PETRAS VENCLOVAS. PRISIMINIMŲ KNYGA “MANO GENTAINIAI”. FRAGMENTAS

Įvairias, netikėtas temas savo romanuose, novelėse palietęs ir vystęs, pokario ginkluotos partizaninės kovos tragiškas aplinkybes atskleidęs, prozininkas Petras Venclovas maloniai pasidalino fragmentais iš prisiminimų knygos “Mano gentainiai”, kurioje pasakoja apie dramatiškus savo tėvų, giminaičių – gentainių likimus sovietų okupacijoje  bei pokario metais. Atviras, skaudus, tikroviškas liudijimas ne tik apie vieną giminę – tai liudijimas apie beveik visas pavergtos, tremiamos, žudomos tuometinės Lietuvos šeimas. 

Rolando Karaliaus fotografija  

PETRAS VENCLOVAS

MANO GENTAINIAI

Fragmentai iš prisiminimų knygos

 

Kas galėtų pasakyti, ką išgyveno ir ką patyrė mūsų tėvai, kai 1940 metais Lietuva prarado valstybingumą, o ją tvarkyti ėmėsi Dekanozovas? Mama yra pasakojusi, kad buvo varu varomi balsuoti už Liaudies seimą, kad į pasus dėjo štampus, kad žmonės susigūžę laukė, kas čia bus toliau, kad ateityje regėjosi tik skurdas. Mažai kas suprato, ką reiškia žodis „ekspropriacija“, bet sklido gandai, kad rusai viską atims ir suvarys į kolchozus, kur visi valgys iš vieno katilo ir miegos po viena kaldra. Užtat galvas pakėlė bežemiai ir tinginiai: visi dalysimės po lygiai!

Anos Lietuvos jau nebuvo, Lietuva per porą mėnesių pasidarė  sovietinė. 1941 birželio 14 dieną prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą.

1941 birželio 22-ąją staiga viskas pasikeitė: į Lietuvą pradėjo plūsti nacių ordos. Prosovietikai nešė kudašių į Rusiją, Lietuvos laikinoji vyriausybė, vadinama Ambrazevičiaus vyriausybe, pasiskelbė aukščiausia valdžios institucija. Bet ji išsilaikė tik iki 1941 rugpjūčio 5 d., kai Vokietijos okupacinės administracijos vadovo generalinio komisaro T. A. von Rentelno reikalavimu veiklą nutraukė.

1944 liepos 13 d. grįždami sovietai vėl užėmė Vilnių ir stūmėsi į priekį, o vokiečiai judėjo į vakarus. Vėl sumaištis, baimė, nežinia, neviltis. Inteligentai traukėsi į Vokietiją, valstiečiai liko įsikibę į žemę: palikti ūkį, namus, savo kraštą – ne valstiečio būdui. Mažų žmonių likimai niekam nerūpėjo, – Lietuvoje grūmėsi dvi didžiosios galybės. Liepos mėnesio antroje pusėje-rugpjūčio pradžioje frontas ėjo per Biržų kraštą. Venslovų ir Žukauskų šeimos miške buvo įsirengusios bunkerį, ten lindėjo, kol vokiečių ir rusų tankai, apšaudydami vieni kitus, pervažiavo Satkūnų bei Kadarų kaimus, Žaliosios vienkiemį ir nudundėjo Vabalninko link.

Rusijai antrąkart okupavus Lietuvą, prasidėjo jaunesnių vyrų mobilizacija į sovietinę armiją, nes Vokietija dar buvo galinga ir atkakliai gynėsi tiek Rytų, tiek Vakarų frontuose. Jaunimas masiškai traukėsi į miškus, tapdami partizanais, slapstėsi, kur tik įmanydami, tad buvo pradėti mobilizuoti ir vyresni vyrai.

