NAUJAS MŪSŲ SKYRIAUS NARYS ČESLOVAS SKARŽINSKAS. NAUJI IR JO EILĖRAŠČIAI

Tik neseniai, praėjusių metų rudenį, sveikinome poetą, publicistą Česlovą Skaržinską priėmimo į profesionalių kūrėjų gretas proga (jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu), o nūnai kauniečiai kolegos gali vėl pasidžiaugti – Česlovas pareiškė norą įsijungti į LRS Kauno skyriaus gretas.

Tad su malonumu pristatau naująjį mūsų skyriaus narį, trijų poezijos, šešių publicistikos ir eseistikos rinkinių autorių. Č. Skaržinskas – garsus žurnalistas, daugelį metų dirbęs žurnalisto darbą dienraščiuose „Respublika”, „Lietuvos žinios”, kaimui skirtame leidinyje „Valstiečių laikraštis” ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Jis gimė 1956 06 20, Kučiūnų kaime, Varėnos rajone, užaugo Dzūkijos vienkiemyje prie gražiosios Merkinės, gal todėl jo  kūryboje ryški gamtos – žmogaus namų – tema, skausmingas kaimo likimas. Originalus ir savotiškas autoriaus požiūris ir į miesto gyvenimą, kuriam skiria nemažai dėmesio, ypač Vilniui, nes jame pastaruosius dešimtmečius gyvena ir rašo. Nuo 2018 m. dirba kultūros žurnalo „Dainava“ redaktoriumi.

Česlovo Skaržinsko poezijoje daug nesumeluotos, išjaustos lyrikos, patrauklius gamtos vaizdus keičia ar papildo melancholiškos ir nostalgiškos lyrinio subjekto būsenos. Poetas nevengia praeities ir dabarties sankirtų, ryškios laikinumo pajautos, autentiškas ryšys su  aplinkiniu pasauliu.

Naujame eilėraščių rinkinyje “Tyka” (Kaunas: Kauko laiptai, 2022) poetas plėtoja jo kūrybai būdingas laikinumo ir pasaulio netvarumo temas. Tik šį kartą žvilgsnis itin daug apimantis – nuo globalių problemų iki Vilniaus ženklų. Knygoje jautriai fiksuojamos įvairiausios eilėraščių subjekto jausenos ir potyriai, suvokiama, jog užtenka nei vėluojančio, nei skubančio saulės laikrodžio, nes žmogaus gyvenimas tarytum „pakimba“ tarp gamtos ir civilizacijos, tarp praeities ir ateities, tarp to, kas laikina ir amžina.

Pasak poeto, literatūros kritiko Tomo Vyšniausko, “Č. Skaržinsko „Tyka“ – jautri, nostalgijos, melancholijos, senkančio laiko pajautos tonais pasižyminti knyga apie pastangas sustabdyti sekundžių tirpsmą, atradus erdvę ar iškristalizavus būties formą, kurioje nutyla pasaulio gaudesys”.

Naujasis mūsų skyriaus narys, poetas Česlovas Skaržinskas mūsų prašymu svetainei įteikė ir pluoštą savo naujų eilėraščių. Skelbiame, džiaugiamės ir sveikiname! 

Gediminas Jankus

 

Česlovas SKARŽINSKAS

 

Eilėraštis

Iš smulkmenų

Susideda žodis

Kuris

Į kišenę netelpa

 

***

Viskas yra poezija

Kai žodžiai virsta lietumi

Glostančiu žiemos snygiu

Rutina nugrimzta į sapnus

Visgi laikas yra ir išverstas rūbas

Būna skaito vasara sausros eilėraščius

Tirpstančių Arkties ledynų vanduo

Nuskandina miestus pernakt pastatytus

Karas motina mažų pamišėlių

Nusitaiko į tyką

Oras primaišytas metano

Nenužudo ilgai manęs

 

Pokeris po pokerio

Kiekvienas savas miesto menėse

Viduramžių gatvikėse dangoraižių stikle

Lengvai įsiterpia visi menai ir kitos dvasios

Ir amžini raguoti maištininkai radę prieglobstį

Kas požemiuos ar už storų epochos mūrų

Prigludę akys ieško sienoje kas parašyta

Tikriausiai Viešpatie ranka

Kuriam tik amžiuj?

Ir kitas miesto veidas skleidžiasi per naktį

Neuždengti langai intymų filmą rodo

Gavelio Vilniaus pokerį po pokario

Lig naujo tūkstantmečio 

Kol tęsis Kristaus metai

Tikriausia juk kai susilieja kūnai

It kalvėje įkaitinta kraujuoja geležis

Ir plaukioja lelijos naktimis pražystančios

Tikrų tikriausia esti meilė

Mieste kuriam be saiko mylisi

 

***

Mašinų gaudesy nelieka vietos

Pernykščiam ego

Sakytum

Širdininkui

Kaip sraigę traiško mintį

Kaskart į mirtį išeini

Nesidžiaugi iš jos ištrūkęs

Prie srauto skraidančių daiktų

Įpranta akys ir klausa

Triukšme prasmenga netgi laikas

Vidurvasaris

Ar kunkuliuojanti derva

Išdegina plaučius per dieną miesto

Lyg nieko neįvyksta

Įsiskverbia aprūkęs miestas

Net grindinys gyventi skuba

Jam būti akmeniu pabodo

 

***

Neužmatomoje erdvėje

Daugėja daiktų

Siela betono ir stiklo

Akvariume

Kaip judri žuvytė

Vandenį skrodžia

Skuba gyventi

 

***

Miestas kuriame vieni šešėliai

Smingančių į dangų bokštų

Miestas kuriame įmanoma miestiečiu tapti

Ir ledų prekeiviu

Ir kiekvieno parko striksinčiomis varnomis

Miesto didelio pailsę vėjai

Telpa vasarą marškiniuose

Kruta milžinai šešėliai

Permatomi kūnai

Be sagų birželio rūbas

Basos gatvės aikštės

Gerklėje įstrigęs žodis 

 

Metafizika

Ir žmonės paukščiai medžiai pastatai –

Daiktavardžiai ženklai vieta gyvybė

Rašai eini tiki klausai matai

Veiksmažodžiai  jungtis veiksmų beribių

Užpildo metafizikos kalba

Varnėnas žmoguje prabylantis per lietų

Dangaus plunksnelė rašanti raiba

Lyg Dievas esantis šalia kalbėtų

 

Lygiadienis

Diena lygi vėl nakčiai

Negreitai grįžta kai jos lauki

Pareina kovas grakščiai

Įsitveria į hipio plaukus

Per dvylika žvaigždynų

Vargiai pavasaris atkako

Drumzlėtas dar ne grynas

Dar skrieja šaltos strėlės iš Zodiako

O mintys tarsi blaivios

Ekletikos tamsa nesunaikina

Šalia manęs ateiviai

Iš kito laiko ir žemyno

Diena ilga kaip sapnas

Ir girdima kaip parko varnos

Dar žolės gležnos lyja

Į gatvę žliaugia stogas varva

 

***

Ir nesustoja laikrodžiai

 Bus parašyta

Kvėpuoju

Plaučiuose neliko dulkių

Redakcija ir laikraštis

Kitoks ir rytas

Kas liko?

Nuotrupos monetos smulkios

Man draugas sako

Senka laikas tavo

Pasaulis prasidės po šio pasaulio

Kančia ir meilė apmaudas neišgaravo

Aukštyn vis kojom

Keistis nesiliauja

Į klausą iš ekrano plūsta žinios

Po žodžio žodis

Veiksmą lemia

Ruduo žiema ateina paskutinės

Ir kraustosi atrodo iš šios žemės

Į miestą didelį gyventi skuba

Ir nesustoja laikrodžiai ant rankų

Bokštuose

 

Agrarinis

Prie kelio rapsai

Gal jūra čia

Geltona ir beribė?

Ilgokai ieškau pirkios

Ir ąžuolo sulig dangaus

——————————-

Atsigulu kaip vakar ąžuolo pavėsyje

Juntu kaip aparia mane

Ir dangų

 

***

Rimuoja prie pilies

Vilnelė ketureilį,

Kurį lietus užrašo

Sereikiškių tankioj lajoj

Po mėnesių sausros

Savaitę visą lyja

Užėjo broliai myžniai septyni

 

Užrašų knygelė

Nušiurę lapai leisgyvis viršelis

Tik telefonų numeriai ir adresai

Nauji senų nedaug tik dvasios kelios

Ruduo žiema vis skuba plūsta ištisai.

Kai dvasios neaplanko mano miesto

Ir nesinori aiškintis su savimi

Kviečiu balsus iš kambario apšviesto

Aplanko vasara pakvipus žuvimi

Ir tikras būna miestas net sukurtas

Raidelės skaičiai  lyg deguonis manyje

Tad užrašai toks užgyventas turtas

Plonytį nervą ryšį laikanti gija

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *