Gediminas Jankus. „Pandemoniumas III“

Vargu, ar nuraminsime su nerimu laukusius, kuo gi baigsis smalsaus filosofijos doktoranto kelionė* į bauginančią sapnų tikrovę, tačiau siaubo mėgėjams šiurpą keliantis Gedimino Jankaus „Pandemoniumo“ finalas išties turėtų palikti įspūdį.

*Kelionę pradėkite čia:

Gediminas Jankus. „Pandemoniumas“>>>

Gediminas Jankus. „Pandemoniumas II“>>>

Štai teka mano kraujas, taip, mano kraujas, jo lašai sukruvino baltą perregimą šydą. Kraujas tvino iš krūtinės, bet aš nejaučiau jokio skausmo. Vis stipriau glaudžiausi prie skulptūros, nekantriai žvelgiau į užmerktas akis. Aiškiai pamačiau po marmuro šydu mergelės kūne atsirandančias gysleles, jos atgijo, pulsavo, raudo. Akių vokai virptelėjo, vos vos prasivėrė, lūpose sušmėžavo vos matomas, labiau numanomas šypsnys. Atgyjanti marmuro deivė pasisuko į mane.

 

Gediminas Jankus

 

Pandemoniumas III

 

Ir aš prabudau.

Po patirto siaubo bei pasibjaurėjimo dar negalėjau atsigauti. Prieš akis iškildavo bjaurus gyvis, užgulęs ir vos nesutraiškęs manęs, prošal šuoliuojantys klykaujantys Doctor Angelicus parankiniai. Nusipurčiau ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Aš prabudau. Pagaliau prabudau.

Koks nuostabus vaizdas, man užgniaužė kvapą, žvelgiau ir negalėjau patikėti. Prieš mane plytėjo slėnis, džiaugsmingas, žydintis, ryškiaspalvis, skambantis bei giedantis. Tolėliau dunksojo šviesių miglų supama didingų kalnų grandinė. Gal atsidūriau Rojuje? Dieviškąjį slėnį vagojo keli upeliai, kurių nenusakomai vaizdingos pakrantės viliote viliojo.

Ateik prisiglausk prie vešlios žalumos priglausk pavargusią galvą priglausk iškankintą kūną ateik laukiamas piligrime pasiilgtas keleivi amžinas tavo kelias amžina tavo meilė mes laukiame tavęs jau seniai ateik mūsų pažadėtas sužadėtini prisiglausk priglausk paimk mus paimk mus paimk mus

Skubėjau į slėnį, apžavėtas viliojančio čiulbesio, neužsikimšęs ausų, kaip tai padarė išmintingasis Ulisas, Jameso Joyce’o užšifruotas, skubėjau priglusti prie kvapniais žiedais nusėtos skaidraus upelio pakrantės, prisiglausti prie nuostabių fėjų ir upių undinėlių, kurių stamantrūs siluetai šmėkščiojo žaliose lomose. Apėmęs jaudulys ir neišpasakytas kūno lengvumas ginte ginė į rojaus slėnį.

Baisus triukšmas sugriovė idiliją. Kojų trypsmas, šarvų žvangesys, būgnai, cimbolai, šaižiai aidinčios triūbos ir nepakeliamai čaižus gerklinis giedojimas. Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas, pasipuošę antikiniais šarvais, kaip ir kiti eitynių dalyviai, Doctor Angelicus parankiniai, tik be skydų, ritmingai trypė kojomis, trankė apšarvintas krūtines, o iš jų gerklų sklido laukinis nevaržomas tremolo.*

Mes šlovinam tave didžioji Mater Turrita didžioji Bokšto Motina neprilygstama Kibele mes garbinam tave mes šlovinam tavo nekaltas įsčias pagimdžiusias didįjį Atį, mes garbinam ir tikime tavo sūnumi kuris buvo kastruotas kryžmai ketvirčiuotas trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių nužengė į pragarus sėdi tavo o neprilygstama Mater Turrita dešinėje iš ten teisia gyvuosius ir mirusiuosius

Nė pats nepajutau, kaip atsidūriau siautėjančių koribantų** gretose, iš mano gerklės veržte veržėsi kažkokie ritmingi skiemenys, vis garsėjantys, peraugantys į klyksmą. Kojų trypimas, duslus šarvų bilsmas, ekstazės kupinas staugsmas susiliejo į viską šluojantį ir naikinantį viesulą. Regėjos, kad nuostabųjį slėnį deginte degina iš koribantų krūtinių besiliejantis rėkesys.

Tasai nepakeliamas klyksmas vis labiau panešėjo į ritualinį giedojimą, į šlovinantį himną didžiajai Mergelei – Motinai. Aš giedojau kartu su visais. Siausmo ekstazės apimti, daugelis pjaustėsi riešus, iškėlę rankas, ritmingai trepsėdami, gniaužė kruvinus kumščius. Kraujas tryško ant mūsų, lašnojo nuo alkūnių, sruveno šarvais ir kojomis.

O didysis nemirtingas Ati būk pasveikintas amžinai gyvas prisikeliantis nesudegantis ignis inferno amžinas ugnies pragaro valdovas mes tave garbinam mes šlovinam tave būk mums maloningas tu mūsų tamsa tu mūsų bedugnė tu mūsų tvirtovė didingas bokštas kaip tavo didžioji Kibelė Mater Turrita savo prisikėlimo dieną jis priglaus mus savo tamsybės gelmėje jis paslėps mus savo ugningoje bedugnėje mes atnašausime tau savo kraujo auką kraujas mus suriš mes būsime išgelbėti mes prisikelsime ir amžinai garbinsime tave šlovinsime tave amžinasis Ati

Išsekinti ir kraujais paplūdę Kibelės ir Ačio žyniai it pakirsti sukrito ant žemės. Praradęs nuovoką tįsojau ant nugaros, žvelgdamas į nejudančius debesis. Kraujas dar sroveno iš mano riešų. Apėmė silpnumas, tai prarasdavau, tai trumpam atgaudavau sąmonę. 

Kelkis ir eik! Kelkis ir eik! Netikėtai išgirdau čaižų šauksmą. Vis garsiau duetu skanduodami, mane vartaliojo ir baksnojo Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas. Šiaip ne taip atsigaivaliojau. Koribantais virtusių Doctor Angelicus pakalikų – Grobišiaus, Uodegono, Kėblos ir kitų – jau nė kvapo nebeliko, jie išplasnojo, palikę sukrešusio kraujo dėmes ant žalios paklotės. Kelkis ir eik! Supratau, kad keltis reikės. Tačiau kojos nebeklausė, vėrė nepakeliamas skausmas, kiekvienas žingsnelis reikalavo didžiulių pastangų, trypinėjau beveik toje pačioje vietoje.

Ir tada pasigirdo tylus, malonus Nuodėmklausio Paternoster balsas:

– Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.

– Betgi jis jau dvokia, – progiesmiu atitarė Vienuolis Homilijus.

– Vis tik leiskime, leiskime jam eiti, – tarstelėjo Nuodėmklausys Paternoster. Jis padėjo Isteriškam Spiegiui ir Sardoniškam Juokui nuvynioti man nuo galvos baltą drobulę ir nuimti koribanto šarvus. Homilijus man įteikė savo naujausią pamokymų ir pamokslėlių knygą „Kaip kuo greičiau įsipainioti į nuodėmę“.

Ir aš prabudau.

Nešinas knyga, atsidūriau aukštai kalnuose. Apačioje tyvuliavo šviesių, viską dengiančių debesų tumulai, o dangaus mėlynę, kiek akys užmatė, rėmino snieguotos viršūnės. Alsavau pilna krūtine, gaivus oras ir nuostabus vaizdas, regėjos, teikė jėgų. Kaip troškau viską apglėbti, priglausti, panirti. Pajutau Amžinybės dvelksmą. Iškėliau rankas, Homilijaus pamokslai smigo žemyn į debesų sluoksnį ir pranyko.  

Amžinybė yra dangus amžinybė yra oras amžinybė yra visa kas egzistuoja amžina yra sąmonė amžini visi kurie gimė ir dar gims mirtis tėra iliuzija

Lipau nugludintais bazalto laipteliais, kol galiausiai atsidūriau prie nedidelio antikinio stiliaus pastato grakščiomis kolonomis. Augaliniais motyvais gausiai ornamentuotos, variu kaustytos durys buvo užvertos. Ant marmurinio frontono perskaičiau: Mors janua vitae.***

Žengęs prie ornamentuotų vartų pabandžiau juos stumtelėti. Šie lengvai ir be jokio garso atsivėrė. Blausi šviesa sklido iš nematomų aukštybių, šykščiai apšviesdama dekoratyvines kolonas abipus tuščių sienų. Žengiau giliau į pastato vidų. Atsidūriau didžiulėje ovalioje salėje, kurios viduryje stūksojo balto marmuro pakyla. Tai, ką pamačiau, mane pribloškė. Netekęs amo, žvelgiau į neišpasakyto grožio balto marmuro mergelės veidą, visą natūralaus dydžio skulptūrą, gulinčią ant pakylos. Nežemiška būtybė, tikras angelas, sustingęs nebylioje uolienoje!

Stovėjau linkstančiomis kojomis, gerklė perdžiūvo, nevaliojau atitraukti akių nuo tobulo veido bruožų. Tai negalėjo būti žemiškojo genijaus darbas. Tai dangiškųjų aukštybių atsiųsta besiilsinti deivė. Ji šiek tiek priminė garsiųjų tapytojų Giorgione’ės ar Ticiano „Miegančią Venerą“.

Tačiau didžiausią nuostabą kėlė ne pati ramybėn panirusi figūra. Šydas! Visą jos nuogą kūną dengė permatomas šydas, klostėmis siekiantis pakylos apačią ir akmenines grindis. Atrodė, kad plonytė, ažūrinė uždanga ką tik užmesta, dar lengvai plevena, banguoja ties tobulo kūno išlinkimais, kad ją lengva nutraukti ir grožėtis, grožėtis. Bet perregimas šydas buvo it iš plonyčio, labai kieto stiklo.

Prisiminiau skaitytą legendą apie magišką viduramžių skulptorių Santorinį, pardavusį sielą šėtonui už genialios skulptūros sukūrimo paslaptį. Jis paliko nežemiško grožio mergelės su šydu – vergine velato – marmurinę skulptūrą, kuri iki šiol nesurasta, likę tik skurdūs amžininkų aprašymai. Nejaugi aš matau šėtoniškojo meistro darbą? Ir negaliu juo atsigėrėti? Figūra traukte traukė, priklaupęs prie marmuro pakylos, paliečiau šaltą ranką po permatomu šydu.

O vergine velato dieviškoji mano meile aš priglundu prie tavo pravirų lūpų aš glamonėju tavo krūtis bučiuoju jas aš glamonėju tavo tobulą kūną o leisk man sušildyt tave leisk man pažadint tave aš savo širdies krauju atgaivinsiu o vergine velato trokštu kad nuraustų tavo skruostai virpteltų baltos blakstienos sujudėtų lūpos apglėbtų rankos įkvėpk kvėpuok mano gyvastį kvėpuok mano dvasią vergine velato vergine velato vergineverginevergine

Virpėdamas apglėbiau tobulo grožio marmuro stovylą, tariausi jaučiąs jos atgijusią, vos girdimai tiksinčią širdį, šylančias lūpas, skruostus, pirštus. Pats gi pajutau nežmonišką šaltį, pirštai nebeklausė, jie mėlo akyse, širdis tvinkt tvankt, vis lėčiau, vis lėčiau.

lirum dirum dritte

tachtel machtel zum

Štai teka mano kraujas, taip, mano kraujas, jo lašai sukruvino baltą perregimą šydą. Kraujas tvino iš krūtinės, bet aš nejaučiau jokio skausmo. Vis stipriau glaudžiausi prie skulptūros, nekantriai žvelgiau į užmerktas akis. Aiškiai pamačiau po marmuro šydu mergelės kūne atsirandančias gysleles, jos atgijo, pulsavo, raudo. Akių vokai virptelėjo, vos vos prasivėrė, lūpose sušmėžavo vos matomas, labiau numanomas šypsnys. Atgyjanti marmuro deivė pasisuko į mane.

Klaiko apimtas, atsidūriau ant akmeninių grindų, sarkofago papėdėj. Mane užbūręs tobulas kūrinys nyko akyse. Viena jos pusė buvo bjaurus skeletas su išvarvėjusia akimi, vos besilaikančia akiduobėje. Koks siaubą keliantis kontrastas – dvi visiškai skirtingos pusės! Nenusakomo grožio tobulybė ir čia pat – klaikus memento mori!**** Kaulėta ranka tiesėsi prie manęs, girdėjau skeleto traškesį, nuplikusio kiaušo akies likučiai dar vartėsi, kaleno kaukolės dantys, o kita, tobulo grožio pusė, meiliai ir vylingai šypsojosi.

– Suvokei? Mors janua vitae. Mirtis – gyvenimo durys, – aidu nuskardeno profesoriaus Bonč-Brujevičiaus – Doctor Angelicus – balsas. – Tu pravėrei duris į tuščią Niekį, šis įėjimas užbaigia bet kokį gyvenimą, bet kokią gyvastį. Tai visiškas išsivadavimas iš ano, realaus pasaulio.

Siaubo apimtas, gulėjau ant akmeninių grindų nepajėgdamas pasijudinti ir bejėgiškai stebėjau, kaip jau visa šiurpiu skeletu pavirtusi velato vergine lėtai kyla iš savo marmurinio guolio, kaip trūkinėja ją gaubęs šydas, o galop skambiai pažyra smulkiomis skeveldromis. Mano nosis ir krūtinė kraujavo, braukiau atgalia ranka, kruvina ranka, kruvina ranka, kruvina krūtinė, aš visas kruvinas, aš paplūdęs kraujais.

lago nago klepu

ence mence don 

Profesorius ištiesė man ranką, bandžiau ją sugriebti, tačiau nepavyko. Šaukiau, klykiau, tačiau girdėjau tik savo gailų švogždimą.

Ir aš prabudau.

Kažkokiame nedideliame smėlėtame slėnyje, iš visų pusių apsuptame aukštomis uolomis, kurių viršūnių neįžvelgiau, vaikštinėjau tarp asimetriškai išsibarsčiusių kauburių. Suvokiau – tai labai seni, užmiršti ir apleisti kapai.

Profesorius Doctor Angelicus sėdėjo ant aukštesnio kauburio ir lazda kažką braižė smėlyje.

– Ką gi, laikas padirbėti, – čaižiai pratarė jis. – Supilsi dar vieną kapą.

– O kam? – nedrąsiai paklausiau.

– Pamatysi, viską pamatysi ir sužinosi, – mąsliai nutęsė profesorius.

Tampiau smėlio pripildytus maišus, bėriau ir bėriau į gilią ir juodą, regis, bedugnę duobę. Kalvelė pamažu augo, smėlio krūva didėjo, įgavo kūgio formą. Keista, nejaučiau jokio nuovargio, atrodė, kad kažkas dirba už mane, o aš tik tuščiai kartoju nematomų būtybių judesius. Kalva dabar panėšėjo į nedidelį pilkapį.

– Neblogai, – nusišiepė Bonč-Brujevičius, be perstojo lazda raitydamas keistus ženklus smėlyje. – Belieka įsmeigti.

– Kryželį? – perklausiau.

Profesorius susiraukė.

– Tik ne kryželį.

Jis padavė man gan sunkią rožinio marmuro plytelę su kažkokiu užrašu. Ropščiausi savo supilto pilkapio viršun, smėlis byrėjo, šliuožė, kojos klimpo, regis, kažkokia jėga mane traukte traukė žemyn pro smėlio sluoksnį į pačią duobę. Šiaip ne taip pasiekęs viršų įsmeigiau lentelę. Nustėrau, marmuro antkapyje perskaitęs savo vardą.

Kapo tyla. Niekio tyla.

Tylos apgaubtas, nešamas slenkančio smėlio, čiuožiau žemyn, vis žemyn ir gilyn. Kapo viršuje, jau vos matoma, pasiliko marmurinė lenta su mano vardu.

Atsidūriau laiptuotoje nedidelio odeono terasoje, sėdėjau ant marmurinio, šilko pagalvėle paminkštinto suolo. Netoliese nejudėdami stūksojo Nuodėmklausys Paternoster, tėvas Homilijus, Isteriškas Spiegis ir Sardoniškas Juokas, Doctor Angelicus palydovai Šleivasparnis, Kėbla, Draskūnas, Skalikas, Pramuškaktis, Uodegonas, Grobišius, Naguotis, Šaipokas, Pasiutruolis ir Slibingalvis*****. Visi atrodė labai rimti, reikšmingi, tikri idola theatri******. Susikaupę jie atidžiai stebėjo profesorių Bonč-Brujevičių – Doctor Angelicus, kuris išsitiesęs stovėjo odeono apačioje, apvalioje scenoje, ir žvelgė į mus. Žvelgė į savo žiūrovus, didysis Aktorius. Štai taip kalbėjo Doctor Angelicus:

Kas yra tasai vadinamasis realusis anas gyvenimas kiek man žinoma jis yra tuščiausi plepalai absoliutus niekis niekių niekis ir visa vadinama tiesa yra prašvinkęs melas įžūli veidmainystė parsidavimas niekšybė neapykanta mėgavimasis artimo kančia ir visa tai puiku tai mano stichija tai jūsų mano mokinių stichija jūs pašvęstieji išrinktieji aname gyvenime atliekate svarbią misiją demonišką misiją esate mano pasiuntiniai ugdykite puoselėkite niekšus apgavikus parsidavėlius ištvirkėlius vadinkite juos herojais palaimintaisiais rodykite pavyzdžiu kelkite klyksmą kur reikia kur nereikia šaukite pulkite trypkite žlugdykite tuos šūdo gabalus kurie drįstų abejoti dvejoti kas ne su mumis tas prieš mus kuo daugiau liokajų vergiškų tarnų prasibrovėlių ugdykit tokius daug ir gražiai kalbančius nieko neišmanančius įžūlėlius šūdmalius kaišiokit tokius visur priklausančius labai lengva valdyti eikite mano vaikai mano mokytiniai eikite į aną pasaulį skelbkite mano žodį skelbkite piktąją naujieną skelbkite

ite missa est*******

Demoniškos mišios baigėsi. Sėdėjau priblokštas, negalėdamas atsipeikėti. Aš jau nebenorėjau prabusti ir atsidurti aname gyvenime. Aš norėjau skelbti Doctor Angelicus piktąją naujieną. Pašokau ir, nenusakomos siautulingos jėgos pagautas, kartu su visais rėkiau: „Mes šauksime tavo vardu melą, prisiekdami, kad tai tiesa, mes teiksim tavo apgavystes kaip dorą ir taurumą, mes tyčiosimės iš naiviųjų ir kukliųjų!“

haas haas irimiru karabrao

tradioun marexi

has has has irkim satan********

Demonų choras aukštybėse šlovino savo valdovą.

Allegro agitato molto********

– Agitato, būtent agitato, – profesorius Bonč-Brujevičius ilga lazda – senovine masyvia batuta – energingai stukseno į akmeninę plokštę. Vyko jo vadovaujamo diabolus orchestram********** repeticija. Muzikantai, profesoriaus parankiniai, su savo instrumentais susėdo didžiulio kalno papėdėje, ant natūraliai akmeningos pakylos.

Doctor Angelicus ir mane pakvietė į savo orkestrą. Tai didelė garbė ir malonė, labai didžiavausi, atsidūręs šalia garsiųjų virtuozų. Kai kurie šėtono parankiniai gebėjo groti savo sėdynėmis ed egli avea del cul fatto trombetta**********, tai labai stebino. Profesorius pažadėjo išmokysiąs mane šio meno, menančio neatmenamus laikus. O dabar man patikėjo vieną svarbesnių, itin retų instrumentų – vėjo mašiną. Tai ypatingas, labai tiksliai audros ir vėtros šuorus atkartojantis įtaisas, panašus į didžiulį būgną.

Maestro Doctor Angelicus stuktelėjo batuta, dar kartą, dar, vis energingiau.

– Audra ir vėtra, audra ir vėtra, agitato molto! – įkvėptai sušuko jis.

Trenkė triūbos, trimitai, valtornos, įvairiomis tonacijomis dejavo smuikai, būgnai daužėsi, tratėjo it užsukti. Netikėtai pakilo viesulas, nuo kalno atslinko pajuodusių debesų kamuoliai, be perstojo žaibavo, griaudėjo. Dirigentas pakėlė ilgąją batutą ir dūrė mano pusėn. Įnirtingai pradėjau sukti vėjo mašinos rankeną, pasigirdo čaižus švilpesys, nepakeliamas ūžesys, trenksmas. Rodės, žemė veriasi po kojomis, nuo kalnų viršūnių krito akmenys, skeldėjo uolos.

Profesoriui paskutinį kartą stuktelėjus batuta įsivyravo tyla. Nesuvokiamo jaudulio apimti, sėdėjome ir spoksojome į jį. Pirmą kartą pamačiau profesorių Doctor Angelicus tokį susigraudinusį. Jo orkestrantai vienas po kito šluostėsi ašaras. Neišlaikiau, apsiverkiau ir aš.

– Taip kviečia amžinybė. Per tobulą ir baigtinį kūrinį, per tobulo atlikimo magiją. Ji kviečia ir laukia. – Profesoriaus veide neliko jokios graudulio žymės, lūpas perkreipė paniekinantis vypsnys.

haas haas irimiru

tradum marexi karab

has has has satan satan satan

Aš nebenorėjau prabusti. Aš norėjau būti tik šiame tikrai realiame sapno pasaulyje.

Aš norėjau tarnauti Doctor Angelicus. Manęs laukia Amžinybė.

Aš liksiu čia.

Ir aš daugiau nebeprabudau. Niekada.

 

*Tremolo (it.) – greitas vieno garso kartojimas.

**Koribantai – Frygijos šventikai, kurie garbino deivę Kibelę ir jos nužudytą sūnų Atį giedodami, mušdami būgnus bei šokdami su šarvais.

***Mors janua vitae (lot.) – mirtis – gyvenimo durys.

****Memento mori (lot.) – atmink, kad mirsi.

*****Velnių vardai iš Dante’ės „Pragaro“.

******Idola theatri (lot.) – teatro stabai.

******Ite, missa est (lot.) – eikite, mišios pasibaigė.

********Hectoro Berliozo oratorijos „Fausto pasmerkimas“ fragmentas.

*********Diabolus orchestram (lot.) – šėtono orkestras.

**********Ed egli avea del cul fatto trombetta (it.) – citata iš iš Dante’ės „Pragaro“ – „jis [velnias] turėjo trimitą sėdynėje“.