Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Dalelė mano Kauno

Mūsų kolegė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa, nenuilstanti kultūros bitelė, nešanti šviesą ne tik Veliuonos krašto žmonėms (neseniai ji su vyru rašytoju Gasparu Aleksa buvo pagerbti tarp kitų šviesuolių – Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius jiems iškilmingai įteikė garbingus „Krištolinės lelijos“ apdovanojimus „Už aktyvų Jurbarko krašto garsinimą Lietuvoje bei užsienyje mokslo, švietimo, meno ar kitoje svarbioje visuomenei srityje“), tarp nesibaigiančių darbų darbelių ir kilnių iniciatyvų rado laiko ir mūsų svetainei – pateikė netikėtų atsiminimų-atsivėrimų pluoštą  „Dalelė mano Kauno“.    

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

Dalelė mano Kauno

 

Kas, kad ne karantinas, priverstų mane sėsti prie kompiuterio ir pasiduoti atsiminimų srautui? Atsiminimus juk rašo senoliai, o man dar tik šeš… Ė ne, aš dar spėsiu!

Galima spėti, o galima ir nespėti, – kartoja kažkoks įkyrus balsas. Kartoja ir kartoja: jeigu tau šešiasdešimt ir sergi lėtinėmis ligomis… Vadinasi, visas mano tariamas jaunatviškumas šuniui ant uodegos? Todėl ir išėjau pasivaikščioti po Laisvę, nors neturiu jokios teisės. Kaip neturi jos šiandien niekas, nes Covid-19, nes pandemija, nes reikia sėdėti namie, savo kieme (laimė, turime tokį, nereikia mudviem su vyru dusti daugiabutyje!) ir negalima kišti nosies į viešą vietą.

Tačiau aš einu. Mintyse. Mintyse galima viskas, netgi sukti „užsikirtusią plokštelę“, kai bandai sudurstyti sonetą. Ne savą tekstą galvoje rikiuoju, anaiptol. Svetimą.

Svetimą, tačiau artimą.

Juk kai imiesi ką nors versti – prozą ar poeziją – visa, kas ne tavo, tampa labiau negu tavo. Prikepa, prisisiurbia, užvaldo.

Mane vis dar valdo Michelangelo Bounarotti. Reguliuoja. Nepaleidžia. Yra atgijęs ir savinasi teises kvėpuoti šio pavasario sausros kamuojamą, viruso baimės pritvinkusį orą. Taip taip, renesansas gajus kaip virusai. Jis geba atgyti ne vien regimuose meno kūriniuose – architektūroje, skulptūroje, freskoje ar drobėje. Kartais jis nori atgyti girdėjime. Skambesyje. Muzikoje arba žodyje.

Kodėl aš ėmiausi versti Michelangelo sonetus? Juk nemoku kalbos, kuria prieš šimtmečius buvo parašyti. Jaučiuosi toje kalboje tartum koks Vaižganto Napalys žvangulių pievoje, patyliukais cypdantis savadarbį smuikelį žarnų stygomis ir vien tik intuityviai, vien iš vidinės klausos atpažįstantis melodiją. Taip ir aš norėčiau  irtis per žodžių prasmę ir slaptąsias sąvokų jungtis, tačiau kol kas, deja, nepajėgiu skirti niuansų ir subtilybių, būdingų ne šiems, o aniems, labai labai tolimiems laikams.