1945 metų balandį NKVD išvežė mūsų tėvą Petrą Venslovą, nors jis turėjo 3 vaikus, į Kupiškį, iš kur ruošėsi siųsti į frontą prie Berlyno. Ačiū Dievui, gegužės 8 d. Vokietija kapituliavo, ir tėvas buvo paleistas namo. Neįmanoma apsakyti, ką išgyveno mūsų motina, likusi su trim mažais vaikais tuo slogiu laikotarpiu. Nors Antrasis  pasaulinis karas ėjo į pabaigą, Lietuvoje dar ilgai vyko karas po karo: turiu mintyje partizaninį pasipriešinimą, kuris tęsėsi iki 1953 metų.

Pokaris Lietuvoje buvo tamsus, liūdnas, skurdus, kupinas nežinios ir baimės. Niekas negalėjo jaustis saugus: čia, žiūrėk, atlinguoja rusų kareivių pulkas, apsistoja tavo sodyboje, įsirengia žygio virtuvę, semia iš šulinio vandenį, kasa tavo bulves, verda jas kartu su amerikoniškais konservais, pasistato į miško pusę nukreiptus kulkosvaidžius, valo ginklus, įsirausę į šiaudų stirtas nakvoja, išeidami jas tyčia ar netyčia padega, rusiškai šūkauja, ištrypia visą kiemą, žodžiu, jaučiasi visateisiai šeimininkai, kuriems visi turi paklusti. Tėvas nuo tų kareivių slapstydavosi, nepareidavo į namus, nes negalėjo žinoti, ką jie sugalvos. Kitą dieną tiesiai per laukus atplaukia skrebų būrys; šitie dar bjauresni: prašo samagono ir lašinių su kiaušiniais, neva daro kratą, o iš tikrųjų žiūri, ką pavogti, verčia komodos stalčius, nugvelbia tėvų vestuvinius žiedus ir gražiausią motinos skarą, surenka saulėkaitoje padėtus džiūti sūrius, ištuština vištų gūžtas, kopėčiomis kariasi ant gryčios ir nusikabina rūkytą kumpį. Ir dar grasina, vadina buožėmis ir liaudies priešais, o jie, girdi, „liaudies gynėjai“. Tėvai jų nelabai bijodavo, kas kad ginkluoti, su jais galima bartis, o kokį kartą ir iškoneveikti. Bet jie tik krizena, o jei labai supyksta, šauna į orą. Vaikai, žinoma, išsigąsta ir slepiasi kamaroje, o mama užsičiaupia: su pusgalviais nepasiginčysi.

Naktį į langą pasibeldžia žaliukai; jie vaikšto mažomis grupelėmis. Tėvas juos kviečia į vidų, mat jie pažįstami arba pažįstamų žmonių sūnūs; jiems irgi pila naminės, pats užsveikina ir stato butelį ant stalo, mama čirškina lašinius. Vaikai gūžiasi  lovoje, užsikloja galvą antklode, mat miškiniai irgi ginkluoti, o ginkluotas žmogus visuomet kelia baimę. Jiems išeinant mama įdeda porą namie keptų duonos kepalų, dar šio to, tėvas butelį samagono. „Geriau eitų darbo dirbti, o ne šliaužiotų po miškus“, – sako mama, užpūtusi žibalinę lempą. Tėvas tyli, nesuprasi, ar jis pritaria žmonai, ar neturi savo nuomonės.

