PRELATUI, POETUI VYTAUTUI STEPONUI VAIČIŪNUI – 80!

PRELATO VYTAUTO STEPONO VAIČIŪNO SAKRALINĖ POEZIJA

Gediminas JANKUS

Vis dažniau mus pasiekia sakralinės poezijos posmai, knygos, vis dažniau išgirstame dvasinės meditacijos pripildytus posmus. Išgirstame, skaitome, jaučiame. Tik… Kažkada šviesios atminties poetas Robertas Keturakis taikliai pastebėjo, kad sakralinės poezijos gausa, ženklumas gerokai sutrikdė nūdienos literatūrologus ir kritikus – dvasinė, pakylėta tikėjimo ir Dievoieškos tematika jiems netelpa į susimeistrautų poetinių mokyklų, pavadinimų, įtakų lentynėles, yra sunkiai suvokiama, galgi nebemadinga.

Tačiau nieko nepaisant, sakralinė poezija gyva ir vis labiau tampa mums reikalinga. Ir jos apraiškų aptinkame ne tik įvairių poetų kūryboje – itin gilų ir reikšmingą sakralinį traką tiesia savo knygomis kunigai-poetai. O tradiciniuose sakralinės poezijos skaitymuose tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris“ Kaune metu kasmet vis gausiau renkasi dvasinio žodžio išsiilgę klausytojai. Ypatingo dėmesio tose pakylėjimo šventėse sulaukia vienas  žinomiausių religinės poezijos kūrėjų, prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas.

Jis – buvęs ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) habilituotas daktaras, profesorius, Katalikų teologijos fakulteto dekanas ir dėstytojas, Kauno kunigų seminarijos studijų garbės dekanas, išugdęs daugybę auklėtinių, nuolat diegęs tikėjimo, dorybės ir aukštų idealų siekius. 

Neužmirštami jo gilūs, išmąstyti, sielos kerteles paliečiantys pamokslai, netikėta šviesa nutvieskiantys lyg ir žinomus, lyg girdėtus Švento Rašto epizodus. Išklausai – ir suvoki, kokios menkos, paviršutinškos buvo tos žinios… V. S. Vaičiūno homilijos itin įtaigios, pakylėtos, švarinančios sielą, leidžiančios suvokti Dievo atlaidumą ir beribę meilę žmonėms.

Pakylėtos homiletikos principai, mano manymu itin ryškūs ir prelato poetinėje kūryboje. O jos solidi apimtis (išleista jau 13 eilėraščių rinkinių, du rinkiniai vaikams) byloja apie neblėstantį dvasinių ir tikybinių temų poreikį, nuolatinį kūrybinį vyksmą.

Kalbėdamas apie kūrybą, prelatas prisipažįsta eilėraščius rašyti pradėjęs ankstyvoje jaunystėje, tačiau vienu metu nusprendęs juos sunaikinti – galvojęs, kam jie reikalingi. „Būdavo, kad vis kažką parašydavau, tačiau liaudiškai tariant „dėdavau viską į stalčių“. Kai pradėjau dirbti universitete, tuo metu jame taip pat dirbo poetas, VDU garbės daktaras Robertas Keturakis, su kuriuo vieną kartą išsikalbėjome, jog ir aš rašau poeziją. Perskaitęs juos, profesorius liepė man išleisti rinkinį. Taip kartu išleidome pirmąją mano eilėraščių knygą „Kad amžinybė būtų ne tuščia“…

Šviesios atminties poetas Robertas Keturakis, artimas prelato bičiulis, lydėjęs beveik visus jo rinkinius, rašė: ” V. S. Vaičiūnas yra iš tų retų poetų, kurie, atskleisdami savo kūrybos pasaulius, pasitiki kasdienybės žodynu ir kalba, saugančia klodus struktūrų, ritmikos, fonetikos, idiomų, garsaraščio ir kitų kasdienybės raiškos stebuklų.”  

Poetas V. S. Vaičiūnas, be jokios abejonės, užima svarią vietą mūsų nūdienos poezijos pasaulyje. Jo poezijos turinys orientuotas į aukštas ir pastovias sakralines, tautines, žmogiškas vertybes. Idealizuojantis kalbėjimas yra vienas ryškesnių V. Vaičiūno stiliaus bruožų. Kalbėjimas – kaip pamokslas, kalbėjimas – kaip sakralinė erdvė, kalbėjimas – kaip nuolat atsinaujinanti malda.   

Eilėraščiuose dažni evangeliniai motyvai bei improvizacijos dažnai perauga į gilius apmąstymus, gyvai pulsuoja Šv. Augustino „Išpažinimų“ nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti. 

Dar vienas šios knygos motyvas – Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria amžinojo dieviškumo slėpiniai. Kas be ko, tačiau tikinčiajam šie slėpiniai tikrai suvokiami ir pajuntami. Kalbėdamas apie juos V. S. Vaičiūnas išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto išprotavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

O tai pasiekiama nelengvai. Reikia turėti ne tik teologijos  ir tikėjimo tiesų suvokimą, bet ir sugebėti tai perteikti poetine kalba. V. Mykolaičio-Putino herojus Liudas Vasaris romane “Altorių šešėly” klausia „Ar aš kunigas, ar poetas?“, taip supriešindamas kūrybą su dvasininko pašaukimu.

Manau, prelatas V. Vaičiūnas drąsiai galėtų atsakyti tokiems pašaukimo neradusiems – „Esu ir kunigas, ir poetas.“ Ir tai būtų akivaizdi tiesa. Visoje savo kūryboje jis kalba ir teigia tikėjimo tiesas, nei kiek jomis neabejodamas. Ir, be abejo, teigia ne tik jas. Prelato poezijoje ryškus ir eschatologinių būsenų spindesys, dvasinio pasaulio amžinumas. Mūsų žemiškais laikinumas – ne pasmerkimas. Tai pasiruošimas pakilti aukščiau, kur per kūno auką išlaisvinama dvasia.

Be abejo, jis – metafizinis poetas. Išganymo motyvas dažnas V. S. Vaičiūno eilėraščiuose. Jau vien poezijos rinkinių pavadinimai rodo panašios tematikos ratą: „Tau atviras Dangus“, „Dievo meilės dovana“, „Amžinybės pėdsakai“, „Kasdienybėje Tavęs ilgiuosi“. Dažnai vartau ir neseniai išleistas V. S. Vaičiūno knygas – „Dvasinė ramybė“ (2021) ir „Dievo galybės artuma“ (2022). 

Vytauto Stepono Vaičiūno eilėraščiuose nerasime aštrių dramatinių konfliktų, gaivališkumo jėgos, tragiškumo ir šiaip įprastų kontrastų. Atklydusios mintys, klausimai, dvejonės nedelsiant sulaukia atsakymo, parodomas išganymo kelias ir taip teologinis demiurgas, pasitelkęs Šventojo rašto psalmes, tarsi atnašauja nesibaigiančias apeigas. 

Poetas turtingą savo subjekto dvasinį pasaulį dažniausiai atskleidžia monologu arba kreipiasi į menamą pašnekovą. Savo teiginiams jis suteikia kryptingą, nuoseklią struktūrą, išbaigtą formą, kurios negriauna emocija. Eilėraščių kompozicija darni, logiška, aiški. Tad nenuostabu, kad nemažai eilėraščių primena maironiškąją religinės poezijos tradiciją – jausminį atvirumą, emocingumą. 

Teisingai pastebėta, kad be asmeninio Dievo pergyvenimo kurpiama pamaldi, sentimentali poezija, kuri apsiriboja vaizdais, skolintais iš Šv. Rašto, ar šiaip religine simbolika. Moralizuojanti, didaktinė „eilėraša“, apkaišyta teologinėmis įmantrybėmis, neturi gilaus poveikio.

Tad prelatas V. S.Vaičiūnas, atskleisdamas gyvą žmogaus ir Dievo santykių pasaulį, kilsteli jį į aukštumas, kai kurie jo posmai primena „akimirkos nušvitimus“, o intelektualinė problematika, mąstymo ir perteikimo stilius išskiria jį iš kitų poetų, rašančių sakralinę poeziją.  

Prelato V. S. Vaičiūno įtaigus poetinis  kalbėjimas – homiletika – yra itin retai vartojama priemonė, kurią sugeba įvaldyti tik ypatingo talento kūrėjai. Dievas V. S. Vaičiūnui yra nuolat kintančiame santykyje su pasauliu bei žmogumi. Bet to santykio pagrindas yra tvirtas tikėjimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba