ALFONSAS PAKĖNAS. “ŽVAIGŽDĖ GALINIAME GRYČIOS LANGE”. FRAGMENTAS

Rašytojo Alfonso Pakėno neseniai išleistoje knygoje “Žvaigždė galiniame gryčios lange” (Kaunas: Naujasis lankas, 2022), jautriai pasakojama apie autentišką jau nykstančių Aukštaitijos kaimų istoriją, dramatiškus žmonių likimus. Tarmiškai prabyla ilgaamžiai, atlapaširdžiai jų gyventojai, į jau nueinantį, tirpstantį pasaulį perkelia Algimanto Arcimavičiaus fotografijos. Knyga – tai žiemos kelionių per užpustytus Alfonso Pakėno tėviškės kaimus dienoraštis. Tuos pakeliavimus per Aukštaitijos giriose ir lygumose dar dunksančius kaimelius Alfonas Pakėnas pradėjo bene 2018 metų žiemą ir keletą metų jas tęsė, lydimas fotomeistro, tikro gamtos vaiko – “Tarzano –  Algimanto Arcimavičiaus. Rašytojas  savo knygą “Žvaigždė galiniame gryčios lange” skyrė tų jau mirusių ar bemirštančių kaimų ir jų žmonių atminimui.

Skelbiame ištrauką iš rašytojo Alfonso Pakėno knygos. 

 

ALFONSAS PAKĖNAS

ŽVAIGŽDĖ GALINIAME GRYČIOS LANGE

 

Arkliai jau buvo pašerti dar su aušra – dabar pagirdau, iššukuoju kumelę Žiedę, kinkau į šlajas. Į jų išsipūtusį priekį sukišu gerą glėbį parinkęs kur žalesnio, kvapnesnio šieno – bus ir kojoms šilčiau, ir arkliui  pietums pagrumšnoti. Kelias sunkus, tolimas, o sniego daug, visur užpustyta, užnešta.

 

Senolis sulos nebeprisileidžia

 

Gražiai skamba – Antariškiai. Toks žodis – tikras deimančiukas eilėraščiui. To kaimelio vardas man visada dvelkė vienatve, beržynais ir pavasario paukščių klegesiu.  O žmonės čia vienišiai   – visi gyvena po vieną.  Dvi našlės ir našlys. Tai mažytis, nuošalus miškų kaimelis, kaip sakoma, paties Dievu­lio apleistas kraštas. Tik kelios belikusios sody­bėlės palei visados šlapią, šaltiniuotą miško kelią. Trobelės menkutės, žiū­ri mažyčiais, baugščiais langeliais. Be didelių sodų, šulinių, bet pavasarį sulos – kibirais  tempk.

Vaikys­tėje, kai į Antariškių beržynus dar pa­šalui neišėjus tėvas važiuodavo mal­kų, prie Jono Taraškevičiaus pirkaitės visada sustodavom atsigerti sulos. Le­dinės, gerklę gniaužiančios, maloniai kvepiančios medžiu ir gėluma. Tėvas gerdavo ir prunkšdavo nuo šalčio prieskonio – lyg prausdamasis šaltu vandeniu. Jonas Taraškevičius tais laikais dar buvo stiprus, pačioj sveikatoj. Gražus, juodbruvas vyras rudomis avino akimis. Gyveno su žmona Monika, laikė vienu nulaužtu ragu žalmargę karvę, pulką baltų žąsų, vištų, keletą skardžiabalsių šunų, augino dvi gra­žias  ilgaplaukes dukteris. Monika bu­vo garsi apylinkės siuvėja, o trobelėje būdavo jauku, šilta, kvepėdavo kaimo moterų atneštom siūti medžiagom ir angli­mis įkaitintu „prosu”.

Dabar aštuo­niasdešimtmetis senolis liko vienas su bevardžiu kiemsargiu šuneliu, ku­ris, pamatęs mus, nedraugiškai pa­šiaušė šeriuotą keterą ir kiauksėdamas puolė atlapoton priemenėn. Gryčiukėje dūmų – nors kirvelį kabink. Jie tarsi milas veliasi iš besikūrenančios aptru­pėjusios krosnies, kuri pro išdegusias skardines dureles rodo pilną burną aukso žarijų. – Netraukia, kaliera. Raiktų kaminu iškrėst, – krenkštė senu vatinuku apsirengęs, tarsi apsamanojusiu veidu senolis. Buvusio grožio nebelikę nė žymių. Pasikalbėti išėjome į atš­laimą, prie sniegu užneštų vartelių.

– Nug Žolines prasdės septinti metai, kai gyvenu vienut vienutėlis. Tik, va, su šunioku, katinus da  pernai prapuola…   Ni kam žodžia ištart.  Boba būva su manim tumete, mes abudu 1917 metų gimima, –  liūdnoku ir droviu šypsniu pasidalija Antariškių kaimo senbuvis. Aišku, nesaldu vienam dieną naktį, ar tau jaunatis, ar pilnatis…  Pabosta  žiūrėt  į tą vakaro žvaigždę pro galinį gryčios langelį, kur nuo seno tebestovi medinė  pasoginė  Monikos lova –  dabar tik bemiegių senolio naktų liudininkė.

– Ar aplanko kas, ar aprūpina maistu, vaistais? Ar šiaip kai prireikia ko nors?- Užklausia Tarzanas.

– Dvi dukteris turiu. Vienu gyvenu Janavoj. Atvažiuoji kas untru savaiti, atvežu duonas, cukra, makaronų, cigaretų, da ko reiki. Pensiji gaunu, ti dukra pasijamu – užtat apiperku. Teip i pragyvenu da. Ar daug senam kelmui bereiki? Tik va, sveikatas nebėr, šių žiemu visai sugriuvau.

– O sulos pavasarį ar  prisileidi iš beržų, dėduk?

– Kū-ū? Sulos? Kad, sakau, sveikatas nebėr.  Seniau par visu vasarų turėdavu i beržines, i klevines – visu  kubilioku pripildavu. Pirmiausia imu tekėt iš klevų. Saldesne klevų. Būdava, avižų unt virša užberi,  sudygstu, žaliuoji – kaip vasarojus. Prapjauni peiliu gražiai skylu, semi puodeliu, – šneka dairydamasis į čia pat boluojančius beržus, pakeldamas galvą, apdengtą sena triause,  žavėdamas mus gražia aukštaičių puntininkų tarme.

Tarzanas pasidomi šio mistiško,  apleisto Aukštaitijos paskvernio praeitimi.

 – Seniau či buva Antariškia palivarkus, aplink apsuptus miškų. Priklausė lyg tai Lokynės dvaro savininkui. Buva daug žemes. Prieškary palivarku išparceliava,  žemi padalina  Stimburių  ir Masionių kaimo bežemiams – Vladui Barzdai, Kazlauskui, Barauskui, dar keliem ti… Gava i mana tėvus tadum šitu sklypu, šešis hektarus. Aš da jaunus buvau, tik pu kariuomenes. Pasistatem su  tėvu šitu gryčiu, klaimu, puni… Aš dirbau   plenta priežiūroj, imdavu algu, tevokus žemi dirba. Jau buvam  .. A likus palivarka žeme ir visi trubesiai buvo atiduoti eigulia pasodai,  vėliau či buva Deltuvas girininkija. Tadu ir keliuku  či buva padari kaip reiki…  Paskum tik jau kulkuoza trakturiai išgadina – dabar atšilus nepravažiuosi. Labai  jau šaltiniuotu vietu. Vien paversmes...- pasakojo senolis.

Alfonsas Pakėnas ruošiasi kelionei. Algimanto Arcimavičiaus nuotrauka. 2018 m.

1979 metais medinis palivarko namas buvo nugriautas, liko tik pailgas trisienis, kuriame gyveno vieniša senolė Aniulka. Kol turėjo sveikatos, ėjo per žmones uždarbiauti – taip apsirūpindavo maistu visai žiemai. Trisienio tvarte keletą žiemų stovėjo kolchozo arkliai, kuriuos šėrė tuomet Antariškiuos gyvenęs Julius Povilavičius. Paglobodavo ir senolę.