 Mama kepdavo blynus, o tėvas, apsimetęs, kad eina girdyti gyvulių, kibirą su blynais nunešdavo pamiškėje laukiantiems partizanams. Negalėjai žinoti, kada kokia pikta akis pamatys ir paskųs. Reikėjo apsimesti, kad esi neutralus, kad susitaikei su esama tvarka, kad neketini priešintis. Ir kaip tu priešinsiesi, jei namuose žmona ir trys maži vaikai, jei reikia nušienauti pievas ir apdirbti laukus, kad galėtum nusišerti kiaulę ir išsikepti duonos? Tik pasišventėliai ir bešeimiai plevėsos gali lindėti miškuose ir tikėti, kad kas nors pasikeis. O juk Lietuvai nėra jokios prošvaistės, nes rusai vis stipriau neria kilpą ant kaklo. Ar kada bus kitaip? Kaip užauginti vaikus, kaip padaryti juos žmonėmis? Ką reiks daryti, kai viską atims? Kas gali tikėti rusų pažadais, jeigu jie tremia žmones į Sibirą ir kankina kalėjimuose?  Kaip paprasčiausiai prasimaitinti, kad nereikėtų badauti, ką kasdien paduoti vaikams?

 

Mama matė, kaip išvežė Kazimiero Venslovo ir jo žmonos Olgos šeimą. Atsiranda tavo kieme ginkluoti vyrai, parodo kažkokį popierių, liepia pasiimti maisto ir keletą drabužių bei daiktų, pasodina į sunkvežimį, ir daugiau nematysi Lietuvos. Vaikai, žinoma, nesupranta, kas, kodėl, kur veža? Rusai, atsako motina, į Sibirą, kur baltos meškos. Kas tie rusai? Gal jie laukiniai žmonės? Kur tas Sibiras? Kodėl ten gyvena meškos, o ne žmonės?

Niekas nežino, kada tai baigsis. Ar apskritai kada nors baigsis? O jeigu bus tik blogiau ir blogiau?

Tačiau žmonės gyvena. Negi sėdėsi visą dieną susiėmęs galvą ir verksi? Dirba kol kas savo žemę, sėja, sodina, kerta, kulia, mala, sekmadieniais eina į bažnyčią, kalbasi, guodžiasi, laukia pavasario ir parskrendančių paukščių, nes kartu su jais žada ateiti anglai su amerikonais, gimdo vaikus ir laidoja mirusiuosius.

Valdžia prigalvoja visokių duoklių, pyliavų, mokesčių, reikalauja pirkti obligacijų, žiemą girioje kirsti medžius, vykdyti valstybinius užsakymus, prievoles ir pan. Kad tik žmogus pasijustų priklausomas, neturintis savo valios, nesąs pats sau šeimininkas.

Kaip didelė neganda, vargas, nelaimė atslinko kolchozų laikai. Po kaimus pasklido partijos ir komjaunimo aktyvistai, kurie iš pradžių entuziastingai aiškino, kokia gerovė yra kolchozai, kad tai šviesiausia žmonijos viltis, kad daug Lietuvos valstiečių įstojo į arteles ir našiai dirba, kad jiems dosniai padeda valstybė. Kaimo žmonės buvo nemažai girdėję apie kolchozus, bet svarbiausia nieko gero: dirbi nuo ryto iki vakaro ir nieko negauni, gyvuliai gaišta iš bado, laukuose tik piktžolės želia; tai naujoji baudžiava, o ne žmonijos viltis. Aktyvistai darosi atžaresni, jie nebesiūlo, o reikalauja rašyti pareiškimus ir stoti į kolchozus. Žmonės nesutinka: jie žino, kad nusavins žemę, atims gyvulius ir trobesius – liksi plikas kaip tilvikas, o teisingiau pasakius, ubagas. Dviejų ginkluotų skrebų lydimas po kaimus vaikšto juodas kaip gavėnas vyriškis, vadinamas Kurke, gal kad balbatuoja kaip kalakutas.

Įsitaiso galustalėje, šalia susėda kepures ant akių užsimaukšlinę skrebai, ima šūkauti ir kaire ranka trankyti į stalą, nes vietoj dešinės – guminis protezas. „Rašykis į kolchozą, Vinslavai! – rėkia jis, – jei nenori iškeliauti į Sibirą, pas baltąsias meškas.“ – „Už ką? – nesupranta tėvas. – Aš nieko blogo nepadariau.“ – „Mes nesirašysim, – sako motina. – Mums nereikia jūsų kolchozo.“ – „Niekas tavęs neklausia, reikia ar nereikia, turit rašytis ir viskas! – žaibuoja akimis Kurkė. – Draugas Stalinas įsakė kurti kolchozus Lietuvoje, o kas nestos, tuos į Sibirą!“ – „Kas mums tas Stalinas?“ – narsiai atšauna Ona Venslovienė. Kurkė vos nepaspringsta: „Ką, ką pasakei, moteriške? Tuoj pat užsičiaupk! Jūs buožės, išnaudotojai, liaudies priešai! Tokius tik po velėna!“ Lyg patvirtindami jo žodžius, skrebai pasiima į rankas šautuvus ir žiūri į Kurkę, regis, laukdami įsakymo. Motina apsigąsta: ką žinai su valkatomis?

Vaikai viską stebi užlindę už mūriuko. Jie, be abejo, nesupranta, kodėl kažkokie svetimi vyrai bara jų tėvus ir grasina šautuvais. Ir kas tas kolchozas? Gal koks pabaisa? Kodėl į jų namus ateina ir ateina pikti žmonės, kumščiais trankantys jų stalą?

 „Tuoj pat rašykis, Vinslavai! – gargančiu balsu šaukia Kurkė ir deda ant stalo popierių. – Va čia pasirašyk, ir viskas, – duria pirštu. – Neklausyk savo durnos bobos! Vyras tu, ar ne vyras?“

 Tėvas stovi prie krosnies ir neina prie stalo. „Mes pagalvosim, – galiausiai sumurma motina. – Kai visi pasirašys, tada ir mes žiūrėsim. Koks čia striokas?“

 „Žiūrėk, kad pasirašęs šitą popierių rytoj atneštum į kontorą, – įsako Kurkė tėvui. – Kitaip bus blogai! Pasigailėsi, Vinslavai, oi pasigailėsi!“ – įsibrovėliai kyla iš už užstalės ir trepsi pro duris. Traukia į Kadarus, kur vėl kartosis ta pati ceremonija. Tėvai ir vaikai lengviau atsidūsta, bet dar valandėlę niekas nieko nesako.

Dar kurį laiką Petras ir Ona Venslovai spiriasi, nesirašo į kolūkį, laukia, ką kiti kaimo žmonės darys. Svarsto galimybę stoti į miškų ūkį; ten žemės neatima, dirbi miške ir gauni šiokią tokią algą. Bet jie gyvena ne miške, o pamiškėje, jų žemė ribojasi su kaimo žmonių žeme, tad jie turi būti kolūkiečiai, o ne miškų ūkio darbininkai. Palengva valstiečiai paklūsta valdžios reikalavimui: pirmieji į kolchozą įstoja bežemiai ir mažažemiai, kurie neturi ką prarasti ir yra įtikinti, kad artelėje jų gyvenimas pagerės. Stambesni ūkininkai ištremiami į Sibirą – jų trobesiai ir žemė atitenka kolchozui. Atokiau nuo kaimų gyvenančių išvežtųjų namai ir ūkiniai pastatai dar keletą metų stovi tušti, be langų ir durų, lyg kokie vaiduokliai. Kol juos galiausiai priveikia vagiliautojai ir pati gamta – lietus, vėjas, sniegas.

Pagaliau Venslovai nutaria, kad geriau gyventi Lietuvoje kad ir be žemės, be gyvulių, bet tik ne Sibire. Dar apie tą laiką čekistai suima svainį Kazimierą Žukauską ir nuteisia dvidešimt penkeriems metams. Kažkas paskundė, kad Žukauskų sodyboje lankosi partizanai ir retkarčiais prausiasi pirtyje, – ir to pakako, kad ilgiems metams iškeliautų į Vorkutą.

Asociatyvinės nuotraukos iš Lietuvos ypatingojo archyvo fondų

Bus daugiau

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba