ALDONA ELENA PUIŠYTĖ. “VIENINTELE NEIŠSAKOMA BŪTIE”

Skelbiame mūsų vienos talentingiausių poečių –  Aldonos Elenos Puišytės eilėraščius (ciklas “Karališkieji aštuoneiliai”) iš jos meditatyvinės, sakralinės, gyvenimo slėpinius apmąstančios poezijos knygos “Vienintele neišsakoma būtie (Vilnius: Homo liber, 2019), su kritiko, literatūrologo Viliaus Gužauskio palydimuoju žodžiu.     

Aldonos Elenos Puišytės talentas naujoje poezijos knygoje „Vienintele neišsakoma būtie“ atsiskleidžia visu savo universalumu: gebėjimu tobulai suvaldyti klasikinio eiliavimo (aštuoneiliai) formas ir išsireikšti laisvo mąstymo formomis (antifonos, rapsodijos). Visų pirma, tai aukšto stiliaus sakralinės ir tautinės savivokos poezija, meditatyvinėmis prasmėmis susisiejanti su Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio poezija. Ant aukščiausio profesionalumo laiptelio užkopusi autorė, siekdama žodžio skambumo ir originalumo, yra be galo atidi fonetinei eilėraščio sąrangai, jo tobulai simetrijai ir grožiui, kai viskas yra paprasta, bet neįprasta, kryptinga ir netikėta… Kai verbalinės kalbos ir sakralinės muzikos intonacijos dera laisvos formos eilėraštyje.

Aldonos Elenos Puišytės poezija, kalbant poetikos terminais – mąsli, meditatyvinė, o kalbant apie turinį, autorinę savimonę, yra bene reikliausia savo vidinėms nuostatoms visais požiūriais – tautos likimo, individo moralės, santykio su Dievu. Tad tiek bendriesiems istoriniams, tiek grynai asmeniniams išgyvenimams autorė ieško švarių, nemeluojančių žodžių bei tauriausių poetinės raiškos formų.

Autorė su deginančia aistra kalba Aukščiausiajam savo didžiausią rūpestį dėl šios planetos ir ir dėl savo tautos likimo. Dažni bibliniai motyvai natūraliai susieti su lietuviškomis realijomis ir yra apipinti konkrečiais peizažo vaizdiniais: raini kačiukai, žalvarnė, dagys / Ir jonvabaliai, prieblandoj sužibę. Pakylėtą kūrinio stilistiką kuria leksika, kuri ataidi iš senovės baltų kultūros paslaptis saugančio žodyno, atsinešama iš žanro atminties, iš aukščiausios poetinio žodžio patirties. Į juos įsigyvenęs skaitytojas patirs norą išrauti giliai į mūsų sąmonės podirvį įleidusias linqua vulgaris šaknis. Ne be reikalo šie tekstai įvardinti „karališkaisiais aštuoneiliais“. Tikiu, kad šie tobuli posmai mūsų literatūroje įsitvirtins aukščiausiais balais įvertintų kūrinių kaimynystėje.

Aldona Elena Puišytė bene labiausiai iš dabar kuriančių poetų yra atvėrusi tautinės savivokos esmę. Ji yra ta poetė, kuri temą, susietą su daugumos žmonių Lietuvos istorijos samprata, poetizavo visais laikais. Belieka prisiminti poezijos rinkinį „Įvardijimai ir sąskambiai“. Klysta, kas mano, kad asmeninių ir bendrųjų interesų kaitroje susilydžiusi emocinė patirtis šių dienų poezijoje nebeaktuali, – po Maironio atsivėrė Jonas Asistis, Bernardas Brazdžionis, po Brazdžionio – Justinas Marcinkevičius…

Dabartiniam lietuvių poetui svarbiausias siekis turėtų būti ne „sunaikinti savyje maironį“, o bandyti jį pratęsti savitomis formomis, naujomis istorinėmis aktualijomis, konkretaus laiko įžvalgomis, gyvybingomis emocinėmis intonacijomis. Tokia poetine kalba 30 metų nepriklausomybės išgyvenusiai tautai šiuo metu geba kalbėti Aldona Elene Puišytė.

Šį palydimąjį žodį naujam poetės eilėraščių rinkiniui parašiau su didele meile kaip geriausiai pastaraisiais metais mano skaitytai poezijos knygai.

Literatūrologas Vilius GUŽAUSKIS

 

 

ALDONA ELENA PUIŠYTĖ

 

VIENINTELE NEIŠSAKOMA BŪTIE

Karališkieji aštuoneiliai

 

***

Ieškot ne sutemų, o dvasios meno

Kažkas pro tylą šaukia vėl mane,

O lūpos dar tik skiemenis lemena,

Bet nuojauta – lemtinga, gelmine –

Žodynas švinta… Giesme mano,

Prabilk kalba žvaigždėta, ugnine…

Bijau drungnųjų, tuščiakalbių žodžių,

Nežadina jie dvasios ir neguodžia.

 

***

Rašyti sielos spinduliu, ne kraujo,

Kai kraujas virsta kuriančia šviesa

Ir kai pasauliui skelbia viltį naują

Kitokiam būviui kviečianti dvasia,

Kai širdyje vien dermės karaliauja,

Nušvinta žodžiuos, spindi akyse. –

Ugnies misterija, ne pelenai išvėsę,

Viltingas virsmas iš tamsos į šviesą.

 

***

Spalva ir žodis – ar beišsakytų? –

Erdvės ir laiko skurdūs tvariniai.

Tačiau neduota žmogui ženklo kito,

Kuriuo prabilt galėtų sumaniai, –

Kas neišsakoma. Širdies šventykloj

Gal atsivers, ko net nenumanei? –

Kažkas ten slėpiningai švyti, sukas

Tarsi žvaigždynų pirmapradis ūkas.

 

***

Mylėjau tautą, jos vargus giedojau,

Džiaugiaus, kai kilo bundanti dvasia.

O kas nūnai, kokia šviesa giedruoja

Virš baltų žemės, kur, kokiam garse

Po tiek kančių sutiksim vėl rytojų,

Ar širdys suliepsnos viltim drąsia? –

Ko žodžiai, ko lyg nusigandę tyli

Prieš nelemty vėl dūžtančią idilę.

 

***

Gal pildosi Milašiaus pranašystės? –

Tauta – iškilmingauja – varguose…

Lyg pažadas Atėnų vaizdas švystels

Ir grumsis angelas su nelaba dvasia,

Kur andai slėpėsi klasta ir išdavystė.

Tai ko taip blėsta ryžtas širdyse? –

Ko skliautai nerimo migla aptemę.

Baltasis Raiteli, gink baltų žemę…

 

***

Tu diemedi, tu ašarom rasotas,

Šaknim apglėbęs kaulus prarastų,

Keli viršūnę į žvaigždynų sodus.

Raudojęs gailiai ties vilčių karstu,

Tu dar žaliuosi ir užgis tau sopės,

Dar pražydėsi ant ateities krantų,

Čia, kur gyvybės šaknys susipynę,

Viltingai alma gydantys šaltiniai.

 

***

O ką pasaulis? Jis tiesom prekiauja.

Pilotai plaus vėl suterštas rankas, –

Miruoliai geis gal Avinėlio kraujo

Ir vėl parduos Jį už grašius kažkas?

Šviesos dvasia kol su tamsa kariauja,

Priešybių grumtį kantriai teks iškęst.

Kokia aštri ji ir skausminga,

Kai lyg strėlė – iš pasalų – įsminga.

 

***

Kvailybių rinkoj perka ir parduoda

Orumą, siekius, garbę – už grašius.

It snaigės, dūžtančios į aštrų gruodą,

Varguolių viltys. Ai koks negražus

Tuštybės veidas, koks nykus atrodo,

Kai laikas nutrina vaidmens dažus.

Gal mus pažadins atgimimui vėlei

Per tyrlaukį pralėkęs Dvasios vėjas?

 

*** 

Tą sielos naktį, kai stiprybė blėso,

Tyloj man tarė Balsas: „Nebijok.

Nušvis viltis ir vėl, jei išstovėsi,

Kol angelas nugrynins, kol sijos

Žodžius, širdies kol degins vėsą…

Po to džiugiai lyg vaikas nusijuok.

Patiklią vaiko dvasią aš pamėgau,

Esu Gyvasis – Alfa ir Omega. – ”

 

***

Žydėk rugy, žibėk vilties žibinte,

Širdy vėl švinta erdvės nejučia…

Kas moka kantriai savo traką minti,

Greta keliauja džiaugsmas ir kančia.

Virš vargo klonių taip iš lėto švinta,

Vėl pasislėps gelmėj, kas ne iš čia.

Pernakt spindėjo skliautai žiburėti,

Kaip vaikas troškau jų atsižiūrėti.

 

***

Dabar į sielos gelmę atsigręšiu,

Sudaužius regimybes atkaklias

Ir sugrąžinus – paskutinį – grašį

To, kas ne mano. Gal į kelią ves

Tie amžino kilimo toliai gražūs?

Triukšmų šėlsme nerasite manęs.

Į žemės krantą duš putotos vilnys,

O mano siela – kito kranto ilgis.

 

***

Per Letą luote – lygūs ir vienodi –

Ar puošniai rėdės, ar tik skudurais.

Kažkas puikavos ir svarbus atrodė,

O šiandien – dulkė. Šviesai atvirais

Veidais gal varganiausi liudys Žodį.

Aiman, pasauly – monai, kur dairais.

Prapuls čia viskas, meilė tik išlieka,

Be jos pasaulis – nykuma ir niekis.

 

***

Yra skaidri tyla, kurios nedrumsčia

Triukšmai nedarnūs. Ir erdvė yra, –

Švari, aidi, virš pilko žemės grumsto

Pakilt nei vieversiui… Būtie gera,

Dėkoju tau: kai tenka tyliai grumtis

Už sielos lemtį, kai buities giria

Klaidina tankmėse ir tvermę bando,

Tu duodi dvasiai patyrimą brandų.

 

***

Ramybės angelas į žemę leidos,

Patamsy švietė jo lengvi sparnai.

Švytėjo aura virš mergaitės veido

Ir skaistūs buvo vaikiški sapnai.

O, tie takeliai, o keleliai klaidūs!

Meldžiau jos angelą prisiektinai

Surinkt gausybę žemės grumstų,

Kad jos naivių sapnų nedrumstų.

 

***

Palaiminsiu ir tolsiu. Kitos erdvės

Man atsivers, tik nežinia – kada,

Kai šis pasaulis akyse susverdės,

Kai Viešpaties skirtoji valanda

Išmuš ir angelo liepsnotas kardas

Nukirs gyvybės giją trapią. O tada,

O ten, Anapus, ką ir kaip mylėsiu,

Kai čia beliks tik pelenai atvėsę? 

 

***

Džiugus Velykų ryto „Aleliuja“,

Kad Kristus kėlės. Kritusi tamsa.

Virš girių saulė tartum auksu lyja

Ir gieda – džiūgauja būtis visa…

Tyliausią giesmę lyg laukų leliją

Ir aš aukosiu, kris atgailos rasa,

Kol iš pasaulio laikinų pavėsių

Panirsiu –  tyliai į belaikę Šviesą…

 

***

Balandis leidžias tyloje ant bokšto,

Prieš saulę spindi jo balti sparnai.

Atlikti misiją, man skirtą, trokštu,

Širdie, ji liudys, kuo čia gyvenai.

O, kad tuštybę angelas nublokštų

Ir liktų vien, kas tveria amžinai, –

Kad būtų leista, ką viltis lemena,

Tą valandą lemtingą, Dieve mano,

Ištarti: „Atlikta. Dėkoju. Amen…“

 

 

 

 

  

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *