IEVA RUDŽIANSKAITĖ. APIE ODĘ DŽIAUGSMUI NIŪNIUOJANTĮ BERNIUKĄ. NAUJI EILĖRAŠČIAI

Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, jos knygos jau pelnė Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio, Vieno lito, Poezijos pavasario 2024 Maironio literatūros premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis.

Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš nūdienos moterų poezijos srauto, nes neturi nieko bendro su nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis. 

Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas beveik visiems jos išleistiems rinkiniams. Visų pirma, Ieva Rudžianskaitė – filosofijos mokslų daktarė, tad tematika  yra akivaizdžiai mąstytojiška, meditatyvinė, egzistencinės pakraipos, akcentuojanti  tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.

Dar gilesnė ir sakyčiau, skaudesnė filosofinė lyrika ryški ir naujoje, jau penktoje Ievos Rudžianskaitės poezijos knygoje “Švytuokle švytuokle” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024). Knygoje nerasime dirbtinumo, socialinio konstrukcionizmo, verksmingų sentimentų, veidmainingų arkadiškų atsidūsėjimų. 

Autorei maloniai leidus, spausdiname naujų, dar niekur neskelbtų jos eilėraščių pluoštą (įvardijau juos vienu man įstrigusio eilėraščio pavadinimu – “Apie Odę džiaugsmui niūniuojantį berniuką”). Juose itin ryški įtaigi meninė metamorfozė, kuomet įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės, virš buitiškumo – itin ryškus. Ievos Rudžianskaitės poetinis vyksmas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas.

Gediminas Jankus

 

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

 

APIE ODĘ DŽIAUGSMUI NIŪNIUOJANTĮ BERNIUKĄ. NAUJI EILĖRAŠČIAI

 

noras

 

ko šiandien norėčiau?

gal pusiausvyros tarp šventyklų ir stiklinių biurų

pro šalį it gigantiško balandžio

praskrendančio lėktuvo

tačiau kad ir kokios mintys kiltų

tebūnie jos apie mėsą

drabužiais virsiančius sunkius audinius

skausmą smilkiniuose

sąnarių traškėjimą

tegul būna šitas gyvenimas paprastas

tarytum minimalistinis interjeras:

balta siena spintelė lova

už lango lygi jūra

dar katinas žvilgsniu gaudantis

gėlių šiūravimą

tegul keisčiausias idėjas dėl kurių kūnas kenčia

uždengia megzta kepurė

kuo toliau tuo mažiau nusimanau

apie šio pasaulio struktūrą ir prasmę

nežinau ar jaučiu poreikį sužinoti daugiau –

mirtis neegzistuotų be apčiuopiamų dalykų

kuriuos išduodame norėdami pranokti savo galimybes

todėl knygos kurias skaitau atsakymų nepateikia –

ant jų viršelių užrašyti žodžiai tokie pat neperskaitomi

kaip ir juodame ekrane švytinti linija

tegul viskas būna paprastai –

 

seniai rašei man

iki šiol to noriu

ir viliuosi –

netoliese guli

iš nežinia kieno kišenės

iškritusi nosinaitė

 

išsigelbėjimas

 

šlapią šaltą rudenį išgyventi padėjo romanai

kurių personažai paslaptingai dingdavo

o logikos grandinė nutrūkdavo ten

kur norėjosi sveiko proto apraiškų

 

kai kurie romanų veikėjai išmanė klasikinę muziką

kitus lydėjo džiazas ir lietus –

jame buvo galima gaudyti dekoratyvines žuvis

artėjant melancholiškam vidurnakčiui

iš pasalų užklupo sapnas

 

kada nors vėl skaitysiu tas pačias knygas

o jei tikrai atgimstama dar kartą

mokysiuosi mokykloje

gal net nepražiopsosiu žydėjimo

 

iškritus pavasario lietui

vos įžiūrimas žiedas

susisuks į kamuoliuką

ir trumpam užsnūs

 

***

 

tegul tie lėktuvai išgabena kur tik nori

praėjus pirmai rugsėjo savaitei

nespėjus kardeliams nuvysti

galėčiau save suskaldyti

 

kas priverčia kasdien keltis iš lovos?

ne viltis ne tikėjimas ne meilė

atstumai tarp žemynų

slidus būsimasis ledas

 

mėgdžioju kažką

kažkas mėgdžioja mane

keikia užgriuvusių prasmių svorį

 

vis dėlto įsimylėjusi poeziją

lengvai jos nemesi

ir to kas už eilučių:

apipuvusio kūno

 

kartais prieš miegą užmerkusi akis

pamatau savo veidą

sutrūkčioja raumenys

tarsi primintų –

į kelis lėktuvus iškart niekaip nepavyks įlipti

 

niekaip nepavyks padauginti poezijos

ten kur jos nėra

 

tada į kurią pusę skristi?

kur nusidriekia tobuliausia lyguma

nebegeidžianti nieko kito

tik savęs pačios?

 

praėjus pirmai rugsėjo savaitei

vazoje tebestyrant ryškiaspalviams kardeliams

vietoj nosinės gniauždama laikraštį

neištveriu ir pravirkstu

 

norėčiau tiesą į akis rėžti

kaip apipuvęs kūnas be užuolankų skleidžia kvapą

nesvarbu kad kalbos apie ego vimdo

ramybės neduoda viduje tūnantys parazitai

 

aš čia

aš esu čia

susikišusi rankas į kišenes

baisiai maudžia kaklą

o danguje it kreivas stuburas

baltuoja lėktuvo paliktas pėdsakas

 

apie Odę džiaugsmui niūniuojantį berniuką

 

niūniuodamas Odę džiaugsmui

mėlynakis berniukas laksto po klasę –

tai kur kas geriau nei kelti triukšmą

lenktyniaujant miniatiūriniais automobiliais

ar siekti žūtbūtinės pergalės žaidžiant šaškėmis

 

žvelgdama į jo akis galvoju

apie mėlynus gėlių žiedus Japonijoje

Bethoveno kurtumas užlieja tarytum jūra

nutrūksta fortepijono stygos

 

mėlynakiam berniukui pavyksta pagauti

skriejančias natas

jis muša ritmą barbendamas į stalą pieštuku

rašo sveikinimą mamai

kreivai perlenkęs atviruką

 

ir visada taip liūdna

kai berniuko niūniuojančio Odę džiaugsmui

akys netikėtai užsiliepsnoja tik dėl to

kad niekas nepastebi

kokia palaiminga jų bedugnė

 

sodas

 

tą pavasario popietę

gyvsidabrio stulpelis išdavė –

kūnas apimtas ligos

 

pienės švietė lyg paklaikusios

ir obelys kurios visai neseniai atrodė

tarsi vaiduokliai bundančio balandžio saulėje

spigino balčiausiais žiedais

 

kaip įmanoma šitaip karščiuoti –

tokią džiaugsmingą gegužės dieną?

ar leidžiama susapnuoti aršią

ant žemės tvirtai stovinčią liūtę?

 

tada dar neįtarei – daugybė pavasarių tyčiosis iš tavęs

daugybė apsiputojusių vaismedžių

prisivilios nuodingas gyvates ir skorpionus

 

mes negalime susimauti negalime susimauti –

juokėmės iš savęs iki nukritimo

sode lyg pakaruokliai girgždėjo senos sūpynės

pralaimėjimo grožį apreiškė parblokštas kūnas

 

dabar jau supranti – kiekvienas pavasaris degins iš naujo

nerasi žodžių nors labai norėsi išreikšti atsivėrusio žiedo gelmę

visokio plauko kankintojams paukšteliai iškapos akis

 

ar tu ta pati mergina ant sūpynių? –

netikėtai išnyra klausimas

labai ilgiuosi ir mano kūnas jaučia:

pražydusių pienių geltonis graužte išgraužia širdį

 

pažvelk

virš sodo žaidžia drugelis –

jo sparną ryžtingai prispaudžia liūtės koja

 

***

 

nežinau kodėl norėčiau

kad mieste kiltų pūga

drąsūs šviesoforai švytėtų

sningant ištisą naktį

 

išaušus daugiabučių gyventojai

kruopščiai valytų savo automobilius

stebėdamiesi kaip sniegas

sugeba numalšinti pušų liūdesį

 

įsėdę į automobilius visi lyg susitarę

įsijungtų radiją

išgirstų apie neišvengiamą atšalimą –

reikia rožiniu dangumi besiritinėjančios saulės

 

reikia nuščiuvusio blizgesio

tartum aplink būtų išmėtyti plaukų segtukai

apledėjusių šermukšnių uogų

ir oranžinių sniego kastuvų

 

dar reikia kaklą graužiančio vilnonio šaliko

kylančio garo

pro reklamines iškabas praplaukiančių žodžių

 

bet pirmiausia norėčiau kad prisnigtų

tik nežinau kodėl

nepaisydamas piktų signalų

automobilis nė nepajuda iš vietos