ALDONA RUSECKAITĖ. NAKTINIAI POKALBIAI. POETO, KUNIGO RIČARDO MIKUTAVIČIAUS 90-MEČIUI

Rašytoja Aldona Ruseckaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

ALDONA RUSECKAITĖ

 

NAKTINIAI POKALBIAI / fragmentas / fikcija

 

Skiriama poeto, kunigo Ričardo Mikutavičiaus 90-čiui.

 

„Juk niekas iš tiesų nežino, kiek metų trunka mirtis.“  Gabriel Garcia Marquez

 

ĮVADAS

Jiedu gali vienas kitam sakyti TU, nes abu yra bendraamžiai, pavyko nugyventi po šešiasdešimt trejus metus, ir dar šiek tiek mėnesių į šešiasdešimt ketvirtuosius: kunigas Ričardas iš Dievo valios  gavo keturis gyvenimo mėnesius, kunigas Juozas – net septynis, tad Ričardą pragyveno trimis mėnesiais. Tai kaipgi nesakysi vienas kitam TU. Žinoma, bendro gyvenimo laiko jie neturėjo nė vienų metelių, Vaižgantas jau buvo iškeliavęs, kai po maždaug dvejų metų atkeliavo pasaulin Mikutavičius. Bet kas gi tas laikas – jis nė nepastebi žmonių – gyveno negyveno… Ir į Kauną juos atkėlė po ilgų blaškymų po parapijas, kai buvo sulaukę penkiasdešimties ir kai Lietuvoje jau abu buvo garsūs… Abu ragavo dėstytojo duonos, abu tyrinėjo jiems svarbius ir įdomius pasaulius, abu buvo labai populiarūs, mylimi žmonių, abu pripažinti  valstybės valdžios ir gavę po Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordiną.  Abu buvo pabarami bažnyčios hierarchų. Netgi išpranašavimas būsiant kunigais yra panašus: gimus Juozukui, mama ištarusi – bus kunigas, o gimus Ričardui, tėvas pasakęs – jis bus kunigas…

Abu gyveno tame pačiame bute prie Vytauto bažnyčios, prie pat Nemuno – tai su potvyniais, tai jau be jų, abu matė mėnulio pilnatį, įstrigusią vandenyje. Tik gyvenimo metus dalijosi ne vienodai: Vaižgantas čia karaliavo trylika metų, o kunigas Ričardas tik ketverius… Ar jie karaliavo – kažin? Ir kodėl jiems nepasikalbėti? Naktimis, kai pasaulis lyg ir miega…

BUTAS

Rodos, ankstyvieji gaidžiai dar negiedojo, dar labai tamsu, delčia, tai nė mėnulis negelbsti, tinginiauja smalsuolis, nes, kai žvelgia į žemę akis išpūtęs, net nejauku būna. Kaukui nepatikdavo pilnatis, tuo metu nemėgdavo Panemuniais slankioti, priglunda prie kojos – imk, nešk… Tamsa tamsiausia… Baisoka atverti bažnyčios duris, kad nepliūpteltų vanduo – juk per šv.Velykas vis pasitaikydavo potvyniai, bernai net po bažnyčią laivėmis plaukiojo, o ką jau kalbėti lauke, gatvėse…

– Galų gale pasiryžau patikrinti, kaip čia yra. Šį vakarą turėjo ir Juodoji vakarienė pas dabartinį kleboną šurmuliuoti, tad išdrįstu – užsuksiu pas jį, pasidairysiu… Petro Musteikio namo durys nerakintos, žinoma, nebegyvena jau čia mano buvęs šeimininkas, negali būti dviejų šimtų metų ilgaamžis. Kopiu į antrą aukštą, tikiuosi, kad kunigas giliai miega, ir tarnaitė bus įmigusi po vargų, darbų, juk Juodąją vakarienę paruošti  ne juokai… Iš lėto slenku į valgomąjį, atsargiai prisėdu ant kėdės kraštelio – matau – stalas visiškai tuščias, jokių vaišių likučių nė ženklo, nors ir tamsu, bet vis tiek kažką įžiūrėčiau. Staiga pamatau ir persigąstu – miegamojo durys užvertos, tačiau pro apačios plyšį lenda šviesa, nors ir labai silpnutė. Ten tikriausiai klebonas nemiega, gal dar meldžiasi, tik maldai nereikia šviesos, ką galėtų veikti, negi pakilo jau į šv.Velykų mišias, juk dar baisiai anksti…

