DOVILĖ ZELČIŪTĖ. IŠ ATSIMINIMŲ KNYGOS “AUGAU TEATRE”

Šiais metais leidykla „Vaga“ ryžosi išleisti  – su Kultūros tarybos pagalba – mano atsiminimų knygą „Augau teatre“. Atsiminimai visai subjektyvūs, ko gero, ir faktai – daugiau iš „atminties“, nei galintys tapti neginčijamu dokumentiniu liudijimu. Tai mano dvasios augimo „dokumentika“, veik nuo gimimo – iki 18-os metų. Pirmoji knygos dalis buvo nuolat publikuojama  „Literatūroje ir mene“.
 Šiai knygai prireikė drąsos, atsiverti padėjo artimų žmonių palaikymas. O ir suvokimas, kad nuo tos akimirkos, kai išgyvenimai, atsiminimai, patirtis tampa tekstu – eilėraščiu, maža istorija ar novele – tai jau nebe asmeniškas autoriaus „išsipažinimas“, bet literatūros ištarmė. Žinoma, jei tekstas tampa literatūra. Aš to siekiau, norėjosi dalintis savo nepaprastos vaikystės, paauglystės ir jaunystės iliuzorine, o sykiu visiškai unikalia ir man – vienintele – realybe. Ir drauge su ja žengti į kūrybos sceną. Dalinuosi vienu knygos skyreliu-istorija.

Dovilė Zelčiūtė

Dovilė Zelčiūtė. Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

Dovilė ZELČIŪTĖ

AUGAU TEATRE 

                              

Sutrupėję sausainiai 

Tą ypatingą gastrolių nuotaiką, visą šią kelionę lydėjusią atmosferą ilgam įsimenu. Juk šie žmonės – mano šeima, nors jie to gal nė nežino. Po to, kai režisierius Jonas Jurašas išėjo (ar buvo išmestas) iš teatro, kai visus teatro žmones ištiko sukrėtimas – pasirodo, jog dėl meno, tiesiog dėl savo kūrybinių idėjų akimirksniu galima prarasti viską, – bendras prislėgtumas ėmė pintis su maišto dvasia. Buvo daugiau geriama. Daugiau kalbama, bet siauresniuose ratuose, pergalvoti ir išlukštenti visi teatre dirbantys žmonės. Visi, atėję kartu su Jonu Jurašu į teatrą ir drauge paskui jį iškart išėję. Vilčių prarastis ir sykiu nepasidavimo dvasia jautėsi, girdėjosi kasdienėse aktorių, keliaujančių su „Šventežeriu“ per Lietuvą, kalbose. Vieni ėmė šnabždėtis prislopintu balsu, kiti, kaip mano draugas, priešingai – dar garsiau šūkauti. Autobuse, kai pervažiuodavome iš vieno miestelio į kitą, ūmai pasigirsdavo dunksėjimas. Tai mano draugas, kalbėdamasis pats su savimi ir kažką spręsdamas, imdavo kumščiu trankyti dermantino sėdynę, kuri ir taip vos laikėsi. „Ei! – perspėdavo vairuotojas. – Nu negriauk, artistas Kęstas, autobuso, ir taip jau vos veža!“
Mano draugui šis gastrolinis vaidmuo reiškė ne kažką itin svarbaus. Privalomas darbas ir tiek. Žinoma, tekstą išmoko greitai, dirbo sąžiningai, bet nejutau ugnies. Bijojau, kad jis palūžo. O gal tik man taip atrodė. Su teta Liale praktiškai jam nieko nė nereikėjo vaidinti – abu buvo seni draugai dar nuo studijų, ir jų sceninis gastrolių duetas žaibiškai susiklijavo. Meistro personažas K. Sajos pjesėje – melioratorius, atvykęs į miestelį prie nuostabaus ežero ne tik dirba, pagal numatytą įsakymą gadina gamtą su savo brigada, asistuoja čia gyvenančiai Daugvilienei, bet ir geria. Raubaitė ir Genys žiūrėdavo vienas kitam į akis savo poros scenose, ir viskas buvo aišku.
Šaudžiau ir gaudžiau žvilgsniu kiekvieną savo draugo judesį. Žinoma, akylai stebima savo mamos, jausdavau jos žvilgsnį net tada, kai ji į mane nežiūrėdavo. „Tebūnie taip, likime tu žiaurus!“ – eidama pro kultūros namus, kuriuose buvome apsistoję, spėjau sykį skubiai ištarti savo draugui  frazę iš „Barboros“. Jis trumpam stabtelėjo (visuomet kažkur skubėjo, o kur čia mažame miestelyje nuskubėsi), kažko šyptelėjo, bet noriai man atsakė: „Tik taip, tik taip, Barbora!“ Ir pralėkėme vienas pro kitą.

Bandžiau bent technikiniam personalui būti naudinga. Na, suprantama, šitaip galėjau būti su visais ir prie visų arčiau. Pasisiūliau lyginti drabužius. Manim nelabai pasitikėjo, kad ko nesudeginčiau, tai aprengėjai tik nukabindavau kostiumus nuo metalinio drabužių skersinio ir paduodavau, rūpestingai apžiūrėdama ir referuodama, ar niekas neįplyšo, ar nereikia išskalbti kokios dėmės. Mama ragino mane neužsibūti pastate, eiti prasivėdinti, į miestelį, prie vandens drauge. Prie vandens… Pamačiau, kaip jis plaukia. Man atėmė žadą. Vis tolyn tolyn tolyn. Kažkas pasakė, kad mano draugas gali plaukti net miegodamas, nereikia jaudintis. Žiūrėjau į tolstantį siluetą ir mane pervėrė žinojimas: visa tai baigsis. Ir ši vasara, ir šios kasdien trumpėjančios gastrolės, ir mano gyvenimas kada nors kažkaip pasikeis, jis nebebus man toks dosnus, o aš liksiu dar vienišesnė. Juk niekas nepasiūlys rankos kaip princesei. Šitai supratau, nors svajonėse viskas galėdavo įvykti, kaip tik aš noriu. Mama įdėmiai ir sykiu šypsodamasi šiltai stebėjo mane, o mano per skruostus kapsėdamos biro ašaros. „Ko verki, Doviliuk“, – greičiau pasakė nei paklausė mama. „Turbūt valgyt noriu“, – atsakiau pirmą atėjusią galvon mintį. Mama su teta Liale nusijuokė ir pažadėjo nusivesti pietauti į miestelio restoraną. (Tą kartkartėmis sau leisdavome.) Ar galėsiu pamiršti tas baltas lelijas, kurių ežere priskynęs jis grįžo į krantą ir visų akivaizdoje įteikė man, lyg pasiteisinimą pusbalsiu ištaręs „čia jauniausiai trupės narei“? Ir kaip nešiausi į kultūros namus tas lelijas, prispaudusi prie krūtinės, o ji šlapo nuo ilgų kotelių prisilietimo. Ir moterų žvilgsnius, tuos nerimo ir nepritarimo blyksnius, kuriuos mačiau jau nebe pirmą kartą. Tik nesupratau, katras čia iš mudviejų kaltesnis – mano draugas ar aš. Be abejo, kad aš, juk visuomet taip buvo, yra ir bus.

