DALIA TEIŠERSKYTĖ. POETINĖS IMPRESIJOS
Įsiminė poetės Dalios Teišerskytės kažkada pasakyta frazė: “viskas, kas gražu, yra poezija, kuri gal ir ne visada būna graži viduje”. Garsioji poetė, žurnalistė, ilgametė Seimo narė bei kultūrininkė išleido 14 poezijos ir prozos knygų, o ypatingo populiarumo pelnė jos estrados dainų tekstai, kurių sukurta per 400. D. Teišerskytė savo kūryboje nuolat ugdė grožį, jos posmuose rasime lyrinį susimąstymą, ne vieną nostalgišką gaidą, tačiau koks įtaigus ir stiprus vilties, šviesos ir gyvenimo džiaugsmo motyvas! Ir iš šių skelbiamų Dalios Teišerskytės poetinių impresijų srovena gėrio ir grožio spinduliai.
Dalia TEIŠERSKYTĖ
* * *
Lietus, lietus…
Ant medžių ir gėlių…
Šalis šlapia ir varva lyg prakiurus,
Ir saugiai uždarytos visos durys,
Langinės, širdys, sielvartas gilus…
Lietus, lietus…
Užuolaida pilka
Atitveria nuo švytinčių žvaigždynų…
Tarp vakar ir rytoj linguoja lynas
Ir tiesiasi iš sutemų ranka…
Lietus nuplauna lūpas ir žodžius
Ir vėl būtis lyg jūržolė ant kranto…
Pro šalį teka upė – tarsi randas
Nakties, užmigusios po žilstančiu medžiu…
Bet rytas bus. Ateis senais keliais,
Pašventins rasomis, rūkais ir duona,
Pabus poetai, smuikai ir vargonai,
Ant vynuogynų supsis angelai…
Atskris balandis iš senų sapnų
Ir sugrąžins žodžius visiems į lūpas…
Pasaulis prie dienos altoriaus klūpo,
Todėl į jį sugrįžti ketinu –
Lietum, nasturtom, rožiniu vynu,
Imperijų griuvėsiais, rožėm, kulkom,
Ar kaimo pakelės geltonom dulkėm –
Aš ketinu. Sugrįžti. Ketinu.
* * *
Tu tik palauk,
Tu tik palauk,
Aš dar sugrįšiu,
Atplauksiu vakare,
Kai jūra bus rami.
Kai pilkos bangos
Tavo kojas lyžtels,
Kai žaibas peržegnos
Ir laimins ugnimi…
Tu nebijok,
Tu nebijok,
Aš ne vaiduoklis,
Aš ašara nakties
Ir vėjas pamary,
Aš tavo siela,
Pamiršta klajoklė,
Užmigus dieviškos
Lelijos vidury…
Tu patikėk,
Tu patikėk,
Juk tai likimas –
Aš dar ilgai matysiuos
Tavo akyse…
Ne aš prapuoliau
Deimantų sniegynuos,
Ne mano pelenus
Išbarstė kalnuose…
Tai ne sapnai,
Tai ne sapnai,
Tai tik rugpjūtis,
Pailsęs nuo aistrų,
Nuo saulės ir žaibų…
Tuoj prasidės
Dangaus ir žemės pjūtys…
Tu pasimelsk,
Tu pasimelsk
Už mus abu…
* * *
Perrėžė mėnulio pjautuvas vakarą per pusę –
Ežeran sukrito žvaigždės, laumės ir sapnai…
Aitvaras padangėj plaikstosi – suprantu, kad būsiu…
Gal net atsiminsiu, kur mano namai…
Užplakė liūtis gyvenimą, liūdesį paliko…
Ežere žvaigždes žvejoju – tylai pasišviest…
Guli prie rožyno pamiršto trisdešimt skatikų…
Kam skirti jie – kelio ištaisai ar kerams vilties?
Apšvietė žibinto balzganos raganą vienatvę,
Baltą delną glostantį praeities dienas…
Liečiamos sidabro raizganų žyla miesto gatvės,
Varnos prie Bažnyčios skelbia rudenio žinias…
Kyla iš bedugnės blyksinčios Viešpaties žvakelės,
Šalnos užmarščiai rakina plinkančius medžius,
Mirga vėjo apsiaustėliuose skubantys upeliai,
Pilkos ūkanos užstojo kelią į namus…
Paramstysiu seną ąžuolą likusiom stiprybėm,
Pasimelsiu paskutiniam lapui ant žolės
Ir nutrinsiu man išbraižytą kreivą laiko ribą…
Ir sakau – jau niekas niekad nebenugalės…
Nuostabi buvo,nuostabi liks❤
Liūdna, kai išeina nuostabiausi
Tai moteris, kurią galima buvo vadinti “tai ji, -tikrasis senasis elitas”. Dabartiniam “ale elitui” tik slėptis po lapais…!
Ačiū už nuostabias eiles!Te angelas jus pasitinka plačiais sparnais
Ačiū už viską