai kur net atsivėrė gilios žaizdos. Jeigu atidžiau apsižvalgysite savo namuose, kiekvienas rasite ir nors kokį trofėjų: džiovintą drugį, kriauklę, elnio ragus, meškos kailio skiautę, o gal net ir jūrinio erelio ar pelėdos iškamšas. Jeigu kas paklaus, kam jie jums reikalingi, ilgai, nesugalvodami jokio protingo atsakymo, tylėsite.

Tikriausiai girdėjote, kaip dar aštuonioliktame amžiuje išnyko didžiosios alkos: tokie neskraidantys, stori, riebūs, tačiau puikiai plaukiojantys paukščiai, panašūs į pingvinus. Kadangi jos buvo nerangios, tai žmonės jas lengvai užmušdavo, trenkdamos pagaliu per galvą. Alkų mėsą valgė, jų plunksnomis kimšo čiužinius ir netgi jų kūnus naudojo kurui kaip malkas,- žmonių išradingumui nebuvo ribų. Manoma, kad paskutinę alkų porą Islandijoje savo rankomis pasmaugė trys vyrai medžiotojai. Vargšai paukščiai! Jeigu jie būtų galėję skraidyti, tikriausiai nebūtų išnykę visi iki vieno.

Manęs nei medžioklė, nei trofėjai nedomina, aš dažniau stūksau kaip akmuo ar koks kelmas: medituoju, mąstau, klaidžioju praeities labirintuose arba, atvirkščiai, kuriu fantastinius ateities vaizdinius. Tačiau savo gyvenime teko sutikt ne vieną kvaištelėjusį kolekcininką ar trofėjų faną. Pažinojau vyrą, kuris naktimis medžiojo pelėdas ir paskui darydavo iš jų iškamšas. Visi jo namai buvo pilni negyvų šių protingų, tačiau nerangių paukščių. Jis net buvo atsigabenęs medžio kamieną su dreve ir pastatęs kambario kampe. Prisipažinsiu, paukščio iškamša patupdyta toje drevėje, atrodė labai natūraliai. Prisimenu, kai pirmąkart peržengiau jo namų slenkstį,- gyveno jis  miesto gale, senų medinių namų gatvelėje, netoli miško,- pajutau keistą skausmą. Gėlė paširdžius, kažkas tarsi replėmis spaudė galvą, sunku buvo net kvėpuoti. Kai jis mane apkabino, pelėda, tūnojusi drevėje, staiga atgijo ir kirto savo aštriu snapu man į ranką. Aš surikau. Kas tau, klausė nustebęs, tu kažką pamatei? Daugiau su juo nesusitikinėjau. Visa laimė, kad nebuvau jo įsimylėjusi.

Kito trofėjai buvo dar įspūdingesni, na, gal ne trofėjai, o kolekcija… Ir tokia, sakyčiau, viduramžiška, senoviška, gašli. Jeigu ne mano smalsumas, gal būčiau jos ir nepastebėjusi, o vyras pats tikrai jos būtų neatskleidęs,– tai buvo kolekcininko  intymios paslaptys, gal net kažkas panašaus į erotikos dienoraštį. Kai vyras, ruošdamas kavą, užstrigo virtuvėje, nuobodžiaudama ėmiau tyrinėti  jo kambaryje esančius daiktus. Iš pradžių nieko įdomaus nepastebėjau: komoda, krūva knygų, kiniška tuščia vaza, išblukęs kalnų peizažas ant sienos, išsėdėtas žalias aksominis fotelis… Įspūdingas man pasirodė tik didelis rašomasis stalas su stalčiais. Vienas stalčius buvo su raktu. Užrakino, o raktą pamiršo išsitraukti. Tai mane suintrigavo. Ir ką gi jis ten jame laiko? Tyliai priėjau ir drąsiai truktelėjau rankeną.  Perdžiuvęs stalčius šiek tiek sugirgždėjo, bet šeimininkas tikriausiai neišgirdo. Jame buvo pailga graži, spalvotais paukščiais išpiešta medinė dėžutė. Ir kas gi joje? Pinigai, brangenybės, auksas… Nieko panašaus! Stalčiuje, išrikiuoti kaip kareiviai, gulėjo seni antikvariniai medalionai: žalvariniai, metaliniai, sidabriniai… Buvo jų gal dešimt ar dvylika, –buvau taip sutrikusi ir nustebusi, kad ne skaičiai rūpėjo,– vieni puošnūs, su raižiniais, saldžiais piešinėliais, kiti santūrūs, nerėžiantys akies. Paėmusi į rankas pirmąjį, pajutau, kaip į mane iš pradžių plūstelėjo akinanti saulės šviesa, o paskui pasigirdo tylus moteriškas verksmas. Pravėrusi medaliono dangtį, jo viduje pamačiau tik… nedidelę šviesių plaukų sruogelę. O dieve, sušukau tyliai, kvaištelėjęs romantikas iškrypėlis!  Skubėjau atidaryti visus: tikėjausi kažkokios nuotraukos, džiovinto gėlės žiedo, papuošalo, bet visur buvo vienas ir tas pats: šviesių plaukų sruogelės. Kolekcininkas mane taip ir užklupo: nustebusią, išplėstomis akimis, įsitraukusią į svetimų daiktų tyrinėjimą.

O tu smalsi, pasakė šyptelėjęs. Neatrodė, kad būtų labai supykęs. Ką visa tai reiškia? – paklausiau. Čia kokia kolekcija iš antikvariato ar kas? Jis nusikvatojo, kažkaip keistai, nenatūraliai,– mane net šiurpas nupurtė. Paskui, paėmęs iš mano rankų medalioną, tarė: šitos vardas, rodos, buvo… ak, pamiršau jos vardą… Tik prisimenu, kad buvo aukšta , stambi, nerangi, nekalbi ir grynas vargas lovoje. Tačiau jos plaukai! Ak, kokie buvo jos plaukai: auksiniai, tviskantys, švelnūs kaip šilkas… Tik dėl tų plaukų, kaip ir visas kitas, atsidūrusias šiuose medalionuose, ir mylėjau. Ir tą akimirką, turbūt pamatęs baimę mano akyse, nuramino: nebijok, nieko joms nenutiko, tik, gavęs tai, ko noriu, jas paprasčiausiai palikdavau… Taip ir susikaupė ši kolekcija. Ir tu joje netrukus atsidursi, mažyte… Pamačiusi jo rankose dideles žirkles, nieko nelaukusi sprukau. Neišdegs tau šįkart, neišdegs!

Jeigu greitai bėgsi, mažai tikėtina, kad kas nors tave pagaus, na, nebent atsitrenksi į staiga tarytum iš po žemių išdygusią kliūtį ir parvirsi. Griūdamas gal net prasiskelsi pakaušį ir ištryškusi kraujo srovė akimirksniu pavers tavo veidą ryškiaspalviu paveikslu.

Parkritau, veidas pavirto siurrealistiniu paveikslu, tačiau plaukų sruogos jis negavo ir kolekcijoje aš neatsidūriau.

Tokie tai prisiminimai apie trofėjus.

Tebemedituoju. Paukštis irgi dar nepavargo.

Staiga kažkas sušnarėjo krūmuose. Atsisukusi pamačiau kažkokio gyvio  juodą nugarą ir blizgančias akis. Kas tai? Katinas, o gal šeškas? Jis, ko gero, jau seniai tykojo, laukė tinkamo momento. Kai šūktelėjusi nuvijau plėšrūną, paukštis atsibudo ir, akimirksniu išskleidęs sparnus, pakilo.

Skrisk, paukšti, skrisk!