Ilgiau sėdint, akys prie tamsos įpranta ir svečias mato ant stalo nublokštų baltų lapų, prisitraukia arčiau, blyksteli prožektorių pridengdamas delnu, skaitinėja iš vieno lapo, iš kito… kiekviena nauja diena prasideda gilia naktimi… Poncijus Pilotas Romos imperatoriaus vietininkas… Mesijas žino, jog dykumoje niekas neauga, tik Dievo žodis… Turime kuklų rūpintojėlį… Nuėmimo nuo Kryžiaus valandą Mesijas minios vienu mostu… Skaitytojas graibo padrikas citatas, šiurena lapais ir nieko nesupranta – čia tikriausiai šv.Velykų pamokslas, bet tekstas tarsi eiliuotas ir lapų daug, būtų įdomu šitą pamokslą išgirsti.

– Gal reikėtų  sprukti pro duris, nedrumsti nakties ramybės,  kad manęs nepastebėtų, nes ta šviesa po durimis neramina, tačiau noriu po savo butą pasidairyti, jeigu jau atėjau. Juk trylika metų čia gyvenau, o beveik šešiasdešimt metų nebuvau užsukęs. Nuslenku tyliai į bibliotekos kambarį, švysteliu prožektoriumi, perbėgu per sienas ir apstulbstu… Tačiau atsikvošėti nespėju, gan staigiai atsiveria miegamojo durys, sumirguliuoja žvakės liepsnelė, ir mudu pamatome vienas kitą: aukštas vyras su mėlyna pižama akimirką išplečia akis, pastato žvakę,  pliaukšteli rankomis ir  skubomis prieina apkabinti:

–  Vaižgantėli kunigėli, šventas vargdienėli, tu atėjai manęs aplankyti? Koks aš laimingas!  Tikėjausi, jog kada nors ateisi… Aš gyvenu tavo bute, labai tuo didžiuojuosi, visiems tik ir kartoju – aš gi Vaižganto bute gyvenu!

– Paleisk, panie, neuždusink manęs. Aha, dabar atpažinau tave – tai tu tas kauniečių mylimas kunigas Ričardas, tu čia gyveni, mano bažnytėlėje darbuojiesi, išvaizdžiai atrodai, ką man besilyginti, bet aš atėjau į Juodąją vakarienę, galvojau suspėsiu, o nieko nėra, ar neberuoši Juodosios vakarienės, ar nekvieti kunigų, ar nebūna prieš Velykas bažnytėlėje trylikos išpažinčių klausyklų?  

-Tai kad ne, kunige Juozai, išėjo jau iš mados ir Juodoji vakarienė, ir trylika klausyklų, ateina vienas kitas kunigas man pagelbėti, mat, pas mane irgi susirenka daug žmonių, visi sako, kad tiek, kiek ir tavo laikais. Bet tikėjimas jau prislopęs, tu,  brangus kanauninke, jau nežinai apie tą gyvenimą, kuris prabėgo nuo 1933 metų, nebežinai, ilga būtų istorija…

– Liūdna, labai liūdna – apgailestauja svečias, – o smagios būdavo Juodosios vakarienės Velykų išvakarėse, susirinkdavo dvylika kunigų lyg apaštalų, aš gi tryliktas, priruošdavo tarnaitė Emilija su pagalbininkėmis vaišių vaišelių, bagotas stalas būdavo.  Pats Maironis už stalo sėdėdavo ir anekdotų paskaldydavo… Kodėl gi tu, kunige Ričardai, dar nemiegi, juk greitai saulė tekės, vėl bažnytėlėn, o mačiau daug baltų popieriaus lakštų ant stalo, tai pamokslas jau parengtas? 

– Ak, brangusis kaimynėli, ten ne pamokslas, aš eilėraščius rašau, knygų esu išleidęs, o dabar rašau tokią knygą, pavadinsiu „Spindintis virš mūsų“ – tai Mesijo Kryžiaus Kelio Stočių apmąstymas, sunkus, skausmingas tekstas man pačiam, tai va ir naktimis kankinuosi, mąstau, braukau žodžius ir sakinius, ir vėl iš naujo pradedu, bet turiu parašyti, turiu – Dievui ir sau pažadėjau. Nepasieksiu Tavo, iškilusis kanauninke, kūrybinio populiarumo, tavo plačių mostų, tavo kūrybą mokiniai iš vadovėlių mokosi, įtraukta – o mane, ką mane, kas beįtrauks… Tai, ką dabar darau, siečiau su kentėjimu, kuris mane ištiko. Pastaruoju metu ant mano rašomojo stalo – Kristaus kančios stočių eseistika: mesijo kančia tapo mano studijų objektu ir išraiška. Bet mačiau, kad esi nustebęs, Vaižgantėli, kas tave taip nustebino?

Juozas Tumas-Vaižgantas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai

 

Kunigas Juozas kol kas tyli, dairosi, sukasi aplink save lyg greitas sukutis, tarsi vėl toks pat gyvybingas ir žvalus kaip kadaise. Šeimininkas žiūri, jis galbūt supranta, kas ypatingąjį svečią stebina, bet kol kas abu tyli. Kunigas Ričardas paima į rankas žvakę, laukia ką svečias pasakys.

– Iš kur tiek paveikslų, net galva svaigsta? Ir kaip jie čia telpa mano bute, matau – keliomis eilėmis sukabinti. Aš irgi mėgau meną, turėjau nedidelę kolekciją, kurią net testamente paminėjau, kabojo ant sienų, didžiavausi, bet ne tiek, oi, ne tiek, čia net galva svaigsta, negaliu žvilgsniu aprėpti?.. Dovanų gavai ar kaip? Čiagi didžiuliai turtai, čia šedevrai!

– Et, kiek aš čia bekabinu brangių paveikslų, kiek ramstau pakampiais senovinių baldų, vis tiek šio buto sienas apgobusi vaižgantiška dvasia. Kai užsuka svečiai, mano pirmas sakinys būna toks – šiame bute trylika metų gyveno Vaižgantas. Šis pasakymas iš karto visus apstulbina, jie tarsi nurimsta iš didelės pagarbos. Ogi Tamsta iki man atsikraustant čia jau negyvenai beveik šešias dešimtis metų, o vis tiek veikia…

Vaižgantas vaikšto nuo paveikslo prie paveikslo, šeimininkas eina šalia, neša žvakę, jie mato tiek, kiek apšviečia jos šviesa, elektros nedega, tad liepsnelė šokinėja ant paveikslų, žaidžia šešėliai, sukeldami dar daugiau paslapčių… Svečias prie kai kurių stovi ilgėliau, pasikrapšto pakaušį, krenkšteli. Kunigas Ričardas pastebi, kad žiūrovas ilgiau užtrunka prie portretų: „Nežinomos moters portretas“, „Nežinomos kilmingos moters portretas“, „Jaunos moters portretas“, „Moteris virtuvėje“, „Vyro portretas“… Autoriais nesidomi, ne visų paveikslų jie ir žinomi.

-Nesistebėk, panie, kad tais veidais domiuosi, matau, kad turi daug biblijinių siužetų, bet jų esu muziejuose prisižiūrėjęs, man įdomiau žmonės…

Kanauninkas slenka toliau pasieniais, paglosto marmurinę Dantės galvą.

– Tai tu, šeimininke, čia surinkęs didžiulę ir labai brangią kolekciją, ar esi turtingas, negi tuos paveikslus ir tuos gražius daiktus dovanų gavai? Aš mat ubagėlis buvau, nes leidau savo brolių ir seserų vaikus į mokslus, rėmiau visokias katalikiškas įstaigas, netgi skolindavau, o paskui beveik niekas negrąžindavo, ir prie šio buto durų prisegdavau lapelį: „Pinigų neskolinu, pats skolinuosi“. Dideli čia tavo, panie, turtai, dideli.

– Ilga šitos kolekcijos istorija, brangus kanauninke, ji prasidėjo gana paviršutiniškai ir juokingai. Dar Tytuvėnų laikais kalėdojau pas kaimo žmones, žiūriu, virtuvės kampe rūgsta kopūstų statinė, o ant viršaus užmesta kažkokia tapybos drobė, širdį suspaudė – sakau, duokite nuvešiu restauratoriams, paskui grąžinsiu. Šeimininkai ėmė mosikuoti rankomis – tik imkite, grąžinti nereikia, mums nereikia, tik imkite… Taip ir prasidėjo. Iš pradžių žmonėse buvo dar tų vertingų paveikslų likę po karo, kažkur į palėpes sukišti, leisdavo man pačiam užlipti, apžiūrėti, tiesa, ir vertingų knygų rasdavau, jas irgi rinkau, o paskui, mielas sveteli, jas į tavo muziejų atidaviau.

– Ogi aš ir pats turėjau čia sukaupęs beveik du tūkstančius knygų ir visokių leidinių. Bet kalbėk toliau.

