NAUJI IEVOS RUDŽIANSKAITĖS EILĖRAŠČIAI

 

NAUJI IEVOS RUDŽIANSKAITĖS EILĖRAŠČIAI

 

Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, jos knygos jau pelnė Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio, Vieno lito, Maironio literatūros premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis. Debiutavo 2018 metais poezijos knyga “Be skaičių”, ir jau išleido penkis eilėraščių rinkinius, be to, yra viena įdomiausių recenzenčių, giliai ir išsamiai nagrinėjančių nūdienos poetų kūrybą. 

Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš nūdienos moterų poezijos srauto, nes neturi nieko bendro su nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis. 

Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas beveik visiems jos poezijos rinkiniams. Visų pirma, Ieva Rudžianskaitė – filosofijos mokslų daktarė, tad tematika  yra akivaizdžiai mąstytojiška, meditatyvinė, egzistencinės pakraipos, akcentuojanti  tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta. Poetas, literatūrologas dr. Ramūnas Čičelis pastebi, kad I. Rudžianskaitė savo eilėraščiuose vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą.    

Dar gilesnė ir sakyčiau, skaudesnė filosofinė lyrika ryški ir penktoje Ievos  Rudžianskaitės poezijos knygoje “Švytuokle švytuokle” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024). Knygoje nerasime dirbtinumo, socialinio konstrukcionizmo, verksmingų sentimentų, veidmainingų arkadiškų atsidūsėjimų. Tasai pakilimas virš kasdienybės, virš buitiškumo – itin ryškus. Ievos Rudžianskaitės poetinis vyksmas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas. Poetei būdingas noveliškas pasakojimo būdas, poezijai būdingų įprastų metaforų ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai.

Ievos Rudžianskaitės “Švytuokle švytuokle” – vienas originaliausių ir įdomiausių pastarųjų metų poezijos rinkinių, vertas atskiro išsamaus aptarimo ir analizės.  

Autorei maloniai leidus, spausdiname naujų, dar niekur neskelbtų jos eilėraščių pluoštą. Kokia įtaigi meninė metamorfozė, kuomet įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu, o pakilimas virš kasdienybės, virš buitiškumo – itin ryškus.  

Gediminas Jankus

 

Ieva Rudžianskaitė

 

***

 

astronautai į Žemę dar negrįžo – žvarbų šeštadienio rytą praneša radijas

begalinė tamsa – ne metafora netgi ne niekas

tik pastangos – lyg pabirusį cukrų – susižerti laiko trupinius į saują

 

lauke ne visai paukštiškai kvatojasi kovai

bijau esu vienintelė besidžiaugianti šių paukščių egzistavimu

elektros laidai ant kurių jie sutūpę susiūbuoja tartum juodi maldos karoliai –

turbūt taip turėtų atrodyti išsivadavimas iš dvasinės krizės

 

sakoma kad jau atėjo tinkamas metas ieškoti atsakymų į svarbius klausimus

ypač dabar kai naktimis virš debesų maudosi kruvinasis mėnulis

savo apsisprendimams leidžiu pleventi šaltame vėjyje nei citrinukams

 

kas čia? kas čia? o kas čia? – nei iš šio nei iš to atmintyje iškyla

enciklopediją apie kosmosą bibliotekoje vartantis smalsus pirmokas

kas gi ten yra? –  teleskopas? asteroidas? kokia nors planeta?

regiu tą vaiką ištiesusį rankas ir besisukantį ratu

lyg stengtųsi atsiplėšti nuo paviršiaus

pro jo pravertą burną sklindantis garsas neturi jokios prasmės 

 

 

karo muziejaus liūtai

 

iki šiol nebuvau įsižiūrėjusi į jų nasrus ir žvilgančius gaurus

stiprias ne vieną vaikystę atlaikiusias nugaras

nes juk reikėdavo nuotraukos

kurioje būtum įamžintas lyg ant žirgo užsiropštęs

 

šiandien sakau: jie kažką saugo

atminties nuolaužas galbūt paslėptą nerimą

virš galvos plaukia debesys –

visai kaip tie gaurai tik nubalę

 

ar matai kokios jų išraiškos

ir kokios tvirtos kojos

koks trapus mano laikas

ir slidžios metaforos

 

atsargiai nepargriūk nesusižeiski

riaumoja be garso tarsi įspėdami –

praeitis palieka tai kas šiurpu

o visa kita keliauja nežemiškų spalvų link

 

 

***

 

visos dienos – tik mirguliavimas ekrane

prasilenkiantys automobiliai

alinantis karštis sugedę stabdžiai

 

kažkur liepsnoja milžiniškas laužas

bet nėra jokio vėjo kuris

ištemptų ugnies liežuvius debesų link

 

mintys visuomet sukasi

apie pasaulio sukūrimą ir vandenį –

galbūt jį gėrėme kartu su dinozaurais

 

varna nutupia ant žydinčios šakos

tačiau nerangūs paukščio mostai

neturi nieko bendro su krintančiais žiedlapiais:

čia tik sutapimas

panašus į kaulų aplipdymą raumenimis

kalbos šokį iš pravertos burnos

 

jaučiu pagundą žengti atgal

kaip matytame vaizdo klipe –

obuolys grįžta ant obels

bučinys droviai atsitraukia

 

išmeskime visus kompiuterius pro langą

likime su gamta – juokeisi prieš prasidedant paskaitai

visa tai – mirguliavimas ekrane

nesustabdomas judėjimas

kurį iš naujo sukurs kažkas kitas

atitrūkęs nuo žmogaus nes iš jo kilęs

 

 

miestas žino

 

miestas žino – tavęs jau nėra

žiemojantys laivai įrodo laiko esatį

tekančią siauromis gatvelėmis

kuriose vos prasilenkia automobiliai

 

daugiau nepasimatysime

buto sienomis neropos žvilgantys tarakoniukai

užuolaidų neblukins saulė

 

šiuo metu nepaliaujamai lyja

gelsvoje žolėje kapstosi paukščiai

to paties maršruto laikosi troleibusai

švyti ištikimi numeriai

 

kadaise klusni erdvė leido pastatyti daugiabučius

sugalvoti pavadinimus kino teatrams

paskui stebėti byrantį tinką ir viską ištrinti

 

man sunku įsivaizduoti

ką jausdavo masyvūs pastatai

netoliese pražydus obelims

gal todėl kai kuriems vaisiams neleisdavau prinokti

 

praskleidusi gėlėtas užuolaidas

kibdavausi į kiekvieną rytą

tarsi jis būtų paskutinis 

 

***

 

futbolininkas ugniaspalviais plaukais apsirengia ryškią striukę

ir vėlyvą popietę kažkur žingsniuoja

 

prie parduotuvės nekreipdamas dėmesio į praeivius

stoviniuoja oranžinis katinas

 

tik jis – ilgesys užaštrina klausą:

girdžiu kaip čeža plona striukės medžiaga

tolumoje dunda traukinys

tartum krūmų lapeliai pavasarį spiegia svajos

 

iškabų žodžiai nei muilo burbulai kone išgraužia akis

priverčia susitelkti tik į tai kas aplink

niekur kitur

 

gatvelė kuria eina futbolininkas

yra kupina nuobodulio ir besisukančių dulkių

lyg sename kino filme

 

netikėtai pasikeičia klimatas ir aš nesuprantu

ar dirbtinėje vejoje stebuklingai pražysta pakalnutės

ar vėl painioju erdvėlaikius

tačiau tai netrukdo susitelkti ir spirti kamuolį

į priešininko vartus

 

bebaimės   

 

kieno tie batai palikti šalia raštuoto kilimo

kieno kepurės paltai prieškambaryje

numerius pametęs telefonas

gėlėmis išpiešti indai virtuvėje

ką mato pilkas televizoriaus ekranas

kai šviesos šuoras paliečia vazą

atsainiai ant stalo numestą laikraštį

ir neperrėkiamos tylos pilną akvariumą

tik oranžinės žuvytės ničnieko nenutuokia

nei apie apšalusį netoliese garažo paliktą automobilį

nei apie smailius prie stogelio prilipusius varveklius

jos džiaugsmingai šokteli į viršų

tarytum ženklai neišduodantys mūsų vardų