Nijolė Raižytė. „Gyvenimo artistai“

Sveikai gyvensenai, vegetariškai mitybai bei Rytų filosofijai tapus mada, gyvenimo artistų gretos sparčiai pildosi. Apie vieną tokį lektorių-Vydūno antrininką žaismingoje novelėje pasakoja prozininkė, muziejininkė Nijolė Raižytė.

 

Nijolė Raižytė

 

Gyvenimo artistai

 

Sofija už akių lektorių vadino klounu, juokdariu, keistuoliu ir kitokiais menkinančiais žodžiais, o man jis iš tikrųjų patiko…

Jeigu tik galėdavau, eidavau į visas jo paskaitas, kurias dažniausiai skaitydavo centrinėje miesto bibliotekoje. Kaip magnetas traukė ne tik šio lektoriaus žinios, ypač gilus Vydūno veiklos, įvairios jo kūrybos pažinimas, bet ir iškalba, puiki atmintis, – citatas bėrė mintinai, nė sakinio neskaitė iš lapuko, – inteligentiška laikysena, pagarba klausytojams, o svarbiausia – neįtikėtinas panašumas į patį paskaitų herojų. Jis tikrai atrodė kaip rašytojo antrininkas: vidutinio ūgio, liesas, žilais, kiek pasišiaušusiais plaukais, dažniausiai vilkintis juodu aksominiu švarku, sniego baltumo marškiniais, po kaklu pasirišęs siaurą tautinę juostelę, susegtą gintariniu segtuku. Kartą atvirai prisipažino, kad jis, kaip ir Vydūnas,  gyvena sveikai: negeria alkoholio, nerūko, nevalgo mėsos, po keletą valandų per dieną vaikštinėja lauke, dažniausiai pušyne, mankštinasi, taisyklingai kvėpuoja, o žiemą, užsidėjęs pačiūžas, ant ledo išdarinėja sudėtingiausius vingius.

Kartą, kai lektorius rodė auditorijai nuotrauką, kur Vydūnas elegantiškai čiuožia su linksma dama, viena nekantri Trečiojo amžiaus universiteto studentė ėmė ir klustelėjo: „Gerbiamas lektoriau, su kuo ir į kokią čiuožyklą jūs einate? Aš irgi mėgstu čiuožti, dažnai lankausi čiuožykloje Žaliakalnyje, tačiau, atleiskite, niekada ten jūsų nemačiau.“ Jis kiek sutriko, tačiau nepasimetė, išdidžiai atsakė: „Aš lankausi kitoje čiuožykloje…“ Iš dėstytojo veido išraiškos buvo nesunku suprasti, kad toks tiesmukas klausimas jam labai nepatiko, tačiau man imponavo jo susitvardymas. Kadangi anksčiau ne vienerius metus dirbau mokykloje, žinojau, kaip sunku, kai kažkas tave netikėtai išmuša iš vėžių.

Po paskaitos tyliai klustelėjau Sofijos, kodėl ji nemėgstanti tokio žavaus lektoriaus? Ši nustebusi kilstelėjo antakius, ironiškai šyptelėjo ir paklausė: „O kas jums sakė, kad aš… jo nemėgstu?“

Kaprizinga ponia atrodė gana jaunai, nors kažkas sakė, kad jai jau penkiasdešimt su geru gabaliuku. Trumpai kirpta madinga šukuosena, liekna, sijonas – beveik mini, aukštakulniai… Prasitarė, kad sovietiniais laikais baigė ekonomikos studijas, paskui daug metų dirbo tai viename, tai kitame fabrike. Jaunystėje šoko pramoginius šokius, dievino teatrą ir kiną.   

Kitą kartą, kai Sofija vėl savo pastabomis užgauliojo dėstytoją, aš per pertrauką jos paklausiau: „Ar jūs nemanote, kad ir dėstytojas gali būti aktoriumi? Auditorija – scena, o mes – tik žiūrovai. Tačiau, kai būname teatre, aktorių nepertraukinėjame ir neužgauliojame.“ Sofija tik nusijuokė, pareiškė, kad tai visiškai skirtingi dalykai, be to, šis dėstytojas niekada nesako, kad jis kažką vaidina, tik mėgdžioja, ir tiek. Vagia mirusio žmogaus gyvenimą, mintis, darbus ir juos kopijuoja, prisitaiko sau. „Koks jis yra iš tikrųjų, neturiu žalio supratimo – tikriausiai koks nors nevykėlis, o gal net ir į agresiją ar terorizmą linkęs tipas. Ar jūs pastebėjote: kai lektorius susinervina, trūkčioja jo akių vokai, o iš akių skraido ugninės žiežirbos. Praeitą paskaitą pamačiau, kaip jis, kišenėje sugniaužęs kumštį, iš lėto tarsi koks šuo slinko prie manęs. Labai išsigandau, galvojau, kad smogs…“ – savo nuogąstavimus atskleidė ji.

Per vieną paskaitą, lektoriui aptarus filosofinius Vydūno samprotavimus apie vyro ir moters santykius, šeimą, meilę, intymų gyvenimą, Sofija paklausė, ar ir gerbiamas lektorius pritaria rašytojo minčiai, jog lytinius santykius reikėtų turėti tik tada, kai norima susilaukti vaikų. O galbūt ir jis taip gyvenantis? Dėstytojas atvirai prisipažino, kad taip, jis absoliučiai pritaria šioms Vydūno idėjoms ir net pats jomis seka. Auditorijoje kažkas prunkštelėjo, gale nuvilnijo juokas. Man iš kairės sėdėjęs ramus, kuklus vyras, paskendęs raštuotame megztinyje, tęsė pradėtą temą klausdamas: „Viena ausimi girdėjau, kad Vydūnas, nors ir buvo vedęs, turėjo žmoną, tačiau intymaus gyvenimo su ja negyveno. Ir vaikų jiedu neturėjo. Ar tai tiesa, ar melas?“

Lektorius dar kartą patvirtino, kad taip, tai tiesa. Tada atsistojo kažkokia naujokė, užsirioglinusi didelius akinius mėlynais rėmeliais, ir visai rimtai, be lašo humoro, pasipiktino: „Tas žmogus – baisus egoistas! Jis rašė knygą po knygos, – beje, tas kelias dešimtis knygų už savo lėšas išleido kažkokia jo draugė, – smagiai leido laiką su choristais ir aktoriais, Tilžės parke ar ant Rambyno kalno statė savo pagoniškas dramas ir komedijas, o jo žmona Klara tyliai rūpinosi buitimi: virė visokias vegetariškas vaisienes, barščius, kepė burokus, tūpčiojo, pataikavo… Tikiu, kad jis buvo sveikas, tačiau sąmoningai atsisakė vaikų. Aš visą gyvenimą vargau, kol užauginau net trejetą vaikų, o jis – nė vieno!“

Po tokių įžūlių kaltinimų rašytojui auditorijoje kilo nemenkas šurmulys. Vieni teisino Vydūną, sakė, kad tai – jo asmeninis reikalas, pasirinkimas, kiti pritarė, jog jis – nevykėlis ir egoistas, moterų išlaikytinis. Ir tada mane nustebino ilgai tylėjusi paskaitų ramybės drumstėja Sofija.

– Jeigu jūs, ponia, užauginote tris vaikus, tai tokia jūsų lemtis, – mėgdžiodama dėstytojo kalbėjimo manierą, su patosu, išdidžiai pareiškė ji, – o Vydūnas turėjo kitokių uždavinių: rašė ir leido knygas, švietė suvokietėjusius lietuvius, įkūrė chorą, rengė vaidinimus, norėjo, kad žmonės, kaip filosofas sakydavo, būtų žmoniškesni. Net į kalėjimą už savo veiklą hitlerininkų buvo įkištas…

Lektorius, kaip man pasirodė, ne tik kad nepyko ant studentės, staiga užėmusios jo vietą, bet net ir šiek tiek žavėjosi tokia Sofijos kalba. Tai mane nustebino, sakyčiau, netgi mažumėlę šokiravo.

Semestrui einat į pabaigą, peršalau: prakiuro nosis, kamavo kosulys. Nei į „klouno”, nei į kitų dėstytojų paskaitas nevaikščiojau, dažniausiai varčiausi lovoje, gėriau karštas arbatas ir kankinau vyrą savo keistomis užgaidomis. „Klounas“ jau buvo mane užkrėtęs vegetarizmo idėjomis, todėl antras mėnuo nevalgiau mėsos, gaminau visokias sveikas salotas, traiškiau riešutus, šutinau pupeles, viriau džiovintų vaisių sriubas. Sulysau: seni sijonai sukosi aplink liemenį, smuko kelnės, kaip ant kuolo plevėsavo palaidinės ir suknelės. Teko maltis po parduotuves, – ko labai nemėgau, – ir ieškoti naujų rūbų. Vyras iš pradžių pyko, sakė, kad su tomis dietomis jau per toli nuvažiavau, kad iš jų nieko gero, tik stresas organizmui, tačiau vėliau atlyžo ir paliko mane ramybėje. Tik tada, kai susirgau, vėl papriekaištavo: „Tai štai, ką ta „vydūniška“ dieta tau atnešė! Krūvą virusų.“ Nuraminau jį sakydama: „Nesijaudink, aš dar tik antrame žingsnyje žmoniškesnės mitybos link. Kol kas esu atsisakiusi tik mėsos, tačiau kai būsiu žengusi paskutinį – septintą – žingsnį, maitinsiuos vien saldžiais vaisiais ir riešutais.“ Vyras pajuokavo: „Gali to septinto žingsnio ir nesulaukt.“

Arūnas mėgo skaniai ir riebiai pavalgyti, dievino dešreles, kepsnius, buvo užsiauginęs nemenką pilvuką, tačiau aš jam nepriekaištavau ir per prievartą nesiūliau prisijungti prie mano „vydūniškų“ žygių žmoniškesnės mitybos link. Kartą restorane, kai jis smagiai dorojo kiaulienos kepsnį su kalnu keptų bulvių, o aš nuobodžiai kramsnojau prėskas žalias salotas su sūriu, vieną akimirką kilo pagunda atimti iš jo tą skanų mėsos gabalą. Vos susitvardžiau. Tai būčiau apsijuokusi! Tačiau jo neapgausi – turbūt mano kėslus nuspėjo, pajautė. „Rūtele, surizikuok, atsipjauk ir tu gabaliuką“, – draugiškai pasiūlė ir stumtelėjo lėkštę link manęs. Dieve, aš taip norėjau, taip norėjau to mažo gabaliuko! Vos neapsiverkiau, tačiau susitvardžiau ir savo nusistatymų nesulaužiau. Eidama namo, jaučiausi nelaiminga, suirzusi, galvojau: „Gal tikrai mano kūnas, daugelį metų maitinęsis mėsa, dabar pyksta, kad aš taip staiga pakeičiau meniu? Vydūnui buvo lengviau; kai liovėsi valgęs mėsą, jam tebuvo septyniolika. Be to, jis turėjo svarią priežastį – sirgo plaučių tuberkulioze, gydytojai pranašavo mirtį. Rodos, dar kamavo ir kitokios ligos… O aš dėl ko keičiu mitybos kursą? Nei baisaus antsvorio, nei kokių mirtinų ligų lyg ir neturiu. Nejaugi čia tik „klouno“ ir jo paskaitų įtaiga?“

Kad kiltų kuo mažiau pagundų, ant šaldytuvo durelių pasikabinau keletą atstumiančių nuotraukų. Vienoje matėsi brutali kiaulių skerdykla, pritaškyta kraujo, kitoje – milžiniška vištidės salė, prigrūsta paliegusių, nušiurusių ir žaizdotų paukščių. Iš tolo švietė ryškus užrašas: „Žmonės, galvokite, ką valgote! Jūs žudote gyvus nekaltus padarus, o paskui juos ryjate. Kuo daugiau žudote ir kuo daugiau valgote mėsos, tuo agresyvesni ir piktesni tampate!“ Arūnas, pirmąkart pamatęs šias nuotraukas ir užrašą, tik pakraipė galvą, o po savaitės nulupo ir išmetė į šiukšlių dėžę. Supykau, iškėliau skandalą. Vyras atrėžė, kad jam bjauru kiekvieną dieną spoksoti į tokias baisybes. „Tai va, – pasakiau triumfuodama, – o tu tas baisybes valgai.“ Jis atrėžė, kad visi žmonės nuo pirmykščių laikų valgo mėsą, kad mes taip sutverti, ir nieko čia nepakeisi.