Senas, didžiulis gūdžiai ošiantis Martyniškio miško eglynas Antariškių palivarką jungė su buvusiu Bernotiškių dvaru, kuris turėjo virš šimto hektarų žemės. Prieškary jis priklausė Viktorui Butkevičiui, tikram to meto šviesuoliui, reto geraširdiškumo žmogui, pokaryje okupantų ištremtam Komijon. Kolchozo laikais čia dar ilgai gyveno kelios šeimos, viena iš jų – tykaus, aukštaūgio kolūkio šoferio Marijono Vasiliausko. Kartu su juo gyveno ir dirbo fermoje sesuo Varusė, kurią visi vadino Varusinu. Ji buvo aukšta, plačių pečių, visada nešiojo korto kelines, kerzinius čebatus,  šimtasiūlę, rūkė cigaretes su vadinamu cigarniku.  Nuo rūkymo pageltę jos dantys buvo dideli ir reti. Labai mylėjo arklius, laikė gražiai prižiūrėtą, įšertą,  net obuoliuotą  juodbėrę kolchozo kumelę, kurios pakinktai visada būdavo tvarkingi, minkšti, patogūs gyvuliui traukti sunkų vežimą. Veronika kiekvieną ankstų rytą į Paužuolių kaimo pieninę atveždavo pilnus ratus bidonų su vakarinio ir rytinio melžimo atšaldytu pienu. Čia sunešdavo savo karvių pienelį ir visos apylinkės valstiečiai – vyrai ir moterys. Pienininkas Bešėnas pakaitindavo jį didžiuliame, plačiame, spindinčiu vidumi katile ir pradėdavo separuoti grietinę. Ją pildavo į švarius bidonus, o mano tėvas su arkliu kasdien gabendavo Ukmergės pieninėn.

Žmonės žinojo ir kalbėdavo, kad Varusė turi paną, tos fermos melžėją, strazdanoto veido raudonplaukę moterį. Padėdavo jai nudirbti visus ūkio darbus, nes mokėjo ir arti, ir šienauti, ir kitus vyriškus darbus. Dažnai pas ją nakvodavo.  Kaimiečiai Varusę už akių vadindavo  Vištgaidžiu.

Ilgokai stovėjome saulės atokaitoje. Senolis pasakojo ir apie save:  kad anksčiau gerokai išgerdavo, mokėjo daugybę dainų, turėjo balsą „unt visų Untariškių“. Žiūrėdamas į čia pat boluojančius beržus užtraukė mylimiausią  jaunystės dainą „Po beržyną vaikščiojau, širmo žirgo ieškojau“….    Gal tų atsiminimų paveiktas, paprašė  užsirūkyti, stipriai užtraukė dūmą ir, kažkodėl mostelėjęs ranka, pamažu žengė gryčion…                             

… Išvažiuojant mačiau, kaip senas žmogus žilais styrančiais ūsais, seniai begramdyta barzda sėdasi palangėn, kur kažkada stovėdavo Moni­kos siuvamoji mašina, išlydi mus atšilusiu apleisto, pasiilgusio bendrystės žmogaus žvilgsniu, o jo šunelis, neseniai prie malkinės tam­pęs stirnos koją, užšoko jam ant kelių ir veržėsi palaižyti šeimininkui seniai bepraustą pasmakrę – tarsi norėdamas paguosti, tarsi džiaugdamasis, kad išsinešdino neprašyti svečiai. Dabar čia vėl pasiliko tik savi.

Pasigrožėję aplink pusnynų archi­tektūra, užpustytu rūsiu, mažuliuke pirtele, prikniubusia slėnyje, tyru beržynu, važiuojame tolyn. Niekas čia niekur nevažinėja, todėl ir rogių kelio nėra. Laukymėj, užlietoj žlibinančios saulės, slėnesnėse vietose, sniego tiek daug, kad aukštakojė kumelė iki  paslėpsnių grimzta sniege, šlajos trūkčiodamos šliuožia  dugnu, net gaila gyvulio – taip sunku traukti tas  roges. Žiedė karšto būdo, todėl nervuojasi, ima šokčioti, mušdama  pakinktus, užpakalinėm kojom barškindama ienas, ir  jos šviesiai bėra nugara greit pasidengia švaraus miško laukymės sniego žėručiu, sužvilga šaltos  smiltys ant blizgančių  strėnų  griovelio…Važys plaukia pusnim kaip luotas, linguodamas į šonus ir grasindamas mus išversti sniegan. Jis čiuožia nebe pavažomis, o dugnu, ir įpėdžiui lieka simpatinga, vieniša brydė. Pačiame miške sniego mažiau, ir kumelė pasileidžia smagia risčia.

 

Plėšikams patiko vieta

 

Vaclavos Mačiulienės nėra namie. Nuo kelio ligi gonkų dailiai nukastą takelį prie durų pasitinka didžiulė spyna ir priemenėj uždarytų žąsų girg­sėjimas. Kad moteriškė anksti ryte „išėjo į miestą”, mums išdavė Jonas Taraškevičius, mat vienintelis keliukas į plentą veda pro jo bakūžes langus. „Išeiti į miestą” šiuose kraštuose reiš­kia važiuoti į Ukmergę arba Jonavon apsipirkti. Kol Tarzanas su fotoaparatu rankose ieš­ko fotogeniško pusnies veidelio, kokio seno, verto įamžinti rakando arba, anot jo, „po kojomis besimėtančio me­no”, iš eglyno išnyra per petį persisvėrusi  nešulį Mačiulienė.

Per išnykusius Aukštaitijos kaimus. Algimanto Arcimavičiaus nuotrauka. 2019 m.

– Net nusgundau! Maniau, kad kokie čigonai… Sakiau, jau amen, išneš paskutinis žusytis. Oi, kaip persigundau, baugu, širdis net nutirpa. I Taraškevičius geras gi – nieka nesake… Skubinu, o pabrisk per toki sniegu, kad gerus. Skaityk, peržiem nieks neužėja, ti dabar, galvoju, apčistys… Ut, i sesuo atpūškuoji.

Iš kitos pusės per sniegą brenda apsitūlojusi moteriškė. Tai bent papuolėme! Visa laimė, kad nesame plėšikai, o tik uostinėjame žmonių gyvenimus, „renkame meną, besimėtantį po kojomis”, kaip sakė Tarzanas. Net nežinojau, kad Vaclava Mačiulienė ir netoliese gyve­nanti Ona Atkočiūnienė – seserys. Abi jau pensininkės, bet dar stiprios, gei­džiančios gyvenimo moterys. Abi naš­lės – vyrai jau mirę. Abi kažkada gyve­no ir dirbo mieste, bet, užaugus vai­kams, paliko jiems butus ir viena po kitos čia nusipirko namelius, kurie bu­vo tušti ir apleisti. Tai buvusios Juozo Kazlausko ir Juliaus Povilavičiaus sodybos. Kazlauskienę prisimenu iš vaiko dienų – buvo nedidukė, smulkaus, nuolatos šypsančio veidelio moterytė. Užaugino dvi dukras – tamsaus gymio, gražiaveidę Angelę, su kuria mokiausi pradžios mokykloje, ir šviesiaplaukę Laimą, stambaus sudėjimo mergiotę, kuri labai mylėjo arklius. Vien dėl jų liko gyventi tėvų namuose – kartu su motuše prižiūrėjo, šėrė Antariškių palivarko punėj peržiem laikomas kolchozo aveles. Vasario – kovo mėnesį avys ėriuodavosi, o kai kurios atsivesdavo po tris ar net keturis geriukus ir negalėdavo išžindyti. Kitos, žiūrėk, nemylėdavo, mušdavo su galva, neduodavo žįsti savo vaikams, ypač pirmadelės. Kazlauskienė po vieną ar du tokius geriukus atiduodavo mums, tad su mama anksti ryte, dar su tamsa važiuodavom jų parsivežti. Šiltai apklodavom, o aš laikydavau prispaudęs glėbyje. Iš pradžių laikydavom gryčioje, nes reikėjo dažnai žindyti – kaip man patikdavo juos globoti…

– Girdžiu, šunys kad ėmė skalyt. Ruošiausi jau aite pas Bruonį miežių sijot sėklai – anųkart užsipraše. Išsimuginu unt keliuka – ugi padvada stovi pri tava tvuros, – Ona kreipiasi lyg ir į seserį, lyg ir į mus. – Manau sau, reiki neatbūtinai pažiūrėt, kas ti atvažiava: gal paštorius, bet ko jis čia važiuos –  mes pensijas miesti gaunam, a laikraščių ti nebuvam užsiraši…

 

Seserys klega, girgsi lyg tos žąse­lės priemenėj, juokiasi net pasisukdamos šonan, ranka užsiėmusios burnas, kad tas juokas, atrodo, neiškristų  sniegan ir neuž­šaltų. Juk toks, jų manymu, juokin­gas įvykis – netikėti svečiai. Joms ligi panagių įsiėdė vie­natvė, gruodžio tamsa ir speigai, kaimelį apglėbusi bekraštė žiema. Juk dienos vis ilgyn ir šviesyn, o atšlaime ir sieloje pakvipo pavasariu – ko ne­pasijuokti, nenusikvatoti žiemai į nugarą, o jaunam pavasariui tiesiai į veidą?

– O man kaip buvo, ai, kaip vienąkart išgąsdino,- susigriebia Ona Atkočiūnie­nė, glostydama sesers palto rankovę.- Pjaustau kalakučiukams žolę, tik žvilgt atgal, stovi du už nugaros. Ado­mas, diedas mano, amžiną atilsį jam, jau buvo miręs, o tu čia dar negyve­nai. Išsitraukė peilį, ėmė reikalaut pi­nigų, prakeiktieji. Aš sakau jiem – nie­ko neturiu, sūnus pensiją mieste pai­ma, apiperka mane, iš kur tie pini­gai… O jie – davaj, ir baigta. Įsivedė gryčion, išvertė spintą, komodą, išvar­tė lovas. Paskui, girdžiu, vienas sako: ką tu čia rasi, čia tikrai visi biedni. Dar pagulėjo žolėj prie balos, parūkė. Išeidami link plento pagrasino: mes dar sugrįšim, mums čia vieta patinka. Surado, matai, kurortus! Baisu buvo, tą naktį ir namie nenaktavojau, pas­kui gal savaitę sūnus važinėjo čia nak­vot iš miesto.

Pavargusios nuo vienatvės, jau spėjusios įkyrėti žiemos ir kalėdinių šalčių, moterys džiaugėsi mūsų atvažiavimu, vaišino ruginuke su lašiniais ir rau­gintais agurkais, pasakojo apie savo gyvenimą, vaikus, gyvenančius mies­tuose, gyvuliukus, laikomus mažy­čiuose, apsnigtuose tvarteliuose. Pa­noro „nusitraukti” su savo šuniuku, su katinu, prie šulinio su svirtimi. „Nie­kur apylinkėj nepamatysit tokio šulnio, tik mano atšlaime. Su svirtim!“ – Mergiotiškai didžiavosi Ona Atkočiū­nienė.

 

Bruonys ruošiasi sėjai 

 

Bronislovas Jovaiša sėmė iš šuli­nio vandenį – po pietų girdė gyvulius. Rentinys nuo nakties šalčio apledijęs, o viduje pabalintas šerkšnu. Tuo šuliniu  šeimininkas ligi šiol atsidžiaugti negali: die­ną ar pavakary išėjęs iš gryčios vis pastovi prie jo, pažiūri tai į vieškelį, tai šulinio gilumon, paklauso  vandens teliuskavimo aido. Matyt, tai požeminės gyslos pulsuoja, varo vandenį aukštyn. Jovaiša  kone visą gyve­nimą išbuvo be žmonos ir be savo vandens. Šulinį išsikasė tik prieš keletą me­tų. Šiuos kraštuos išsikast šulinį – nemaži pinigai. Mat vanduo giliai. Pamiškės Stasiukaičio, dar prieškary grįžusio iš Amerikos, šulinį bebaigiant kasti nuo požemio dujų žuvo jaunas šulniakasys. Po laidotuvių darbą baigė kiti – o šulinys visą laiką tai verkdavo, tai dainuodavo –  ūksėdavo, skardžiai tekšendavo jo vanduo.