Ričardas Mikutavičius, fone – tuometinė Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai

 

– Taigi iš pradžių taip paprastai, mažai bekainuojant jau ir kaupėsi paveikslas vienas prie kito, parodydavau specialistams, restauratoriams, pagirdavo, pritardavo. Užsidegiau kaip gaisru. Ėmiau važinėti į Peterburgą, ten antikvariatuose daug ką rasdavau, ir ne tik paveikslų, bet ir visokių vazų, suvenyrų, baldų, nebrangiai, pirkdavau. O paskui susipažinau su kitais kolekcininkais, kai ką apsimainydavome. Kažką vienas kitam užrodydavome… Ir taip aš įsisukau vis giliau ir plačiau… Šventam atradimui, į kurį įklimpau siela ir kūnu, kuriame tvyrojau tarsi ATSIMAINYDAMAS ar PAGAUTAS, atidaviau ne nuoliekas ar trupinius. Kas atliko nuo kitokio pasirinkimo, – atidaviau Viską ir todėl esu be galo laimingas. Kai jau surinkau nemažą meno kolekciją, pradėjau planuoti, kad ją  užrašysiu ir paliksiu Kaunui arba visai Lietuvai, kad bus mano toks indėlis į meno išsaugojimą. Bet ilgai negalėjau to padaryti, mylėjau aš šitą savo sukauptą meną, negalėjau be jo gyventi, nenujaučiau, kad labai blogai nutiks. Kolekcijos kaupimas buvo lyg koks antras mano išsipildymas, o jos turėjimas – tarsi mano gyvenimo prasmė…

– O tau, kunige, šitas užsidegimas netrukdė dirbti to paprasto kasdienio pastoracinio darbo, ar tavęs nekritikavo vyskupai, ar nepavyduliavo kiti kunigai, ar nebijojai, kad tave gali apiplėšti?

– Visko buvo kaip sakai, kanauninke… Ir vyskupas pyko – netgi labai, kritikavo, įspėdavo, kad per mažai socialiniu darbu užsiimu, kad vargstančiųjų negloboju. Kartais nuo įtampų, žmonių, darbų, paskaitų, nuo kritikos ir net nuo meilės labai pavargdavau. Tačiau aš nebijojau rizikuoti, nors mane hierarchai kaltino, kad „išeinu iš krantų“, bet meno žinovai manimi pasitikėjo ir vertino kolekciją, paveikslų atranką. Dažnai ir patys padėdavo įvertinti, ar geras darbas, ar originalas. Ir kiti kunigai mane skundė, žinoma, pavydėjo, et, juk Kaune labai populiarus buvau, kurgi nepavydės. Aš nieko nebijojau ir nieko nenujaučiau. Nieko. Nei kad tavo, broli Juozai, bute gyvensiu tik ketverius metus, paskui išsikraustysiu su visa kolekcija į kitą Laisvės alėjos galą, tačiau išeidamas tikrai nujaučiau, kad po manęs čia vėl sugrįši tu, Vaižgantėli, vargo akmenėli, su savo baldais, paveikslais, visokiais daiktais ir įsikursi visam laikui. Dabar  tavo turtas atsidūręs Maironio namuose.

– Tai gerai, kad Maironio, tai ten saugu, gal dar prelato sesuo Marcelė gyva ir viską saugo…

Vaižgantas lyg užsisvajoja, tyli, tad kunigas Ričardas jo klausia:

– Drįstu paklausti Tamstos, ar šiame bute gyvenant lankydavo kūrybinis įkvėpimas?

– Įkvėpimas? Niekada apie tai negalvojau, aš buvau literatūros darbininkas ir dirbau, dirbau, dirbau. Ką ten įkvėpimo besulauksi, tiek darbo mano laikais buvo, visuose baruose daug darbo… Ir studentams mokslo  knygeles rašiau, ir paskaitoms ruošiausi, ir savo beletristiką čia sugalvojau: „Pragiedrulius“, „Dėdes ir dėdienes“, „Nebylį“… O tu, monsinjore, kaip tau čia sekasi eilėraščius kurti?

– Aš rašau naktimis, mano įkvėpimas naktimis, įsivaizduoki, kaimynėli, aš ne vieną naktį  mūsų Vytautinėje praleidau mąstydamas, stebėdamas, įsivaizduodamas, ieškojau joje įkvėpimo, plėtojau savo poetinę plotmę, tobulinau ją. Atsiranda daug galimybių visa tai išsakyti, atsiranda ciklai… Bet visos sienos ima spausti, pasiprašiau, kad man leistų Maironio sode altanoje pasėdėti, susikaupti, tik ne visada ten pavyksta, daug kas blaško, net vėjas, paukščių tarškesys. Kartais pas draugus į kaimą išvažiuoju, užsidarau kokioje kamarėlėje… Bet išties čia daug eilėraščių parašiau, kūrybingas laikas man buvo, ir Tamstai vieną skyriau, visaip meiliai vadinau, tikiuosi, kad nesupyksi: Vaižgantėli, laimės riestainėli, darbų malūnėli,  dėdžių ir dėdienių meilių paslaptie…  Rodos, kad tavo dvaselė čia lankosi ir man pasidaro tarsi nedrąsu, bet tuo pačiu ir labai svarbu, pakilu. Žaizdos/ begalybė/ kasdien/ degina/ ir perduria/ akis/ – iki/ visiško/ regėjimo…

 

Aušo šv.Velykų rytas, kunigas Ričardas neparengė specialaus pamokslo, svečias sutrukdė, nesuspėjo, tačiau jis turės ką pasakyti bažnyčioje, juk niekada nekalba iš popieriaus, o susirinkusi minia nuščiuvusi klauso.

 

BAŽNYČIA

Kunigas Ričardas klūpo Vytauto bažnytėlėje, galva žemai nuleista, galbūt meldžiasi, o gal mintyse eilėraščio eilutės maišosi, o gal Kryžiaus kelio kančią apmąsto, jau vėlu, netgi po vidunakčio, lauke vėlgi labai tamsu, delčia. Bažnyčioje netoli altoriaus smilksta viena žvakė.  Kunigas Juozas atsargiai kosteli, kad labai neišgąsdintų, bet užšnekinti jis privalo – Vaižgantas pyksta!

– Tai patrukdysiu tamstą, kunige Ričardai, po ano karto, kai prieš šv.Velykas lankiausi tavo bute, taip ir nesusitikome, nebuvo progos, o ir neieškojau tavęs, būki ramybėje, ir taip tau rūpesčių, girdžiu, netrūksta. Bet nelabai ir užjaučiu, tų rūpesčių baisiai daug gyvenime turėjau ir atlaikiau, ir neatlaikiau, tačiau dabar ne apie tai. Aš pykstu!

– Dieve švenčiausiasis, ką gi aš blogo padariau, Vaižgantėli brangiausias, juk myliu tave, gerbiu labiau už visus! Klausau, gal koks nesusipratimas?

– Taigi, visiškas nesusipratimas, tu kaip aš kadaise, irgi remontuoji mūsų Vytautinę bažnytėlę, kasioji pamatus, sugalvojai mano karstą surasti – nesuradai – sukėlei sumaištį – kad tuščias kapas…

– Bet tikrai, kunige Juozai, tikrai kripta ir rūsys tušti – neradau tavo pėdsakų…

– Tačiau aš gi esu, aš esu čia, gyvenu po bažnytėle, mano kapas – visa ši bažnyčia! Nereikėjo skelbti lyg aš būčiau dingęs, lyg būčiau niekas…

– Bet aš iš meilės, iš susirūpinimo, galvojau gal potvyniai išnešiojo tavo kaulelius, gal reikia surinkti, sudėti, juk 1946 metais didžiulis potvynis buvo, bažnyčioje palaidotųjų karstai skendėjo vandenyje, atsidengė…

– Nereikėjo, panie, manęs ieškoti, nereikėjo, aš čia esu ir būsiu. Nors testamente palikau visiems laisvę: kur mane padėsite, man vis tiek pat.  Galėjo mane laidoti Svėdasuose, netgi norėjau, mylėjau savo gimtąjį kraštą, šalia artimųjų, net kultūriškai mąsčiau, kad šen ten palikioti žymesnybių ir sudaryti tai vietai atrakciją. Neprieštaravau ir čia, prie Vytautinės, tad čia ir esu, buvau amžinybei paliktas, nereikėjo manęs kaip kokio aukso luito ieškoti, kasinėti, skelbti, jog manęs nėra… O dabar taip ir liko, kad kapo vieta nenustatyta, dar kas pamanys, kad mane kas pavogė ir kažin kur išgabeno… Et, be reikalo…

Kunigas Ričardas stovi nuleidęs galvą, ką dabar besakyti, jau viskas įvykę, išties jis tik gero norėjo, gal net šiek tiek pasipuikuoti – štai aš atradau Vaižgantą… Nepavyko. Jiedu ilgokai tyli, spragsi bebaigianti sudegti žvakė, tad bažnyčios šeimininkas nuskuba į zakristiją, atsineša naują geltoną žvakę, plyksteli ryškesnė šviesa. Kanauninkas Juozas sėdi kairėje pusėje netoli savo bareljefo, turbūt irgi meldžiasi, bet pyktis jau atrodo atslūgęs. Pakelia galvą, nusišypso…