ČESLOVO SKARŽINSKO „ŽENKLAI“.  PRASMINGA IR GILI  ESEISTIKA. (KNYGOS RECENZIJA)

Česlovo Skaržinsko eseistikos knygos “Ženklai” pristatymas Vilniuje, Rašytojų klube 2024 m. lapkričio 16 d. Knygos redaktorius, “Kauko laiptų” vadovas, poetas Viktoras Rudžianskas, rašytojas, LRS Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, autorius Česlovas Skaržinskas, bardas, gitaristas Arvydas Golcas. Kęstučio Puloko nuotrauka 

 

ČESLOVO SKARŽINSKO „ŽENKLAI“.  PRASMINGA IR GILI  ESEISTIKA

 

Gediminas Jankus

 

Taip neseniai, 2022 metų rudenį, sveikinome poetą, publicistą Česlovą Skaržinską priėmimo į profesionalių kūrėjų gretas proga (jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu), neilgai trukus pasidžiaugėme jo noru įsijungti į LRS Kauno skyriaus veiklą.

O dabar džiaugiamės nauja jo eseistikos knyga „Ženklai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2023), kurioje sudėliotos impresijos, pamąstymai, įspūdžiai bei pasakojimai apie sutiktus žmones, įvykius, nemažai aktualijų, istorinių ekskursų.

Česlovas Skaržinskas – garsus publicistas, daugelį metų dirbęs žurnalistu, redaktoriumi įvairiuose dienraščiuose, jau yra išleidęs šešis publicistikos ir eseistikos rinkinius. Prisiminus ir tris jo poezijos knygas (paskutinę, „Tyką“, 2022 metais išleido taip pat leidykla „Kauko laiptai), akivaizdžiai matome brandžią, svarią vietą nūdienos lietuvių literatūroje užimančią kūrybą. Talentingas, darbštus ir labai kuklus rašytojas gimė  Kučiūnų kaime, Varėnos rajone, užaugo Dzūkijos vienkiemyje prie gražiosios Merkinės, gal todėl jo  visoje kūryboje – ir poezijoje, ir eseistikoje ryški gamtos – žmogaus  namų – tema, nelengva kaimo kasdienybė, dramatiški ir skaudūs valsčionių likimai. Č. Skaržinskas jau kelios dešimtys metų gyvena Vilniuje, be abejo, didmiesčio-sostinės motyvai dažni jo kūryboje, tačiau juos nuolat persmelkia gamtos, pirmapradžio gaivalo, laisvos dvasios veržlumas ir nostalgija.  

Česlovo Skaržinsko poezijoje daug nesumeluotos, išjaustos lyrikos, patrauklius gamtos vaizdus keičia ar papildo melancholiškos ir nostalgiškos lyrinio subjekto būsenos. Poetas nevengia praeities ir dabarties sankirtų, ryškios laikinumo pajautos, autentiškas ryšys su  aplinkiniu pasauliu.

Naujame eseistikos rinkinyje ”Ženklai“ rašytojas lieka ištikimas jo kūrybai būdingoms laikinumo ir pasaulio netvarumo temoms. Tik šį kartą žvilgsnis itin daug apimantis – nuo gamtos, kaimo, žmonių dvasingumo išsaugojimo problemų iki miestiškosios – Vilniaus kultūros/antikultūros ženklų. Knygoje jautriai fiksuojamos įvairiausios subjekto jausenos ir potyriai, suvokiama, jog žmogaus gyvenimas tarytum „pakimba“ tarp gamtos ir civilizacijos, tarp praeities ir ateities, tarp to, kas laikina ir amžina.

Česlovo Skaržinsko eseistika visų pirma patraukia savo nuoširdumu ir labai konkrečiais, skaudžiais atvėrimais ir temomis. Temomis, apie kurias mėgstame pakalbėti, gal dažniau pagalvoti, trumpai pamąstyti – sakau trumpai, nes mintis veja mintį, įvykiai kerėbždinasi viens po kito, daugybė kasdienių smulkmenų ir buities rūpesčių rūpestėlių užgožia, nubloškia į atminties užkaborius svarbias, aktualias įžvalgas.

Česlovas kalba su skaitytojais labai konkrečiai. Jo temos svarbios, aktualios, vengiama abstrakcijų, miglotų apibūdinimų. Dažnai autorius yra aitringas tribūnas, o ne drungnas postringautojas. Jo publicistinis stilius yra originalus, galima drąsiai teigti, meistriškas. Jis sugeba regis, paprastus, kasdienius dalykus, pastebėjimus aprašydamas, pereiti prie globalios problematikos, pereiti netikėtai, gebėdamas nustebinti ir iššaukti emocijas.

Ar tai ne svarbiausia eseistikoje? Žinoma, retorinis, gal net tuščias klausimas. Eseistika yra įvairių įvairiausia, skirtinga ne tik autorių stiliumi, bet ir temų pasirinkimu. Kažkur esu skaitęs, kad eseistas – tam tikros rūšies narcizas, kuris dažnai pasakodamas apie savo potyrius, individualius pergyvenimus, stengiasi jais užkrėsti arba bent į juos įtraukti–patraukti ir skaitytoją, taip kurdamas tuštybės ir veidmainiškumo kupiną ribotą pasaulėlį

Čerslovo Skaržinsko eseistika visai kitokia. Ji nė iš tolo neprimena narcizinės išpažintinės lyrikos, virtuvinės tematikos, kuri įdomi tik pačiam pasakotojui. Paliečiamos visuomeninės, aktualios, skaudžios temos, kaip gyvas nervas skamba aukšta gaida autoriaus nerimas. Jam skauda, jam neramu, jam pikta, ir visa tai sugestyviai persiduoda skaitytojui.