Alfonsas Pakėnas prie išlikusių vienišų vienkiemių. Algimanto Arcimavičiaus nuotrauka. 2020 m.  

Bejodinėdamas po šituos kraštus, visada užsukdavau pas senolius  Justiną ir  Marijoną Stasiukaičius pasišnekėti su jais ir paklausyti to dainuojančio šulinio.  Vėliau savo antrąją eilėraščių knygelę pavadinau „Dainuojančiuose šuliniuose“. Nei pačių Stasiukaičių, nei namų nebėra, o šulinys gyvas – ūkauja, ūbauja, skambiai ir kažkaip tyrai iš gilumos teškena vanduo.  Vasarą tą šulinį vis aplankome su Kaune gyvenančia Stasiukaičių anūke Aušra Raudoniene, kuri čia praleisdavo vaikystės vasaras.

Anksčiau Jovaiša gyvulius girdydavo iš ba­los, o sau vandens eidavo pas šaltinį prie beržynėlio, kuris virdavo peržiem lyg puodas ant ugnies – buvo labai energingas. Kai per spei­gus neapsikentęs užšaldavo, Bruonys (taip jį čia vietiniai vadina) vandens su naščiais eidavo pas kaimynę Jadvygą Zareckaitę, nedidelę, luošą, bet labai šviesios sielos moterytę, prisiekusią  Veprių bažnyčios davatką, melioracijos metais atsikėlusią čia  gyventi iš Masionių kaimo. Tada ji nusipirko kadaise čia gyvenusio vienišiaus, taip ir numirusio  senberniu, Jurgio Buroko apleistus namelius.

Bruonys – dar diktas, pagalintis vidutinio ūgio vyras sveikai paraudusio veido, mėsingos nosies, nedidelėm akelėm. Kaip reikia įdiržęs Diržių kaimo pakraščio senbernis. Gyvena geltonai dažytoje dviejų galų aukštaitiškoje gryčioje  su atviru gonku, turi kelis hektarus šlapios pamiškio žemės, bėrą  ku­melę ir  nepasilakstančią, bergždžią karvę, kurią užsiaugino nuo mažos telyčiukės, laikė daugelį metų, todėl dabar gaila atiduoti į  skerdyklą. Sako, užtat pienas riebesnis. Laiko pulke­lį raibų vištų, keletą ančių ir būtinai visada  giedorių gaidį, kad būtų kam užgiedot aušrojant. Ir be šunies juk liūdna – turi porą šunėkų, kad „pakiauksėtų ir linksmiau būtų gy­vent“ toje gūdžiai ošiančioje pamiškėje. Šis geras, tylus, be galo kantrus viskam žmogus kolcho­zo laikais ilgus metus dirbo pašarų sandėlininku, važinėdavo gražiu, įšer­tu bėriu juodais kaip kranklio sparnas karčiais. Visi didelės brigados klojimai su šienu bei užpustytos šiaudų  stirtos, burokų kapčiai buvo jo žinioje.  Tais laikais Bruonio kailiniai per žiemą kvepėdavo klojimu ir sausu dobilu, o žieminė kepu­rė užlankose būdavo nuolatos pribyrėjusi sudžiūvusių auksinių dobilų kuokelių. Gyveno su motina Kaziūne Jovaišiene, o jai mi­rus taip ir pasiliko vienas. Šneka ne­daug, sakytum, Baltušio Juza: skalsu kalbos. Tačiau mums buvo džiugu – pas jį atvažiavome ne vieni: važyje vylingai šypsojosi linksmoji našlė Ona Atkočiūnienė, kuri ūkininkui padės išsijoti miežius pavasario sė­jai. Užsiprašė susitikęs Jakutiškių krautuvėj. Tam darbui kitame trobos gale su plūktine asla Bruonys pasistatęs tikrą senovinę arpą. Gal ir daugiau kas išsisijos… Kaip ten bebūtų – gera išvažiuojant palikti žmogų nebe vieną.