Nauji Ievos Rudžianskaitės eilėraščiai

Skelbiame poetės, literatūros kritikės Ievos Rudžianskaitės naujus, nepublikuotus eilėraščius.

 

 

Ieva Rudžianskaitė

 

pastabumas

 

žiūriu į senų žmonių veidus

kuriuose atsispindi mantros

į suvargusias rankas puoselėjančias ryškią pelargoniją

žiedą negailestingai suspaudusį bevardį pirštą

ir pro šalį einantį šniurkščiantį vaiką

pasigaminusį kepuraitę

iš neatmenamus įvykius pranešančio laikraščio

 

 

lietingas rytas

 

nesuprantu kaip Šopenas sugebėjo išgirsti lietų –

jo šniokštimas varo iš proto

šiek tiek nurimus –

nuobodus barbenimas

godžiai vaizdinius geriantys lašai ant lango stiklo

tačiau lietingas rytas yra puikus metas

mokytis groti naują kūrinį

pradėti reikia nuo gamų arpedžio

jausti rankų šilumą

panašiai kaip tų kurios švelniai paglosto

neklusnią plaukų sruogą

o tu vis vien ilgiesi tik savęs – 

egoizmas? neprisirišimas? dar kas nors?

nesuprantu

kaip įmanoma išgirsti

besitvenkiančius debesis aplink širdį

kuri tuoj sprogs lyg išprotėję medžiai baltais kamienais

tokiais baltais kad juos žūtbūt reikia apgenėti

 

 

pamoka

 

mes nuobodžiavome ir jūs nuobodžiaujate

bet ši diena kupina keisto kalbėjimo

pro plyšius plonindamas balsą kaukia vėjas –

nėra jokio sandaraus būsto

o jūsų švilpavimas kelia šypseną

 

pasukite galvas pažiūrėkite kaip dūmai krypsta į šiaurę

kaip apsisuka ratas ir vėl tampa madingi platėjantys džinsai –

kadais juos mūvėdavom prinešdavom žvyro ant kilimo

tik ruduo nesikeičia tarytum šventovė šiugždančiame melsvame parke

 

pažadu nepasakoti apie krykščiančius vaikus ir jų dviračius

apie tėvus bėgančius iš paskos

apie fontanus žibintus mėnulį

tūnantį už debesų užuolaidos lyg būtų nekantrus aktorius

laukiantis kada gi pagaliau reikės išeiti į sceną

 

pažadu sulaužyti pažadą

prabilti apie vaiduokliškai girgždančius vartus

kai tamsų rytą bėgi į darbą ir bijai sutikti žmogų

tolumoje cypteli automobilio partrenktas šuo

(laimė, jis išgyvena)

 

prašau dar truputį pakentėti

žinau – jūs nuobodžiaujate ir mes nuobodžiavome

bet ši diena tartum raibuliuojančio ežero paviršius

kuriuo praplaukianti antis kelia nepaaiškinamą nusivylimą

 

 

niekas nenutuokė

 

tvenkinys prie kurio ateidavom

iš visų jėgų stengėsi paneigti pokyčius – 

buvo neįmanoma tuo nepatikėti

ypač pažvelgus į namų ir bokštų  

nepaisančių klimato kaitos langus

 

žiūrėjimas iš padilbų nekėlė juoko

priešingai – išbalę rimtį spinduliuojantys veidai atrodė protingi

juodų drabužių nesinorėjo keisti į ryškesnius –

prietemos glostomas sniego baltumas

krito ant ilgo palto pečių

kūnas palinko į priekį

lūpos prigludo prie šaltos ausies

 

bijojome sudužti tartum statulos į tūkstančius skeveldrų:

aštrūs kampai kaipmat pažeistų pasaulio tvarką

nors niekas nenutuokė

apie sielos ėjimą kita kryptimi

lyg toji būtų

prieš eismą važiuojantis automobilis

 

***

moteris baltai švytinčiame kioskelyje

pardavinėja vaisius –

jie lyg iš natiurmorto –

nesinori valgyti tik žiūrėti

ir mąstyti apie visatos plėtimąsi

 

užmaršties paliestas kūnas

pradeda dar vieną sukimosi ciklą

šitoj prakeiktoj karuselėj

kurią mielai išsprogdintum

su visais joje sėdinčiais vaikais

parazitiškomis šypsenėlėmis

 

rankiotum ištiškusius mėsos gabalėlius

tarytum raudonuosius serbentus

kadais taip ryškiai žėrėjusius

kad nesinorėjo prie krūmo prieiti per arti

 

***

per daug prisigėriau

to keisto juodo skysčio

kurį norėčiau užpilti

ant galvų ieškantiems

klaidų ten kur jų nėra

 

pastaruoju metu sapnuoju

daugybę negyvų žmonių

mokslininkai bandys išsiaiškinti priežastis

kodėl Venera panaši į pragarą

 

kosmose pilna šiukšlių

o tu sakai kad aš be reikalo

mėtau popiergalius

ir nevertinu regėtų lavonų išvaizdos –

 

kodėl turėčiau juos kritikuoti

jei tik sapnuoju?

 

veikiausiai tai ir yra pragaras

kai nelieka jokio siaubo

 

 

vėjas

 

nė nebandyk užgesinti proto gaisro

nevėdink jo nusiraminimo vėduokle

juk žinai – oro gūsiai dar labiau įaudrina ugnį

 

stebėk dangų šluojančius klevus

nusistebėk jų atkaklumu

kai lyg tyčiodamasi mėlynė

pasipuošia debesų juostomis

todėl atrodo kad iš nuovargio įraudusios šakelės

vėduoja milžinišką tigrą

 

nesistenk įsiminti šio vaizdo –

rytoj kryptis pasikeis

iš pietų atvilnys truputėlį švelnesnis