NAUJAS MŪSŲ SKYRIAUS NARYS ČESLOVAS SKARŽINSKAS. NAUJI IR JO EILĖRAŠČIAI
Tik neseniai, praėjusių metų rudenį, sveikinome poetą, publicistą Česlovą Skaržinską priėmimo į profesionalių kūrėjų gretas proga (jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu), o nūnai kauniečiai kolegos gali vėl pasidžiaugti – Česlovas pareiškė norą įsijungti į LRS Kauno skyriaus gretas.
Tad su malonumu pristatau naująjį mūsų skyriaus narį, trijų poezijos, šešių publicistikos ir eseistikos rinkinių autorių. Č. Skaržinskas – garsus žurnalistas, daugelį metų dirbęs žurnalisto darbą dienraščiuose „Respublika”, „Lietuvos žinios”, kaimui skirtame leidinyje „Valstiečių laikraštis” ir kitose žiniasklaidos priemonėse. Jis gimė 1956 06 20, Kučiūnų kaime, Varėnos rajone, užaugo Dzūkijos vienkiemyje prie gražiosios Merkinės, gal todėl jo kūryboje ryški gamtos – žmogaus namų – tema, skausmingas kaimo likimas. Originalus ir savotiškas autoriaus požiūris ir į miesto gyvenimą, kuriam skiria nemažai dėmesio, ypač Vilniui, nes jame pastaruosius dešimtmečius gyvena ir rašo. Nuo 2018 m. dirba kultūros žurnalo „Dainava“ redaktoriumi.
Česlovo Skaržinsko poezijoje daug nesumeluotos, išjaustos lyrikos, patrauklius gamtos vaizdus keičia ar papildo melancholiškos ir nostalgiškos lyrinio subjekto būsenos. Poetas nevengia praeities ir dabarties sankirtų, ryškios laikinumo pajautos, autentiškas ryšys su aplinkiniu pasauliu.
Naujame eilėraščių rinkinyje “Tyka” (Kaunas: Kauko laiptai, 2022) poetas plėtoja jo kūrybai būdingas laikinumo ir pasaulio netvarumo temas. Tik šį kartą žvilgsnis itin daug apimantis – nuo globalių problemų iki Vilniaus ženklų. Knygoje jautriai fiksuojamos įvairiausios eilėraščių subjekto jausenos ir potyriai, suvokiama, jog užtenka nei vėluojančio, nei skubančio saulės laikrodžio, nes žmogaus gyvenimas tarytum „pakimba“ tarp gamtos ir civilizacijos, tarp praeities ir ateities, tarp to, kas laikina ir amžina.
Pasak poeto, literatūros kritiko Tomo Vyšniausko, “Č. Skaržinsko „Tyka“ – jautri, nostalgijos, melancholijos, senkančio laiko pajautos tonais pasižyminti knyga apie pastangas sustabdyti sekundžių tirpsmą, atradus erdvę ar iškristalizavus būties formą, kurioje nutyla pasaulio gaudesys”.
Naujasis mūsų skyriaus narys, poetas Česlovas Skaržinskas mūsų prašymu svetainei įteikė ir pluoštą savo naujų eilėraščių. Skelbiame, džiaugiamės ir sveikiname!
Gediminas Jankus
Česlovas SKARŽINSKAS
Eilėraštis
Iš smulkmenų
Susideda žodis
Kuris
Į kišenę netelpa
***
Viskas yra poezija
Kai žodžiai virsta lietumi
Glostančiu žiemos snygiu
Rutina nugrimzta į sapnus
Visgi laikas yra ir išverstas rūbas
Būna skaito vasara sausros eilėraščius
Tirpstančių Arkties ledynų vanduo
Nuskandina miestus pernakt pastatytus
Karas motina mažų pamišėlių
Nusitaiko į tyką
Oras primaišytas metano
Nenužudo ilgai manęs
Pokeris po pokerio
Kiekvienas savas miesto menėse
Viduramžių gatvikėse dangoraižių stikle
Lengvai įsiterpia visi menai ir kitos dvasios
Ir amžini raguoti maištininkai radę prieglobstį
Kas požemiuos ar už storų epochos mūrų
Prigludę akys ieško sienoje kas parašyta
Tikriausiai Viešpatie ranka
Kuriam tik amžiuj?
Ir kitas miesto veidas skleidžiasi per naktį
Neuždengti langai intymų filmą rodo
Gavelio Vilniaus pokerį po pokario
Lig naujo tūkstantmečio
Kol tęsis Kristaus metai
Tikriausia juk kai susilieja kūnai
It kalvėje įkaitinta kraujuoja geležis
Ir plaukioja lelijos naktimis pražystančios
Tikrų tikriausia esti meilė
Mieste kuriam be saiko mylisi
***
Mašinų gaudesy nelieka vietos
Pernykščiam ego
Sakytum
Širdininkui
Kaip sraigę traiško mintį
Kaskart į mirtį išeini
Nesidžiaugi iš jos ištrūkęs
Prie srauto skraidančių daiktų
Įpranta akys ir klausa
Triukšme prasmenga netgi laikas
Vidurvasaris
Ar kunkuliuojanti derva
Išdegina plaučius per dieną miesto
Lyg nieko neįvyksta
Įsiskverbia aprūkęs miestas
Net grindinys gyventi skuba
Jam būti akmeniu pabodo
***
Neužmatomoje erdvėje
Daugėja daiktų
Siela betono ir stiklo
Akvariume
Kaip judri žuvytė
Vandenį skrodžia
Skuba gyventi
***
Miestas kuriame vieni šešėliai
Smingančių į dangų bokštų
Miestas kuriame įmanoma miestiečiu tapti
Ir ledų prekeiviu
Ir kiekvieno parko striksinčiomis varnomis
Miesto didelio pailsę vėjai
Telpa vasarą marškiniuose
Kruta milžinai šešėliai
Permatomi kūnai
Be sagų birželio rūbas
Basos gatvės aikštės
Gerklėje įstrigęs žodis
Metafizika
Ir žmonės paukščiai medžiai pastatai –
Daiktavardžiai ženklai vieta gyvybė
Rašai eini tiki klausai matai
Veiksmažodžiai jungtis veiksmų beribių
Užpildo metafizikos kalba
Varnėnas žmoguje prabylantis per lietų
Dangaus plunksnelė rašanti raiba
Lyg Dievas esantis šalia kalbėtų
Lygiadienis
Diena lygi vėl nakčiai
Negreitai grįžta kai jos lauki
Pareina kovas grakščiai
Įsitveria į hipio plaukus
Per dvylika žvaigždynų
Vargiai pavasaris atkako
Drumzlėtas dar ne grynas
Dar skrieja šaltos strėlės iš Zodiako
O mintys tarsi blaivios
Ekletikos tamsa nesunaikina
Šalia manęs ateiviai
Iš kito laiko ir žemyno
Diena ilga kaip sapnas
Ir girdima kaip parko varnos
Dar žolės gležnos lyja
Į gatvę žliaugia stogas varva
***
Ir nesustoja laikrodžiai
Bus parašyta
Kvėpuoju
Plaučiuose neliko dulkių
Redakcija ir laikraštis
Kitoks ir rytas
Kas liko?
Nuotrupos monetos smulkios
Man draugas sako
Senka laikas tavo
Pasaulis prasidės po šio pasaulio
Kančia ir meilė apmaudas neišgaravo
Aukštyn vis kojom
Keistis nesiliauja
Į klausą iš ekrano plūsta žinios
Po žodžio žodis
Veiksmą lemia
Ruduo žiema ateina paskutinės
Ir kraustosi atrodo iš šios žemės
Į miestą didelį gyventi skuba
Ir nesustoja laikrodžiai ant rankų
Bokštuose
Agrarinis
Prie kelio rapsai
Gal jūra čia
Geltona ir beribė?
Ilgokai ieškau pirkios
Ir ąžuolo sulig dangaus
——————————-
Atsigulu kaip vakar ąžuolo pavėsyje
Juntu kaip aparia mane
Ir dangų
***
Rimuoja prie pilies
Vilnelė ketureilį,
Kurį lietus užrašo
Sereikiškių tankioj lajoj
Po mėnesių sausros
Savaitę visą lyja
Užėjo broliai myžniai septyni
Užrašų knygelė
Nušiurę lapai leisgyvis viršelis
Tik telefonų numeriai ir adresai
Nauji senų nedaug tik dvasios kelios
Ruduo žiema vis skuba plūsta ištisai.
Kai dvasios neaplanko mano miesto
Ir nesinori aiškintis su savimi
Kviečiu balsus iš kambario apšviesto
Aplanko vasara pakvipus žuvimi
Ir tikras būna miestas net sukurtas
Raidelės skaičiai lyg deguonis manyje
Tad užrašai toks užgyventas turtas
Plonytį nervą ryšį laikanti gija