Taip, tai tikra sugestija. Talento sugestija. Džiaugiuosi, kad šie Č. Skaržinsko pamąstymai, aktualijos, impresijos surinktos į vieną knygą. Toje visumoje, toje draugėje akivaizdžiai matosi visi rašytojo eseistikos privalumai – ji jaudinanti ir labai nūdieniška. Tos temos, kurių imasi autorius, yra universalios savo išskirtinumu, jos nesensta, patraukia ir svarbiausia – skaldo abejingumą ir atsainumą. Ko daugiau šiuose jautriuose pamąstymuose? Lyrikos, be abejonės, lyrikos. Poetinė natūra itin ryški. Supoetinta realybė perteikiama labai subtiliai.

„O kai tyloje subręsta mintys, nebyliai į tave prabyla medžiai, žolės su žemės gyvybe, ateina pasišnekėti kadaise sutikti nepažįstami žmonės. Ir tyloje supranti, kad jie savi. Juose iš naujop atrandi negęstančią žmogaus viltį. Kitaip regi ant tūkstantmečio pamatų išdygusius nepažintus miestus bei kaimuis. Gal truputį mistinius, bet realius“.

Tai ištrauka iš autoriaus pratamės žodžio, nusakanti svarbiausią ir visos jo eseistikos, ir knygos prasmę. Mistiniai, bet realūs tie aprašomi kaimai bei miestai, aprašomi su meile ir prieraišumu. Taip gali rašyti tik giliai juos žinantis, jaučiantis, mylintis žmogus. Ypatingai jautrūs ir įsimenantys pasakojimai apie sutiktus žmones, jų istorijos, kartais skaudžios, dramatiškos, bet tokios šviesios, paliekančios viltį ir  

Autorius nevengia autobiografiškumo, pasakojimo pirmuoju asmeniu, tie atsivėrimai itin brangintini, nes atskleidžia charakterio, širdies esmę. Štai esė „Kambaryje neapsilankys tuštuma“ – „Todėl uždarytas, užspeistas daugiabučio dėžutėje dar labiau įnikau į knygas, tarpukario spaudą“. Česlovas pasakoja apie savo aistrą ir pomėgį retoms prieškario knygoms, leidiniams.

Kaip gražiai ir jautriai jis pamini garsųjį Kauno bibliofilą Vidmantą Staniulį, kurį teko ir man pažinoti. O aš pats iki šiol negaliu atsigauti ir atikvošėti, sulaukęs ypatingos Česlovo dovanos – bene dvidešimties pukiai išsaugotų, įrištų prieškario Lietuvos šaulių sąjungos žurnalo „Trimitas“ komplektų. Lenkiuosi, dar kartą dėkoju, gera proga tarti nuoširdų AČIŪ.

Išskirčiau nuoširdžias ir atviras impresijas apie Sąjūdžio dvasią. Autorius – aktyvus sąjūdietis, visa širdies ir talento galia sutikęs Atgimimą, pateikia įdomių autentiškų pastebėjimų ir apie Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, ir nuotaikas, vyravusias ar bangavusias Vilniaus Sporto rūmuose, apie išsilaikiusią prisitaikiusią partinę nomenklatūrą, nuo kairiojo šono mikliai persivertusią ant dešinio – esė „Benas ir chameleonai“, „Švenčiausios Marijos žemėje“ ir kt.

Autorius gerai pažįsta kaimo problemas, vargus, su kuriais susidūrė ir susiduria valsčionys – jis aprašo, kaip stiprėja, pučiasi latifundijos, naujieji turčiai užima didžiulius hektarus. Skirdamas kritiškus žodžius Žemės refomai, kuri pradžioje žadėjo ir žadino viltis – atkurti teisingumą, o vėliau viską apvertė aukštyn kojomis, autorius tarsi verčia suklusti – kodėl neišvengėme apmaudžių klaidų?  

Patiko ir pasivaikščiojimų – pamąstymų Pašilaičių parkelyje šalia savo namų ciklas, jame per pašnekesius, pasiginčijimus su kaimynais ir pažįstamais suskamba aktualios, pilietiškos gaidos.

Negaliu nepaminėti esė „Lietus miestelyje“, tai jautrus ir labai nuoširdus atvėrimas apie kuklų Merkinės šviesuolį, krašto muziejaus įkūrėją Juozą Vitkų. Apskritai jaučia artimo dvasią Česlovas, labai jaučia, supranta, įvertina ir sugeba nuoširdžiai aprašyti.

„Sušaudytos dainos“ – ypatingos reikšmės ir prasmės pasakojimų ciklas apie Lietuvos pokario Laisvės kovotojus, partizanus – keturis brolius Ivanauskus – Vincą, Praną, Joną ir Antaną. Autentiški faktai persipina su autoriaus vaikystės prisiminimais, su jo artimųjų likimais. Partizanų pasiaukojimas ir ryžtas, tvirtybė ir ištikimybė Priesaikai ginti savo Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę perteikti labai nuoširdžiai, be dirbtinio patoso, be pozos ar dažnai kartojamų klišių.    

Česlovo Skaržinsko naujoji knyga „Ženklai“ – svari, didelio talento parašyta knyga, kuri reikšmingai papildo ir praturtina nemenką lietuviškosios eseistikos aruodą, išsiskirdama savo nuoširdumu, originalumu, autentika.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba