UKRAINIEČIŲ KLASIKĘ LINĄ KOSTENKO PRISTATO ALDONA ELENA PUIŠYTĖ

Ukrainiečių poetė Lina Kostenko, Kijive apdovanota Garbės legiono ordinu. 2022 m.

   

Mūsų garsioji poetė, eseistė, vertėja Aldona Elena Puišytė verčia ir ukrainiečių poeziją. Šį kartą ji pristato vienos žymiausių Ukrainos poečių, vadinamos gyvąja klasike, Linos KOSTENKO keletą verstų eilėraščių.

A. E. Puišytė pabrėžė, kad šiuos vertimus skelbia “su meile Ukrainai, karžygiškai kovojančiai už savo tautos laisvę”. Stebėtinai panašios jų biografijos – ir L. Kostenko ir A. E. Puišytė yra bendraamžės, abi sovietinio režimo metais aktyviai dalyvavo disidentinėje veikloje, buvo ignoruojamos ir nutylimos. Aldona Puišytė – rezistencinio pasipriešinimo okupacijai dalyvė, antisovietinio pogrindžio spaudos bendradarbė. Jai suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas. Ir Aldonos, ir Linos poetinės temos bei išraiškos yra kažkuo panašios.    

Lina Kostenko, gimusi 1930 metais, yra naujosios ukrainiečių lyrinės poetinės kalbos atgaivintoja, sovietinės stagnacijos metais savo kūryba iššsaukiančiai neigusi “socialistinį realizmą”, buvo kritikuojama dėl „ apolitiškumo “, du jos parengtus poezijos rinkinius uždrausta leisti. Už savo disidentinę veiklą buvo persekiojama, atsidūrė “juoduosiuose sąrašuose”. 

Tik nuo 1982 metų pradėtos leisti L. Kostenko poezijos knygos, istorinis eiliuotas romanas “Marusia Churaj”, 2010 m. – romanas “Ukrainiečių bepročio užrašai”. 

Šiais metais garsiajai poetei Kijive buvo įteiktas Garbės legiono ordinas. Ceremonijoje Lina Kostenko pasakė: “Mus supa griuvėsiai. Bet mumyse nėra dvasios griuvėsių”. 

Gediminas Jankus

 

LINA KOSTENKO

 

xxx

 

Užgeso laužavietės senos,

į smiltį išėjo gentis,

rūdim pilkapynuos rusena

vilyčių ir kirvių naktis.

Išblėso spindėjimas šukų,

pabiro ūke vėriniai,

apyrankės krinta lyg šukės

nuo riešo, kurs dūla seniai.

Ragai ir senovinės taurės,

apgirtę žaliuoju vynu,

dulksna šimtasluoksne apaugo,

tamsa vynuogynų senų.

O gal patirtis mus klaidina? –

taurės gal seniausios dugne

dar žydi kaip rožė ugninė

švelni ir šilta šypsena.

Raštaženklių skambesiu gyvas,

iš stepių, iš dulkių gelmės

daina daugiabalse atgyja

motyvas senos giminės.

 

xxx

 

Genialus tebūna vien tik pyktis.

Gerumą, Dieve, dildyk manyje!

Tokia pasaulį skerdykla ištiko, –

Teks nervams vielomis pavirst, deja.

O, mano nervai, ak tie mano nervai,

Epochos tonui – stygom dera jie!

O gal ir aš išties tik laimės noriu,

Saldžios lyg šokoladas burnoje.

Na ką gi, ėsk mane, epocha, ryki!

Tik žemės iš orbitos neišsuk.

Vienatvės mano šaltos stepės plyti

Po dangumi tuo šaltu ir vaiskiu.

Išplaks kazokų vėjas sielą tylią,

Švelnumo pusėn vėl vos-vos brendu.

Gerumą – ukrainiečių – nuolatinį

Kokia ugnim išpirkt – nesuprantu.

Idėja: moteris – tik moteriškė,

Violončelė – nuauksinta, rusva. –

Aistrų pabaigtuves jos kūnas ryškiai

Lopšiais ir darnumu naktų tešvęs.

Tai būčiau aš tauškalė žavingiausia,

Tokius žodžius parinkčiau dainoje,

Kad pagal turinį – nulinktų ausys,

O pagal formą – širdžiai atgaja.

Kas įtempė grakščios violončelės

Stygas, tokias pasiutusiai aistrias,

Kad futliare ji – tarsi karsto guolį

Jos muzikai lemtų naktų atras.

Kažkas many valdingai man įsako

Išbalt rūstybėj su gentim mana! –

Many kažkas giliai vis gels be saiko:

Tai ji tikriausiai, ji, – Ukraina.

 

xxx

 

SKITŲ BOBA

Skitietė tu, iš akmenio, tu stepių

Platybėj stovi… Smėliai, kauburiai…

Kiek šimtmečių! O kosmosas nustebęs

Į tavo veidą žiūri atkakliai.

Tai ko juokies? Be moters jis. Be draugo,

Ir tu viena tarp sausvėjų karštų.

Kazoko kaukolė tau šaipėsi ir laukė,

Negimę sūnūs spietėsi ratu…

Tačiau bevaisės akmeninės įsčios.

Aplinkui stepių spengianti tyla.

Nežvelk į praeitį. Jinai negrįš jau.

Viena stovėki – dūlančia uola.

O už tavęs – kardai ir strėlės. Chanas

Belaisvį veda dulkių sūkury…

Apsidairyk. Tu šimtmečiais pasenus.

Jau dvidešimtas amžius. Neturi

Anūkų laibakojų. Siaustų trankūs

Po stepę tūkstantmetę jų būriai.

Tu stovi. Vėjuos ištrupėję rankos.

Ir lūpos skeldi. Ar tokia buvai?

Antai lėktuvas. Laikmečiai nutrynė

Arbos vėžes nuo smėlių. Supratai?..

Be garso juokias boba akmeninė,

Net pilvą susiėmusi, piktai.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Aldona Elena Puišytė