Laisvės žvirblis, nutūpęs ant kavinės staliuko surankioti pyragaičio trupinių ir atsigaivinti jau ištirpusiais ledais, lygiai toks, kokį mačiau čia prieš dešimtį, prieš dvidešimt ar net trisdešimt metų. Jis čirškaudamas guodžia mane: evoliucionuoja vien tiktai neesminiai dalykai, kuriuos vadiname civilizacijos pasiekimais, proveržiais, plūpsniais; modernėja chemija, fizika ir medicina, kompiuteriai ir telefonai, skalbimo mašinos, televizoriai ir šaldytuvai, o žmogaus širdis lieka (ar bent jau stengiasi išlikti!) vis tokia pat – jai vis dar reikia kito žmogaus šalia, o taip pat galimybės juoktis ir verkti, džiaugtis ir liūdėti, apgailėti skriaudą, atminti skolas, veržtis į šviesą, purtytis tamsos ir slogučių, kentėti iš meilės ar be jos, gudrauti, įsižeisti, rodyti ambicijas, nuolaidžiauti, apgailestauti, salti iš gerumo, drebėti iš įniršio, baimingai krūpčioti, plakti galugerklyje. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Tą patį sako ir kibiriukais nurikiuotas gatvės prekystalis priešais Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Žinau, kad šiandien jokių kibiriukų su pamerktom gėlėm čia nėra. Tačiau kas man uždraustų juos matyti? Pilnus, tarkime, pakalnučių, kurias kai kas vis dar vadina konvalijomis, nes Kaunas – konservatyvus miestas. Juk atpažįstu ir gėlių pardavėją, tą pačią kaip prieš 20 ar 30 metų. Na, tiek to: kad ne ta pati, tai (neabejotina!) tos anos, pirmosios, kurią įsidėmėjau, klonė: šypsena, akys, papūsti žandai, vešlių plaukų kupeta – viskas kaip kadaise. Ir vis dėlto viskas ne taip. Kažkas esmiško pakitę mieste. Ne vien dėl Coronos…

Pėsčiojo maršrute nuo Įgulos bažnyčios iki Rotušės nebėra Tulpės, „nugriuvo“ Merkurijus, į kokius nors paežerius ar meldais apžėlusius paupius nusidangino Laumė, kurioje (nors veikiau – prie kurios) kitą kartą gurkšnojai kavą su režisieriais Stanislovu Rubinovu, Mamertu Karkleliu, aktoriais Algimantu Masiuliu ir Viktoru Šinkariuku, daugeliu kitų meno žmonių ir bent trimis Gintarais – Patacku, Gutausku, Beresnevičiumi, iš kurių tik tas vienas, tik Patackas, dar liko. Nors Laisvė tokia išrausta, tokia restauruojama, kad bičiuliui nebėra staliuko lauke, prie kurio galėtų gurkštelėti kavos ir ekspromtu parašyti keletą eilučių.

Nebėra Laisvėje ir Skalsos – tame pastate sykiu su būriu į tave panašių pirkėjų sovietmečiu tykodavai kiaulienos kumpio atraižėlės, „daktariškos“ dešros, kavos pupelių ar majonezo stiklainiuko. Dabar čia vaikštinėja (bent jau taip įsivaizduoji!) rūstūs, labai protingi, togomis apsisiautę teisėjai, o kava, majonezas, apelsinai, tualetinis popierius, silkė, viščiukai ir kiti ano meto deficitai guli visai kitur (jau tikrai ne po prekystaliu!) ir net labai nuolankiai laukia savo pirkėjų, nes „medžioti“ jų nė seniai nebereikia.

Nutolę, lyg ir svetimi dabar jaunystės laikai.

Bet kodėl – svetimi?

Absurdas!

Savi! Ir brangūs, nepaisant nieko.

Ar gali būti žmogui nebrangus jo gyvenimas, net jeigu gyventi jam išpuolė per karą, sovietų ar kitos kokios okupacijos ir diktatūros laikais?

Bet prie šito, manau, dar grįšime.

O kol kas stoviniuoju Laisvėje prie buvusios Skalsos.

Jos kieme, taip pat ir šalia esančiuose kiemuose, sovietmečiu karaliavo romai – laidė gerkles juodaakės jų moterys, tykodamos kam „pavaražyti“, ir dūko plikabambiai vaikai. Virš viso šio gyvastingo šurmulio kūrybines dirbtuves tada turėjo Kęstutis Milkevičius.

Šiandien, kaip sakyta, neliko nei Skalsos, nei romų – visur kur privatūs prestižiniai butai. Kur tau nebus prestižiniai, juk Laisvė su čia pat. Jos liepos, kiekvienų metų vasaros pradžioje iškvėpinančios miestą labiau negu KristiAna, naujoji (nors irgi nebe nauja) parfumerijos parduotuvė. Su kuo Laisvė galėtų asocijuotis? Su Unter den Linden Berlyne? Na, nežinau… Juk Laisvė yra LAISVĖ. Ir ačiū Dievui. Nes Kaunas – miestas, mielesnis širdžiai net ir už Paryžių. Nelyginčiau jo nebent su Tbilisiu. Tačiau mano meilė Tbilisiui – kita istorija, su šia, kurią norėčiau papasakoti, visai nesusijusi, o jeigu ir susijusi, tai nežymiai.

Na, tą mes dar patikrinsime. Tik ne dabar. Nes dabar mes lipame, o tiksliau kabarojamės laiptais aukštyn pas Kęstą Milkevičių. Jis, regis, ne vienas. Turi svečią ir viešnią. Smalsią, atidžią, darbščią mokinę. Be kita ko, gabią. Kęstas įsitikinęs, kad ji puikiai jaučia spalvas ir gali tapyti. Kiek jai metų? Tikrai ne šešiolika. Bet, Viešpatie, koks Tau skirtumas? Ar ne geriau tylomis įsižiūrėti į tuos tris – įnirtingai prie molberto besidarbuojančią Ireną Mikuličiūtę, jos mokytoją Kęstutį ir tapybos „profesorių“ Raimundą Mikšį. Tie du ragauja… Deja, deja, ne liepžiedžių arbatą, o kavą su tikru konjakėliu. Aršų žydinčių Laisvės liepų kvapą Milkevičiaus palėpėje šiandien nustelbia ne pačių geriausių pasaulyje cigarečių dūmas: Kastytis, nors gal būt ir Kosmosas, o gal bulgariškos BT.

Du neperskiriami draugai lepinasi. Kava, konjaku ir cigaretėmis. O Irena tapo.

Paskui Raimundas pakyla nuo stalo, liaunais pianisto pirštais persibraukia plaukus, prisiartina prie Irenos, akylai nužvelgia ką tik pabaigtą darbą. Dešinėje vis dar smilksta cigaretė, o kairės rankos delnas kažkaip elegantiškai lėtai grumdo smakrą. Atsisukęs į Kęstutį Milkevičių, kuris tuomet dėstė Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame fakultete, Mikšys „profesoriškai“ linksi galva: taip, spalvą tavo studentė jaučia puikiai…

Dailininko gyvenime nuo spalvos pajautų kartais prasideda šilti jausmai. Spalvos sužadina prieraišumą, simpatiją, netgi likiminę meilę.

Irena žinojo, kad Mikšys gyvena, kaip sakoma, „ant Višinskio ir Aukštaičių kampo“, o jos namai – Lietuvių gatvėje. Vadinasi, abu iš Žaliakalnio. Labai netrukus Raimundas užsuko į jos namus. Paskui į svečius – vis dažniau. Sakė, jam labai patinka kartu balkone parūkyti. Tačiau dar labiau traukė fantastiško skanumo vynas, kurį mokėjo surauginti Irenos tėvukas.

Iš pradžių Raimundo Mikšio apsilankymai pas Ireną buvo vien tik bičiuliška bendrystė. Du žmonės parūko, gurkšteli vyno, pasikalba – apie meną Kaune ir ne Kaune, apie parodas, apie bendrus pažįstamus. Šnekos nepritrūkdavo, o kitko nereikėjo – Raimundas neslėpė, kad turi ilgametę draugę. Neslėpė ir to, kad santykiai su mylima moterimi kartais būna labai įtempti. Nėra ko stebėtis: Raimundo gyvenimo būdą ištverti reikėjo kantrybės. Geležinės. Arba visai ne geležinės, o kaip tik atvirkščiai – auksinės. Išminties auksu švytinčios – kaip ankstyvo rudens lapai, kol kiemsargiai nespėjo jų ištepti savo labai skubančiomis ir labai pareigingomis šluotomis.

Įsivaizduoju tuos lapus – dar nespėjusius išsprogti, o jau nuauksintus – ir staiga išgirstu, kaip į Michelangelo sonetą „sušoka“ visi reikalingi lietuviški žodžiai:

 

Nuo pat gimimo – tikras grožio vergas

Esu aš ir, šventai tikiu, neklystu.

Atidaviau menams ne vien jaunystę –

Man teptuku darbuotis joks ten vargas.

 

Kitokio pašaukimo nesirinkčiau niekados, deja.

Veržiaus į tikslą kaip kokia nakties plaštakė

Kad veržiasi į šviesą degant žvakei,

O ką už tai turiu? Vien pašaukimo ugnį, vien tik ją.

 

Minia nemoka vertinti, ji klysta –

Jausmai, ne protas, valdo jos akis,

Tad kas teisybę žmogui pasakys?

 

Kai tavo siela vargana, šiurkšti,

Kai tavo protas pakrutėti tingi,

Tai ir sprendimai būna neteisingi.

 

Tikiu, šitas sonetas patiktų Raimundui.

Mėgo poeziją. Skaitė. Paslapčiomis ir pats rašinėjo. Gal ne poeziją, gal tik mintis, veržusias galvą. Svajones. Ilgesį.

Nerimuodavo. Rašė baltai. Sykiais blykstelėdamas viena kita visai netikėta metafora. Nežinau, ar saugojo, ką kavinės servetėlėje užrašęs – nelyginant koks Paulius Širvys. O paskaityti paskaitydavo.

Ateidavo ir į mano rengtus poezijos vakarus Skliauto kiemelyje. Tų vakarų nemažai būta. Vieną šiltąjį metų sezoną. Regis, 1998-aisiais. Kas ketvirtadienį – poezija, netgi proza. Nuo pavasario iki spalio, kol ruduo suvarys lankytojus į vidų.

Daugelis naujausių kauniškių rašytojų knygų buvo Skliaute pristatyta, publikai gurkšnojant alų ar vyną, per atokvėpio minutėles skambant į lauką išneštam pianinui.

Prie pianino kas ketvirtadienį sėsdavo toks Aleksandras. Etatinis pianistas.

Tačiau kartais jį mielai pakeisdavo Raimundas Mikšys. Improvizuodavo. Improvizuoti mokėjo meistriškai. Kitą kartą akimirksniu sukūrė kažkokį opusą, žvelgdamas į fotografiją. Jau ne Skliaute, jau Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje, kur taip pat esama pianino, o ant pianino – Mikos senelių nuotrauka.

Jį patį kažkas tuomet nufotografavo: šelmiškas žvilgsnis pro akinių stiklus, atsuktas į objektyvą, labai plastiški pirštai, graudoka šypsena…

Improvizavo žvelgdamas į akis tiems, kurie labai brangūs Irenai.

Mikšys mokėjo ir violančele griežti. Kai baigęs aštuonias Naujalio gimnazijos klases pasisakė išeinąs, nes nori tapyti, mokytojai apstulbo –  Raimis per egzaminą taip sugrojo, kad visi sakė: nepalyginsi su kitais, nepalyginsi…

Be to, Mikšys turėjo nuostabų balsą, kurį laiką dainavo, trumpai lankė Stanislovo Rubinovo jaunimo studiją. Gal ir vaidinęs būtų, kas žino? Pasak Irenos Mikuličiūtės, jis visada gyveno savitai, buvo kūrėjas iki kaulų smegenų: „Tikrai nebuvo amorfiškas žmogus. Labai dažnai netgi kovėsi – bet visados už idėją. Kartais, kai būdavo daug vyno, nabagytis, žinoma, „nulūždavo besikaudamas“, tačiau diskusijos vykdavo be perstojo!

Įsivaizduok situaciją: sėdi kavinėje bohema, visi įsikarščiavę šnekasi, rūksta cigaretės, liejasi vynas… Akimirksniu iš kažkur įlekia vidun treninguoti vyrukai su pistoletais, su kalašnikovais, turintys kažkokių sąskaitų neva su kavinės šeimininku, neva su kitais aukso grandinėmis ir apyrankėmis „pasipuošusiais“ svečiais – prasideda susišaudymas… Visi šokiruoti nuščiūva, o Raimis tartum nieko nemato, tik pasilenkia šiek tiek viršum staliuko ir toliau aiškina, ką pradėjęs, gina savo poziciją.“

Bandau Irenos nupieštą sceną įsivaizduoti. Ir įsivaizduoju. Labai gyvai. Juk būta Kaune tokio laiko, kai treningais vilkintys vyrukai be ceremonijų demonstruodavo savo galią ir aiškindavosi santykius.

Įsivaizdavau viską ir ankstyvą 2014-ųjų pavasarį, kai po šešiolikos metų pertraukos vėl apsilankiau Irenos Mikuličiūtės dailės galerijoje Imanuelio Kanto gatvėje. Kaip tik tuomet ir įsišnekome apie likiminį jos žmogų, apie Raimundą Mikšį-Šniūrą.