Valgėm mažame restorane. Kaip visuomet mama nekantravo, kad per ilgai neatneša. „Dana, kur tu visą laiką skubi?“ – paklausė mamos Teta Lialė. „Ne, nu bet tvarka tai turi būti!“ – aiškino mama ir jau tepėsi garstyčių ant duonos riekės. Pietavo visi prie vieno ilgo stalo. Nieko negalėjau praryti, nors tikrai buvau alkana. „Ar tik nesergi? “ – paklausė mama. Nesupratau, kaip valgyti ir praryti kąsnį įstengia mano draugas. Po tokio sukrečiančio lelijų įvykio. O jis valgė befstrogeną. Baigęs visiems nusilenkė, atsiprašė, kad jau eis. „O kur tu skubi?  – paklausė kažkuris kolega. – Visi išeisim!“ „Taip… – atsakė draugas, – visi  i š e i s i m, todėl negaiškime laiko!“ Priėjo prie manęs, paglostė galvą, pamojavo mamai ir išėjo. Turbūt į kultūros namus.
Ar galėjau ištverti iki vakaro, iki spektaklio, kol jį pamatysiu? Tikrai ne.
Po visų pietų susirandu administracijos kambarį, kuriame jis buvo įsikūręs. Tyliai praveriu duris. Ilsisi ant sudedamosios lovelės. Ant pirštų galų įėjusi atsisėdu ir imu stebėti, kaip mano draugas miega. Dabar tik mano laikas. Pamatau forminių kvadratinių sausainių pakelį, padėtą ant stalo. Nusišypsau kaip atlaidi motina, – koks jis dar vaikas, sausainius perkasi… Nusvirusi ranka laiko knygą, kuri jau slysta iš pirštų ir tada bumpteli ant grindų. Draugas atsimerkia. Nustemba, mane pamatęs. „Aš tik būnu…“ – pradedu teisintis. Tylime ir žiūrime vienas į kitą. Visiškai visiškai tylomis. „Dovilėli, – nutraukia tylą draugas, – mama tavęs ieškos, Danutė…“ „Žinau, – atsakau stodamasi. Tada kaip kokia amžinai neprivalgiusi paauglė klausiu: – O galėčiau pasiimti keletą sausainių?“ „Kam dar klausi! – mano draugas tiesiog pašoka iš lovos. – Imk, imk visus!“ „Aš jų nevalgysiu…– teisinuosi ir mėginu paaiškinti. Noriu pasakyti, kad tai „atminimui“, bet suprantu, kad vis dėlto atminimui pasilikti sausainius atrodo gan keista. „Kodėl nevalgysi?! Valgyk, žinoma, valgyk, aš tik džiaugsiuosi!“ – sušunka draugas. Pakelį pasiimu ir imu jį lamdyti iš nervų dar nė neišėjusi. Trupiniai byra ant grindų, žinau, kad mano draugas klaikiai nemėgsta netvarkos, tai pritūpusi imu tuos trupinius rankioti. „O Dieve, ką tu darai, palik viską, palik!“– stabdo mane draugas. Ar tik jis nenori, kad greičiau išeičiau? Suprantu, jam ne pyragai tokia dviguba padėtis.  „Per amžius būk laisva, tėvyne!“ – ištariu kaip slaptažodį. „Ir būk visiems teisinga ir gera!“ – nusišypsojęs jau ramiai atitaria. Tik man nėra ramu. „Daugiau aistros!“ – galbūt pasakytų Karaliui Jurašas. Tik jo nebėra su artistais. Nebėra teatre fiziškai, bet to, kas įvyko, niekas nebegali pamiršti, nuolat ir nuolat tai vienokia, tai kitokia fraze grįžta prie buvusio vyriausiojo režisieriaus ir Kauną (o ir Lietuvos  visuomenę) jo sudrebinusio žingsnio. Pavasarį susidegino Romas Kalanta, teatro scenos darbininką Vytautą Kaladę, ėjusį basą į demonstraciją, suėmė ir pasodino.

„Tai mes dabar našlaičiai?“ – grimuodamasis klausia Viktoras Valašinas. – Na tai tada „ačiū labai ir atsiprašau“, – ištaria kultinę spektaklio frazę, po kurios žiūrovai visada prapliumpa kvatotis. Į „Šventežeryje“ jo vaidinamą Liukpetrį man niekad nepabosta žiūrėti. „Viktoras nuostabus!“ – sykį po Liukpetrio scenos su Daugviliene sako mama. „Tai jau taip!“ – nusijuokia pritardama Lepeškaitė, Viktoro žmona. Nijolė vaidina „Šventežeryje“ Ramunę, kurią Liukpetris suvedžioja. „O juk Ramunė tik šešiolikmetė! – aiškina man mama, tarytum aš nesuprasčiau. – Kaip taip galima! Sugriovė mergaitei gyvenimą…“ „Aha, – pudruodamasis veidą kimstelėjusiu slopiu balsu atitaria mano draugas, – sugriovė…“ „Kęstai, – ima juoktis žvelgdama į apšviestą triumo mama ir kraipydama galvą į šonus pagrasina: – nu-nu-nu!“ „Žinoma, Danute, aš suprantu: nu-nu-nu – tokiam liukpetriui!“ Abu juokiasi, o aš mėginu susigaudyti, kaip tai gali atsiliepti man. Mama paprašo gurkšnio kavos iš jo termoso puodelio. Aš irgi norėčiau iš jo puodelio, bet nedrįstu prašyti. Mano draugas paslaugiai mamai įpila. Mama skanaudama nuryja gurkšnį, dėkodama linkteli, ačiū, sako, tiek užteks, gera, stipri.

Po spektaklio nugirstu, kaip lauke rūkydamos kalbasi mama su Teta Liale. „Dana, reikia kažką daryti, vaikas kenčia… O ir anas geras. Iškėlė jį kaip šūdą ant šakių, tai nebegali sustoti.“ „Liale, jos sveikata sutriko, aš negaliu nieko per jėgą“, – aiškina ar aiškinasi mama. Suprantu, apie ką čia. Išlekiu laukan ir imu, į jas žiūrėdama, demonstratyviai valgyti sausainius iš pakelio. „Iš kur gavai?“ – nustemba mama. „Man padovanojo!“ – atkertu. Jos abi kaip susitarusios suokalbiškai susižvalgo. Kratydama pelenus ant žolės mama linkteli. „Teta…“ – pažvelgiu į Lialę. „Ką, katute?“ –  švelniai klausia Lialė. Noriu kažką pasakyti, bet negaliu ištarti nė žodžio. Jaučiuosi beprotė ir beteisė. „Nieko“, – susigėdus atsakau ir čiaumodama paskutinius sausainius nueinu. O tada prasideda vakaras po spektaklio. Man leidžiama pabūti su visais kartu. Nedidelis staliukas iš grimo kambario, t. y. kultūros namų administracijos kabineto išnešamas į lauką. „Dėl estetikos“ užtiesiama staltiesė: apverstos į baltąją pusę kelios afišos. Kažkas papjausto dešros, paraiko duonos ir sūrio. Padeda indiškos tirpios kavos dėžutę ir gabalinio cukraus. Nieko nelaukus įsimetu cukraus gabalėlį į burną. Daugiau nieko nevalgysiu, nusprendžiu, aš kenčiu, nieko nenoriu. Šnekesiai, ūžesiai, kalbos. Jos greitėja ir darosi vis garsesnės. „Kažin, kiek ilgai būsim be „galvos…“  „Girdėjau, atsiųs Čibirą…“ „Tai gal neblogai, ką? Vis tiek geriau negu nieko!“ Vyno kvapas siekia mano uoslę, girtėju negerdama. „Gal pasikvieskime Jurašą į gastroles, nusiųskime telegramą? Juk čia jo spektaklis!“ „Tai kitą dieną jau tave patį kai kur pasikvies.“ Aktoriai juokiasi. Visi tokie savi. Visi viską suprantantys.  Ir tada mano draugas neišlaiko. „Prarastos naktys, / naktys bemiegės. / Kur Tu, Gyvenime mano prabėgęs? / Už lango gruodas, šaltis ir speigas, / Diena išaušo, o man ji baigias“, – skamba Kęstučio balsas. Deklamuoja savo eiles palenkęs galvą žemyn. Mama spaudžia mano ranką. Tada jau ji, manoji mama, tęsia skaitymus, visai kita, švelnia intonacija deklamuodama vieną dažniausiai mudviejų namuose kartojamų Justino Marcinkevičiaus eilėraščių. „O kažkas vis sekioja iš paskos…/  Kaip tave pamatyti, kaip? / Jeigu visos vaikystės pasakos / Jau užaugo, kaip ir vaikai…“  Jie pakaitomis vis deklamuoja ir deklamuoja, sėdžiu, atsirėmusi į šaltą sieną. Bent pirštą į tą vyną padažyčiau.
O paskui mudu liekame dviese naktyje. Bet taip, kad mama pro langą galėtų mus matyti. „Tik niekur toli nenueikite, gerai?“ Mano draugas pažada. Stovim vaiskią naktį tyloje, ranka rankoje, žvaigždėtas rugpjūčio dangus. „Ar tu pažįsti žvaigždes?“ – mano draugas klausia. „Pažįstu kelias, – mėginu pajuokauti, – Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys… “ „Ir Danutė Juronytė, ir Birutė Raubaitė, – tęsia mano draugas, įsijungdamas į žaidimą. – Ir Leonardas Zelčius. O, Leo, jis didis artistas! – aiškina Kęstutis. – Žinai, kaip gerai Maskvoje jis mokėsi! Tik mokėsi ir mokėsi!..“ Šypsausi. Man rodos, aš pasenau per vieną vakarą. Tylime. „Kada nors tu prisiminsi šį vakarą, – susigraudina mano draugas. – Būsi rimta ir suaugusi, va tada atsimink ir šitą rugpjūčio dangų, ir šitas žvaigždes, ir poeziją, ir va šitą senuką, kuris stovi greta tavęs…“ Imu juoktis. Akimirką priglundu, pakšteliu į rankovę ir pasileidžiu pas mamą.  Jos siluetas tebėra sustingęs kultūros namų lange. 

      

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *