VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA. VIENAS EILĖRAŠTIS
tik vakaro mėlis, tik aukso žuvis.
ir duona. ją laušim, kad taptume švarūs.
įžiebsim žvakes. kas sutemo, nušvis,
ir vėjo klausysim, kol ūžia lyg marios
lyg marios, lyg vandenys skaidrūs, šilti,
nors langus išrašė viduržiemio speigas.
taip gimsta viltis net skaudžioj nevilty,
taip sergantis tampa akimirksniu sveikas
ir jau ką skaudėjo, neskauda visai.
esi be dėmės, be dulkelės ant padų…
tai gal už kitus, nesveikus, pailsai?
ir gal už badaujančius miršti iš bado?