Nuotraukos, kurias Arūnas nulupo nuo šaldytuvo durelių, jam priminė tuos nemalonius laikus, kai atėjus rudeniui šeima skersdavo užaugintą riebią kiaulę. Tėvas prašydavo, kad jis padėtų, sakydavo: „Būk vyras, ne skystablauzdis, tvirtai laikyk, kol aš padursiu.“ Gyvulys žviegdavo, muistydavosi, – ne visada pavykdavo jį iš pirmo karto paskersti. Vieną kartą kraujais pasruvusi kiaulė ištrūko ir kraupiai žviegdama pasileido per laukus; žinoma, vargšelė toli nenubėgo, suklupo. Skerstuvių dieną ką tik išvirtų šonkauliukų su barščiais jis nevalgydavo: stumdavo lėkštę į šalį, nors ir kaip mama siūlydavo; išeidavo į mišką ir ilgai, labai ilgai be jokio tikslo klaidžiodavo. Tik vėliau, gal po kelių dienų, kai pasimiršdavo žiauri egzekucija, sėsdavo prie stalo su visais.

Tą vasarą, kaip ir kiekvienais metais, išvažiavome prie jūros. Buvo saulėtas, šiltas, tačiau ne per karštas oras, – tokį abu labiausiai ir mėgome. Kiekvieną rytą papusryčiavę traukdavome į pliažą: kiek pasikaitinę saulėje, šokdavome į jūrą, šokinėdavome per bangas, plaukiodavome, o paskui – vėl ant smėlio, vėl saulė, žydras dangus, žuvėdrų klyksmas, poilsiautojų šurmulys, gelbėtojų perspėjimai, – jausmas toks, lyg kažkur, labai labai aukštai, gulėtum ant minkštučių debesų ir smaguriautum ledais su saldžia vyšnių uogiene. Atsipalaidavusi drybsai ir nieko negalvoji: jautiesi tuščia, lengva, tarytum perregima.

Sykį, ilgai žiūrint į ramią jūrą bei joje besipliuškenančius žmones, mano akį ypač patraukė dvi lieknos įdegusios figūros: jos tai išsiskirdavo, tai vėl susiliedavo. Kartais moteris apsivydavo vyro kaklą ir godžiai jį bučiuodavo, o kartais vyras prisitraukdavo ją prie savęs ir apipildavo glamonėmis bei bučiniais. Ta porelė atrodė kaip Romeo su Džiuljeta, nors buvo brandaus amžiaus ir kažkur matyta. Ar tik čia ne Sofija su… O gal man vaidenasi? Deja, man nepasirodė. Vedama smalsumo, atsikėliau ir patraukiau arčiau jūros. Arūnas pakėlė galvą ir klustelėjo: „Rūtele, tu ir vėl maudytis? Juk ką tik išlipome iš vandens…“ Atsakiau, kad ne, tik pavaikštinėsiu pakrante ir greitai grįšiu.

Ėjau link jų apsvaigusi, sutrikusi, pasimetusi; susimąsčiusi ir nieko nematydama po kojomis, netyčia net sutrypiau berniūkščių statomą pilį, o paskui šlapiomis smėlėtomis pėdomis užlipau ant kažkieno baltutėlio rankšluosčio. Pasigirdo pikti murmėjimai: „Gal apako ar kas jai atsitiko… Nevėkšla…“

Įbridusi į jūrą iki kelių, sustojau. Dabar jiedu plaukiojo atskirai, tačiau vienas kito nė minutei nepaleido iš akių. Ir tik tada, kai staiga atsiritusi didžiulė banga išmetė lengvus poros kūnus į viršų, jiedu vėl suartėjo. Sofija suspigo: „Bangos! Iš kur čia jos?“

Taip, tai buvo jie – lektorius ir Sofija!

Vakare paslaptinga porelė sėdėjo restorane ir godžiai valgė tikrai ne vegetariškus kepsniukus. Gurkšnojo vyną, garsiai juokėsi, pokštavo ir šoko. Manęs, su vyru sėdėjusios už kelių staliukų, net nepastebėjo.

O gal ir pastebėjo… Kas supaisys tuos artistus!

 

2020, spalis

 

Nijolei Raižytei 2020 m. rudenį skirta LTKT stipendija