Tą dieną, paskutiniu autobusu važiuodama į Veliuoną, staiga pasigedau akinių. Būsiu palikusi ant pianino, kur padėta gražiai įrėminta Irenos senelių nuotrauka. Lyg ir menkutė smukmena – palikti akiniai. O vis dėlto kažkas sukirbėjo. Juk tai – savotiškas Raimundo „kodas“, jo ženklas. Kiek sykių esu mačiusi: eina Šniūras per Laisvės alėją prisimerkęs, nelaimingas, nors verk su juo sykiu: Irena jam sulaužiusi senuosius akinius, o naujų neperkanti…

Visi žinojome, jog Irutė tų Raimio akinių nė pirštu nelietė – pats kažkur „pasėjo“, gal net atsisėdęs ant jų buvo, gal bemosikuodamas rankomis (o gestikuliuoti mokėjo aistringai) nusibraukė nuo nosies galo… Tačiau žaidimo taisykles priimdavome labai rimtai: aha, Šniūrai, tai ką ir vėl prisidirbai? Už ką šįkart nuo Irenos į kailį gavai?

Kai apie tai papasakojau Irenai, ji ilgai kvatojo: „Na, ir fantazija! Nė neįtariau, kad Mikšys dar ir šitaip fantazuoti mokėjo.“

Beje, „skraidančius akinius“ ir jai teko matyti ne kartą. Vienas atvejis apskritai buvęs nepakartojamas: grįžta Raimundas veik paryčiais gerokai prisilašiavęs, vos bepastovintis ant kojų – ne į duris skambina, o palei langus braižosi – Irena įleidžia, akinių, žinoma, nėra, o iš ryto kaimynė sako: „Atsikėliau anksti. Kažkieno akulioriai ant šaligatvio pamesti. Ar tik nebus tavo vyro? Gerai, kad niekas nesumindė.“

Jis žinojo viską, kas vyksta Kaune – teatre, teatro užkulisiuose, kur kokia paroda, ką kas veikia, kam sekasi, o kam nelabai. Jis gerdavo ne vien tik alkoholį. Lygia dalia gėrė į save ir Kauno kultūrą. Sausa reto žingeidumo kempinė.

Aistringai palaikė Irenos Mikuličiūtės galeriją.

„Įsivaizduoji, kaip būdavo, – kažkada pasakojo Mika. – Paroda – nesvarbu, kieno – jau pakabinta, Raimis perlekia miestą, sukviečia visus – žinoma, ir iš Dailės akademijos Kauno fakulteto. Dauguma tų „grandų“ Raimį ignoravo, tačiau į atidarymus ateidavo, nes žinojo: bus vyno, bus linksma… Paskui jau aš nebeapsikenčiau. Sakau: Raimi, stabdyk arklius! Rupūžės, ateina, viską, ką beradę „iššluoja“, o paskui dar šaiposi… Po vieno parodos atidarymo žiūrim rytą į šaldytuvą, o jame – tik kopūsto lapas. Viskas buvo sunešta bohemai. Viską bohema prarijo. Ką daryti? Pinigai baigėsi, maisto nėra… Stresas, vaikeli, negali apsakyti! Nuo tada – viskas, kardinaliai pakeičiau taktiką: parodos atidarymas – pusė dešros ant stalo, pusė į šaldytuvą. Trys vyno buteliai į stalą – vienas į slėptuvę…“

 Irena Mikuličiūtė su Raimundu Mikšiu jautėsi esą vyras su žmona, nors gyveno be Santuokos sakramento. Amžinatilsį tėvas Stanislovas kvietė: „Atvažiuokit, aš judu surišiu!“ Tačiau jiedu vis neprisirengė – tai koks pleneras, tai renginys, tai paroda, tai Raimis užgėręs… Tačiau, pasak Irenos, buvo gavę Tėvelio palaiminimą. Ir jo priesaką, net labai įsakmų, Raimundo nepalikti, kad ir kas bebūtų. Sakęs: „Padarysi, vaikeli, didžiausią klaidą ir didžiausią nuodėmę.“

Jiedu gyveno kartu, tačiau Raimundas turėjo ir savo erdvę. Tik padauginęs vyno niekados neskubėjo nakvoti vienas, visuomet belsdavosi pas Ireną. Ji, būdavo, pyksta: „Man rytoj – darbas, o tu valkiojiesi, neleidi išsimiegoti…“, o jis jokių draudimų nepaisė, jam reikėjo, kad mylimoji būtų šalia.

„Rytą palieku dar miegantį, kai atsikelia, išeina, paskui skambutis: „Alio, kalbėkite su Rio de Žaneiru. Ar galėčiau ateiti pietų?“ – mena Irena. – Ir dar neužteko, kad pietus pagaminčiau… Aš turėjau sėdėti šalia, kol jis valgys! Net kai doktorantūrą rašiau, negalėdavau padoriai susikaupti. Padarau valgyti, pati – vėl prie kompo, juk kiekviena minutė brangi… O jis sako: „Jeigu negali pabūti kartu, aš nepietausiu.“

Raimundas uzurpavo visą Irenos gyvenimą. Kam nors kitam skirti jėgas, kitiems žmonėms ką nors duoti ji jau nebeturėdavo jėgų, nes Mikšys buvo jos alfa ir omega. 

Kartais moteris bandydavo atsiriboti, atsitverti, atsistumti nuo jo. Tačiau tas tęsdavosi neilgai. Irenai paprasčiausiai reikėdavo įkvėpti oro, atsigauti. Neturėdama jokio atokvėpio, būtų neištvėrusi. Bėda, kad jos atokvėpiai Mikšiui dažniausiai baigdavosi tragiškai – grįždavo prakirsta galva ar sulaužyta koja. Ir ką daryti? Vėl Irena lekia, bėga, ieško pagalbos… Mikšys išsilaižo – šniūrinėja toliau, o tu gulėk ir klausykis, ar nepareina, ar vėl nebus kas nutikę… Bet vos tik jis pareina, atsisėda ant lovos, paima už rankos, ir palieka lengva lengva.  

Mikšys gyveno vaikščiodamas ant skustuvo ašmenų, kitaip nemokėjo. O Irenai reikėjo išbūti šalia tų ašmenų, nes jų ryšys buvo labai stiprus.

Aš jau daugiau nei 20 metų branginu ir saugau didelę man padovanotą Raimundo Mikšio-Šniūro drobę, kurioje pavaizduotas jo senelių sodas – su senais medžiais ir šuliniu. Raimundo seneliai, Juozas ir Magdalena Bieliauskai, buvo labai šviesūs žmonės, garsėjo kaip darni šeima, gražiai išauklėjo ir išmokslino vaikus ir labai mylėjo vienas kitą. Kai Magdalena mirė, Juozas begyveno dvi savaites. Žodžiu, išėjo vienas po kito – ir jų sodyba netoli Balbieriškio ištuštėjo. Vėliau Raimis kartu su savo tėvu tuos namus visiškai atkėlė: pastatė naujas krosnis, kurios nuostabiai šildė, išgriovė sienas tarp kambarių, padarė didžiulę ar ne dešimties langų dirbtuvę. Raimundas sodyboje leisdavo visas vasaras, tapydavo, medituodavo ir, žinoma, kviesdavosi bičiulių. Man sodyboje neteko būti, tad negaliu jos prisiminti tikroviškai, o tik taip, kaip matė Šniūras. Daug šviesos, potėpiai aštrūs, riebūs,  greiti. Spontaniška tapyba.

Lygiai spontaniška ir paveikslo dovanojimo istorija…

Kaunas šventė baigiamąjį Poezijos pavasario renginį Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode. Mano poezijos rinkinys Basnirčia buvo apdovanotas Kauno dienos prizu. Tačiau Šniūrui to pasirodė negana: jis pasigavo taksi, nuvažiavo namo, griebė savo tapytą paveikslą, vos ne vos telpantį ant galinės automobilio sėdynės, atbogino jį į Maironio sodelį ir – Dievulėliau! – įteikė drobę man.

Karantino Šniūras nebūtų ištvėręs. Būtų miręs antrąsyk. Dabar, baigiant nužydėti klevams, kai reikia sėdėti namie ir, gink Dieve, nešniūrinėti – nei po Laisvę, nei kur kitur…

 

2014 – 2020, balandis