ALDONA RUSECKAITĖ. IŠTRAUKA IŠ RAŠOMO ROMANO “VILKO PLAUKAS”

Rašytoja Aldona Ruseckaitė maloniai pasidalino ištrauka iš rašomo romano “Vilko plaukas”, kuriame kūrybiškai atskleidžiama daug mažai žinomų ar visai naujų faktų ir duomenų apie mūsų garsųjį klasiką Vincą Mykolaitį-Putiną. Ir ne tik. Rašytoja daug dėmesio skiria nuolat šalia buvusioms keturioms jo gyvenimo moterims: motinai Magdalenai, seseriai Magdalenai, žmonai Emilijai ir mūzai Irenai. 

Šioje romano ištraukoje jautriai pasakojama apie rašytojo seserį Magdaleną Mykolaitytę-Slavėnienę, apie kurią žinome labai mažai. Simboliška, kad būtent jos gimtadienio išvakarėse (gimė 1908 m. balandžio 22 d.) prisiminsime šią talentingą, itin kuklią poetę. Prisiminsime ir Aldonos Ruseckaitės dėka sužinosime  daug naujo apie Magdalenos gyvenimą, jos meilę ir prieraišumą broliui Vincui, kūrybinius ieškojimus. Džiugina A. Ruseckaitės sugebėjimas jautriai prisiminti nežinomus ar užmirštus kūrėjus, ypač artimuosius, liekančius garsiųjų savo giminaičių šešėlyje.

 Aldona RUSECKAITĖ

Poetė, pedagogė Magdalena Mykolaitytė – Slavėnienė  gimusi 1908 m. balandžio 22 d., mirusi 1984 m. birželio 14 d. Ji klasiko Vinco Mykolaičio sesuo, jaunesnė už brolį penkiolika metų. Vincas ją iš gimtojo kaimo pasiėmė į Kauną, išleido į gimnaziją, vėliau į universitetą. Kartu jie pragyveno dvidešimt metų. 1944 m. Magdalena pasitraukė į Vakarus, gyveno Australijoje, priklausė Lietuvių rašytojų draugijai, aktyviai dalyvavo išeivijos literatūriniame gyvenime, jos eilėraščius spausdino almanachai, išleido poezijos rinkinius „Po svetimu dangum“, „Nežinomi keleiviai“, „Klajūnų takais“, vienas reikšmingiausių darbų – memuarų knyga apie brolį „Putinas mano atsiminimuose“ (1977). Vincas ir Magdalena aktyviai susirašinėjo. 

Iš rašomo romano „Vilko plaukas“ apie Vincą Mykolaitį-Putiną ir keturias jo gyvenimo moteris

Fragmentas iš skyriaus „Sesuo Magdalena“

Magdalenos laiškuose visas dėmesys yra skiriamas broliui Vincui, jo kūrybai. O juk sesuo irgi rašė eilėraščius, Australijos  almanachuose juos spausdino, bet niekada nepasakojo apie savo kūrybą. Tiesa, vieną kartelį ji kukliai užsiminė apie save, informuodama brolį, ar jis žinąs, kad jo ankstyvos jaunystės eilėraščiui „Vai eičiau aš, eičiau“ pokario metais  Scheinfeldo DP stovykloje kompozitorius Bronius Budriūnas sukūrė melodiją ir jo vadovaujamas lietuvių choras, gastroliuodamas po kitas lietuvių pabėgėlių stovyklas, savo koncertus pradėdavo būtent šia daina. Aš pati irgi pasigirsiu, kad mano dviem eilėraščiams, parašytiems toje stovykloje, tas pats kompozitorius sukūrė melodiją ir jas dainuodavo, buvo populiarios. Pasigyrė tą vieną kartą – nedrąsiai.  Tuomet Vincas sureagavo, jog miela man buvo patirti, kad Tavo eilėraščiams sukomponuota muzika. Labai norėčiau tas dainas turėti, bet vargu ar spaudiniai mane pasiektų. O juk tiek daug Magdalena galėjo apie save parašyti ir eilėraščių atsiųsti – nedrįso, nenorėjo brolio trukdyti, nevertino savo kūrybos? Betgi Vincas žinojo, kad sesė rašo, juk studijuodama universitete  ir savo tikra pavarde, ir  Palmės, ir Magnos Magnaitytės slapyvardžiais  spausdinosi eilėraščius „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Studentų dienose“. Ir pseudonimai tikriausiai sugalvoti dėl to, kad niekas nesuprastų, jog autorė esanti profesoriaus sesuo. Situacija tikrai buvo kebli – juk perskaitęs Magdalenos kūrybą, žinoma, kiekvienas tuoj lygintų su brolio klasika, o ką ten belyginti… Išties  Lietuvoje poetė Mykolaitytė dar nerado savo stiliaus, temos ir krypties, čia ji ir simbolistė – žvaigždžių takai, ir fėjos, ir žiburiai, ir valdovė dausų. O kituose eilėraščiuose metasi link keturvėjininkų: švilpia motorai, taksi ir tramvajai. / Prašnabžda ponios sukniomis šilko… Dar  salomėjiška romantika – gamtos ilgesys,  ir išeinančios vasaros gaila, kuri nušlama senų liepų alėjomis. O ir visai žaismingo dvelksmo eilėraščiai, lyg šiek tiek sarkastiški, kai mergaitė išlydi admirolą per jūras marias. Vargu ar būtų pavykę tuomet Tėvynėje išleisti vientisą pirmąją knygą, bet jaunoji poetė to ir nesiekė, galop ji drovėjosi savo brolio…

Susirašinėdama sesuo nepasigyrė, kad ir Vokietijoje, DP stovykloje, ji šį bei tą rašė, vietinėje lietuvių spaudoje už novelę konkurse laimėjo pirmąją vietą. 1945 metais išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Po svetimu dangum“ drauge su kitu nežinomu poetu M.Mažeika. O kai įsikūrė Australijoje, kai jau šiek tiek susitvarkė buitį, apsiprato, vėl negalėjo nurimti: 1960 metais ji įsteigė Sydnėjaus literatų būrelį ir jam visą laiką vadovavo. Kūrė eilėraščius, kuriuos spausdinosi išeivių leidiniuose „Mūsų pastogė“, „Lietuvių  dienos“, „Moteris“, taip pat solidžiuose almanachuose – Australijos lietuvių metraštyje, leidinyje „Plunksna ir žodis“, eiles skaitydavo literatūros vakaruose. Ir tikrai turėjo kuo broliui pasigirti, nes 1966 metais laimėjo Melburno Lietuvių katalikių moterų draugijos literatūros konkurso premiją už eilėraščių ciklą „Klajūnų takais“. Galop Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė priklausė Lietuvių rašytojų draugijai. Bet laiškuose apie savo kūrybą jokių užuominų, o ir garsusis brolis jos apie tai neklausinėja… Žinoma, labiausiai Magdalenos kūrybos žvaigždė sužibo jau po Vinco mirties, tačiau ir iki to laiko buvo apie ką rašyti. Taip – suvalkietiškas sraigės namelis, uždarumo kiautas. Daugiau parašo apie savo vyrą Juozą Slavėną, kad šis mėgstąs literatūrą, po dukters Raselės gimimo jis rašąs eilėraščių vaikams, kartais suaugusiems. Štai vienas jo eilėraštis, išaukštinantis skruzdėlyną,  „Skruzdėlių keliu“: Kas jų jausmus, mintis atspės? / Jų džiaugsmas, skausmas ir mirtis – / Tai amžinoji paslaptis… / Skruzdėms čia miela ir jauku, / kiek darbo, rūpesčių įdėta... Lieka paslaptimi, ar išties nuoširdžiai Slavėnas domėjosi marksizmu, socializmu, nes sesuo praneša, jog Rusiškame knygyne pigiai – tik už vieną svarą – nusipirkęs Lenino „Raštų“ keturis tomus, taip pat kažkokį Nikitos Chruščiovo veikalą su daugybe nuotraukų – irgi už svarą, dar norėtų ir Markso „Kapitalo“… Gal tokia informacija buvo už nosies pavedžioti saugumo organus? O viename laiške yra ir toks sesers sakinys:  Jūsų šalis – socializmo šalis, čiagi – kapitalizmo. Tačiau pasaulis eina nepermaldaujamai socializmo kryptimi, todėl ir kapitalistiniai kraštai priversti sekti socializmu… Gal išties Slavėnai, tūkstančius kilometrų nutolę nuo Tėvynės, nepatirdami socializmo tikrų spalvų ir atspalvių, įsivaizdavo šią santvarką kaip pasaulio išganymą?..    

Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė            

Taigi sesuo nedrįso broliui apie savo kūrybą minėti, nelaikė savęs svarbia.  Be to lyrikos knygas ji išleido jau po Putino mirties. Bet poezija Magdalenai buvo labai svarbi – Poezija! Tu atnešei man gyvybės taurę! / Tu grąžinai man jaunystę, gyvenimą, / Tau savo sielą užrašiau / ir savo krauju pasirašiau. (…) Tu, Poezija,/ esi naujas gyvenimas, – /esi naujo gyvenimo nuotaka… Svetimame krašte kūryba, kuria galima išreikšti  nostalgiją, sielvartą, ilgesį, tikriausiai suteikė prasmės dienoms ir gyvenimui. 1973 metais  Slavėnienė  išleido poemą „Nežinomi keleiviai“, kurioje daug Tėvynės ilgesio, prisiminimų, svetima Australijos žemė tik laikinas prieglobstis,  siela skrenda į  Lietuvą… Įvairių veikėjų lūpomis autorė pasakoja savo gyvenimo epopėją, kurios nei įsivaizduoti, nei susapnuoti negalėjo. Ji kalba apie paliktus degančius namus ir griūvančius miestus, iš kurių teko paskubomis bėgti. Vien nepaliaujantis skausmas vejasi ir slogios mintys neduoda ramybės, jos blaškosi Vilniuje prie Aušros Vartų, prie Nemuno, prie rūsčios Baltijos, jos nuolat užsuka į  jaunystėje gyventą Vaižganto gatvę, į gimtuosius namus, į ten ošiančius  sodus, sustoja ant Tėviškės kalnelio, kur auga smilgos, čiobreliai ir kačpėdėlės, ir žibutės prasijuoks tėviškėlės pagiry… Mintys dažnai parveda į toli paliktus namus, primena motiną ir tėvą, brolius ir seseris. Ir aukštomis bangomis užplūsta tolimo svetimo krašto vienatvė. Net ir  po dvidešimties metų, praleistų  po Pietų Kryžiumi, tarsi nėra ką pamilti, nes viską užgožę Tėvynės prisiminimai: Nieko kito čia nematau: / nei šio krašto upių, / nei kalnų, nei ežerų. / Tik Tu viena, tik Tu viena / vis stovi prieš mane, / Graži Tu kančiose, graži liūdesy, / Tu mylimoji žemė esi… O vilties taip mažai – ar bus kada Lietuva laisva, ar vainikai pergalės aušros sužydės? Ji norėtų sunešioti tarsi Eglė Žalčių karalienė geležines kurpes, o tada parplaukti per Baltiją nors ir kraujo puta. Svetimame krašte Magdalena jaučiasi lyg įstrigusi į sunkų smagratį, iš kurio nepavyksta išsivaduoti, vilties beveik nebėra, belieka malda ir skausmas…

Po Slavėnienės mirties  jos rankraštyne buvo surasta nepublikuota trumpa poetinė poema „Parytys mieste“. Ją būtų galima laikyti Mykolaitytės gulbės giesme. Ir Australijos lietuviai literatai  tą pripažino: poetė  atidengė savyje slypėjusią naują, dosnią poezijos aukso gyslą. Poemėlę ji pradėjo eilėraščiu „Parašysiu eilėraštį“: Parašysiu eilėraštį. / Eilėraštį iš ilgesio ir ašaros, / iš aistros ir kraujo, / rasotos pievos vėsumos ir vidudienio karščio, / iš žvaigždės nekalto žvilgsnio / ir iš demono klastingo juoko. / Noriu parašyti tokį eilėraštį, / kurio žodžiai / niekad nesibaigtų.  Daugumai poetų patinka vakaro prieblandos valanda, kuri dieną veda į naktį – ir tos akimirkos keliauja tarsi su kažkokia didžiule paslaptimi. Slavėnienė pasirinko visai kitą laiką – be galo įdomų, prasmingą, galintį atverti daugybę metaforų ir vaizdų – tai Parytį, kuris išveda iš nakties ir saulei bei šviesai grąžina dieną. Poetė giliai pajunta šį tarpsnį – tokį lyg dviveidį – viena pusė dar tamsoje, kita jau šviesoje. Rašydama šią poemėlę Magdalena sirgo, kelerius metus neišeidavo iš namų, kankino nemiga, jautė netoliese budintį mirties šešėlį, tačiau kūrinėlis pilnas saulės, spindulių, šviesos, nes jos veikėjas Parytys visa tai pažadina kiekvieną rytą. Pasitraukiau į naktį. / Pasitraukiau nuo draugų,/ mylimųjų: / nuo karalių didybės, / nuo dienos įkyrios. / Čia viskas kitaip. / Kaip jūros dugne: / ramybė, gėris, tyla. / Čia saulės nėra, / o šviesiau sieloje ne nuo jos. / Pasitraukiu į Dievo kitą pasaulį. / Būsiu jame, / kol pašauksi mane, Paryty. Šitam savo Paryčiui ji suteikia ir žmogaus savybes, kad jis taip pat pažįsta ir skausmą, ir ilgesį, ir gyvybės esimą, ir nebūties nykumą, ir begalinį laikinumą, kai saulė kiekvieną rytą jį sudegina. Paryčio ir Saulės žaidime yra didi mistika…  Tas Parytys stovi už lango, o autorė jo klausia – ar tave jau sveikino vyturys, lakštingala, pempė? O ne, čia, svetimame krašte,  jų nėra, bet vis tiek Paryčio valanda pilna džiaugsmo ir laimės, nes ji dar išaušo, nes diena negali mirti… Ir žmogus, atėjus laikui, išeina ne į tamsą, o į amžinybės šviesą:  Mes pamatysime ateinantį Dievą, / per saulėtas platumas, / ir mes eikime giedodami Dievą…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba