VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA. “LAIŠKAS DRAUGUI”. NOVELĖ

Pasidžiaugiu mūsų mielos kolegės Violetos Šoblinskaitės Aleksa kūrybiniais pasiekimais, ir jūs visi pasidžiaukite! Neseniai užbaigtas solidžios apimties trečias romanas “Edipo dukterys”, bylojantis apie akivaizdų aukštą meistriškumą pasiekusį V. Šoblinskaitės prozininkės talentą, o ji jau pradėjo rengti ir novelių knygą “Pirmuoju asmeniu”. Novelistikoje ji ne naujokė – novelių rinkinys “Tyruliukuose viskas gerai” yra pelnęs Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūros premiją.

Šv.Velykų susikaupusį laukimą praskaidrins jos nauja novelė “Laiškas draugui” iš  rengiamos novelių knygos “Pirmuoju asmeniu”.

Gediminas Jankus

  

VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ ALEKSA

 

Laiškas draugui

Novelė

 

Garbė Jėzui Kristui, Jeronimai!

Žinai, mielas Drauge, pastaruoju metu pasidariau baisus tinginys. Suprask mane teisingai, jokio darbo, kad ir paties juodžiausio, nebijau. Išskyrus… Taip, išskyrus laiškus. Anksčiau, kol pasaulis dar reikalavo kovoti už būvį, kabintis į gyvenimą nagais ir dantimis, kad ir koks pavargęs vakare griūdavau, būdavo tik, brūkšt brūkšt – ir žodžiai jau voke. Ženkliuko nugarėlę palaižai: pirmyn pas adresatą, laiškeli! O dabar? Nei man į darbą, nei man vaikai, amžini vargai, bet suku ir suku aplinkui stalą, kad tik nereikėtų prie kompiuterio sėsti. Tingiu rytą, tingiu dieną, tingiu ir vakare. Tingėdamas labai pavargstu. Todėl darau taip: visa, kas sunkiausia, atidedu šventėms. Atidėjau, pardon, ir Tave. Pyk nepykęs. Tačiau nežinai, koks atlygis Tavęs laukia! Nežinai… (Spaudžiu plačią šypsenėlę) O laukia išpažintis. Taip taip. Rašysiu tau nuo ankstyvo ryto, kol galva aiškiausia ir akių neskauda, iki giliausių pavakarių, iki akių obuolių perštėjimo, nes reikia juk kuo nors – kol Dievas dar gaili, kol jokių didelių bėdų nesiunčia! – susimokėti už ilgametę mudviejų bičiulystę. Esam kaip smėlio laikrodis, dvi viena kitą maitinančios ertmės. Tačiau, kai viena piramidė prisipildo, kita ištuštėja. Tuomet reikia smėlio laikrodį apversti, kad gautų tas, kuris nieko nebeturi. Kaip šaunu, ar ne? Išmokome per gyvenimą dalintis. Dalintis yra gerai. Štai kur didžioji Viešpaties dovana, įteikiama draugams, kurie pažįsta kits kitą nuo mažų dienų ir neišmėtė, neišdrabstė per laiką skausmingo bičiulystės jausmo. Stebėsies, iš kur laiške atsirado tas žodis – skausmingo… Iš netekties, mano drauge, iš jos. Prieš keletą dienų palaidojau savo pusbrolį. Paskutinį giminaitį iš Daubarių genties. (Kirtį dėk antrajame skiemenyje, juk atsimeni, visus iš eilės mokau, kaip mano pavardę kirčiuoti.) Gaila, neteko judviem susitikti. Taikiau taikiau, neištaikiau, kad savo akimis pamatytum, kokio šaunaus mano brolužio būta. Nepasidalinau gyvai su Tavimi tokiu man svarbiu žmogumi. Galėjo vyrelis dar gyventi. Ėjo tik šešiasdešimt septintus.  Liko jo vaikų, kad ir mano amžiaus, tačiau nesiklijuoja mums kažkodėl giminystė. Jiems išgerti reikia, išsipasakoti, kokį automobilį nusipirko, kaip vaikai gerai įsitaisę, kokie anūkai auga… Su tais gerai įsitaisiusiais vaikais – nė tiek šnekos. O Antanas… Su Antanu mudviem krito kartu pasibūti. Kiekvieną vasarą, kai parvažiuodavau į tėviškę, kelio galas pas Antaną. Bus medaus prisukęs, brolienikė šviežių agurkų ant stalo padės, balto sūrio… Dažysiu į medų tuos agurkus, širšės aplinkui – tik saugokis, kad į lūpą necvaktelėtų ar į pirštą, nuo medaus lipnų… Sode mat stalas, po obelimi, pavėsiuky. Ir Antano balsas. Sodrus toks, visai ne kaimiškas, sakyčiau net labai inteligentiškas, tarytum kokio Vlado Bagdono:

      Tušė, staltieses tuojaus atnešusi plonas,
      Svotbiškai, kaip reik, išrėdė didelį stalą.
      O po tam kviesliai greiti daug sunešė valgių,
      Jautienos riebios, kiaulienos irgi žąsienos,
      Plaučių bei kepenų, bei daugel šutintų blėkų.
      Svotams jau po tam Tėvemūs šventai pasiskaičius
      Ir krikščioniškai pas stalą jau susisėdus,
      Krizas savo svečius meilingai ragino valgyt…

Kas, kad ne mėsa ant mudviejų stalo garuodavo, nors kartais, žinoma, ir mėsa… Kas, kad iki rudens dar būdavo likusios bent dvi trys savaitės… Vis viena Donelaitis man tik su vasara tėviškėje asocijuojasi. Su prinokusiais alyviniais obuoliais, su ilgu sėdėjimu po tankų pavėsį suaudusiomis obels šakomis ir sodriu Antano balsu, iš atminties pasakojančiu, kaip Krizas dukterį už vyro leido. Jo Vandutė prie mūsų neidavo. Nors Antanas ir kviesdavo. Klausdavo, su sūrio lėkšte atšniokštavusios: „No, gražuolė mona, a jimsi bornelė?“

„Neblūdyk, Ontuona!“

O šit mudu su Antanu, kad ir turėdavom ant stalo pasistatę brangvynio didelę plėčką, neskubėdavom kaip Barbė su Pime keliais maukais ištuštinti visko. Tobulą atmintį turėjo mano pusbrolis. Ir tobulą gyvenimo būdą. Net įsisirgęs keldavo kas rytą prieš saulės tekėjimą, lėkė prie ežero aštriadančių lydžių iš bangų lupti. O paskui, kai žemę užguldavo vidurdienių karštis, užsidarydavo erdviuose namuose ir skaitydavo, skaitydavo, skaitydavo…

Kai Vandutė paskambinusi pasakė: „Ali, Ontuona nabie!“, širdį sugėlė lygiai stipriai, kaip ir tuomet, kai laidojom mano tėvą. Prieš dvidešimt vienerius metus tas buvo, pameni? Matai, brangus Bičiuli, kaip greitai, kaip įnirtingai laikas bėga… Rodos vakar apsikabinai mane per pečius ir guodei, o regėk, kiek jau vandens nutekėjo, kai  užmigo Viešpatyje mano tėvelis, stoiškai atkentęs pirmąjį insulto smūgį ir kaukolės trepanaciją, bet neištvėręs antrojo galvos smegenų infarkto.

Per Antano laidotuves iš mano galvos staiga bėgte pabėgo viskas, kam buvau susikaupęs. Norėjau prie kapo prakalbą pasakyti, tačiau paspruko mintys ir citatos, nunėrė į tamsą, pasislėpė… Žinok, ir Tau taip bus, jeigu tektų prie mano duobės atsistoti. O man situacija tik pasikartos, jei – neduok, Dieve – reikės atsisveikinti su Tavim. Kodėl taip nutinka? Juk nebesam jauni žali, kai paniškai bijodavome pasirodyti naiviais, tyraširdžiais, truputį pakylėtais, juoba egzaltuotais. Ar galėtų taip būti, kad aš, tvirtų pažiūrų ir įsitikinimų senis, akimirksnį susidrovėjau savo širdies ir išsigandau, kad velionio vaikai pavadins mane nukvakėliu? Nemanau… Man juk per nago juodymą negėda – net ir sumiesčionėjusių Antano bernų akivaizdoje – pripažinti buvusių dienų džiugesius. Jaučiausi laimingas su Antanu, kuris, kiekvieną kartą mudviem susitikus, atgaivindavo atminty geriausius pojūčius ir patirtis, gentainių veidus ir balsus. Jis buvo nelyginant koks teleskopas, leidžiantis įžiūrėti tolimą žvaigždę, ir tuo tarytum savaip įrėmindavo, įprasmindavo mano gyvenimą. Panašiai jaučiuosi su Tavimi, mielas Drauge. Kai mudu susitinkame arba kai gaunu Tavo laišką, arba kai rašau Tau, pajuntu pilnatvę. Sugrįžta visa, kas seniai praėjo, baigėsi, nurimo. Užsimiršta globalizacijos grimasos, nebejaudina visos moderniųjų laikų perversijos, nebeerzina vadinamosios „žinių visuomenės“neraštingumo, ciniškumo beigi bukumo liudijimai. Tik telefonas mane vis dar nervina. Telefonu neišsikalbėsi kaip žmogus. Telefonas – lyg telegrafas. Pameni, kokias telegramas anksčiau rašydavome? „ATVAŽIUOJU KETVIRTADIENĮ TŠK PASITIK SEPTYNUOLIKTOS TRAUKINĮ TŠK ALIS“

Dabar Tu veikiausiai jau keikiesi: „Kodėl tas kvailys nepaskambino, nepranešė man apie Antano laidotuves? Juk būčiau sutaręs su parapijos klebonu, būčiau aukojęs šventas Mišias, palydėjęs karstą į kapus…“

Na, žinoma, keiktis Tu nenori ir nemoki, tačiau pykti – dar ir kaip. Tiktai bartis šįsyk nėra reikalo, nes  nebuvo jokio karsto, Jeronimai! Mano Antaną krematoriume sudegino, paskui sumalė ir supylė į dėžikę… Tu geriau žinai, kaip tai daroma, juk ne vieną grabą, į ugnies pragarą siunčiamą, esi žegnojęs. Aiškinai man, kad bažnyčia nedraudžia palaikų deginti. Nesiginčijau tuomet, nors ir pasibjaurėjau. Ne, protu aš, žinoma, suvokiu: kapo duobė šiandien – nedovanotina prabanga. Juk mirusiųjų miestai baigia didžiausias teritorijas užkėsti. Kolumbariumas – kas kita. Ekologiška, taupu, jokių gėlių darželių… Vardas, pavardė, dvi datos. Ko daugiau reikia? Tačiau kai įsivaizduoju, kaip nevalingai lavonas ugnyje raitosi, kaip užverda jo smegenys, o užvirę susprogdina kaukolę ir iškepa nelygu kokia kiaušinienė, man per nugarą šiurpai. Sakysi, kai tiki gyvenimą po mirties, nereikia savo gendančio kūno gailėti, juk sielos jame jau nėra? Tas tiesa, Jeronimai, tik… Tiktai yra dar vienas aspektas: naujųjų laikų žmogus praranda didelę Dievo dovaną – atsisveikinimą su artimuoju. Antano laidotuvės – geriausias pavyzdys. Vandutė stovi prie rakinai užrakintos dėžikės, glotnų medį, nors gal ir ne medį, o kokį nors dramblio kaulą delnu paglosto… Ką jaučia? Savo vyro pelenus? Bet ar tikrai ten Antano pelenai? Ar visas Antanas toje krebutėje, ar tik jo dalis – ranka, koja, galva? Kas?

O vaikai – nė artyn. Vaikai stoviniuoja prie šarvojimo salės, rūko, šnekasi. Aiškiai matyti, kad visi laukia kuo greitesnės pabaigos, tų vadinamųjų gedulo pietų. Kas ketvirtį valandos kuri nors marčių patikrina, ar nereikia žvakių dagties pakirpti. Tačiau ir žvakės dabar moderniškos, nerūkdamos dega…

Sėdėjau, žiūrėjau į Vandutę, prie urnos palinkusią, į Antaną ekrane (dažniausiai per balius fotografuotą, niekados prie darbų, išimtis – tik bitynas, jame – su bitininko apranga), klausiau ABBA įrašų ir Fredžio Merkurio su Monserat Kabaljė (Antano mėgstamieji) ir buvo man taip liūdna, šitaip liūdna, kad nežinojau kur dingti, nepadėjo nė malda… Buvo žmogus, o liko… Kilograminė dėžutė ant baltų chrizantemų kalno?

Žinau, žinau, žinau! Negalima smerkti, negalima burbėti, negalima gailauti. Į praeitį įsibridęs gali joje ir nuskęsti. Neuždrausi kiekvienai šeimai savarankiškai apsispręsti dėl laidojimo būdo ir atsisveikinimo eigos. Tolimesniems atvykėliams svarbiausia neignoruoti ir gerbti artimųjų pasirinkimus. Tačiau aš burbuliuoju. Dar ir kaip. Nes manęs niekada neglumino tradicija. Juk ne veltui kitados į šermenis visu kaimu eidavome. Ne veltui artimieji pasikeisdami dvi naktis prie mirusiojo gedėdavo. O dabar? Atkėblinam į gedulo namus lyg į svečius. Su bukietais. Kalnus žolių prinešam, kad po kelių dienų nuvystų, susmuktų ir kad kapas kuo bjauriau atrodytų. Sakysi, Jeronimai, kokios vienos lelijos, iš gėlių darželio po langais nuskintos, nebūdavo gana? Žiemą juk nė to nereikėdavo, jeigu kalijos dar nebūdavo pražydusios. Eglės šakelių artimieji palaužydavo… Ne gėlės ir ne žvakės stiklainiuose gedintiems rūpėjo, vien  tinkamai atsisveikinti, atliūdėti artimą. Ar tas dabar visiems galvoj?

Liūdesio mes pradėjome atsisakyti, štai kur didžioji bėda, Jeronimai. Karste gulintis žmogus net ir svetimam – kaimynui ar bendradarbiui – ašarą spaudžia. O prie aklinai uždarytos dėželės galima juk ir telefonu atsiliepti, ir apie biznį su šalia atsisėdusiu pasišnekėti. Kai ne dėželėn spoksai, bet į ekraną, kuriame niekas niekados nėra miręs, vien tik linksmas, gyvutėlis, besišypsantis, šventes švenčiantis, galima net kaimyną kumštelėti: „Va, žiūrėk, čia mes su amžinatilsiu kartu Prahoje buvome. Alutį, pamenu, taip skaniai gėrėme…“ Fotografuotis šiandien priimta vien su gyvais. Su mirusiais – jau ne. Iš kur ta mada bebus? Į ką žmogui žiūrėti atsistojus? Į tą pelenų dėžikę ant gėlių kalno?

Tai va taip ir lieka: buvo žmogus, nebėra, nebereik… Greičiau į kavinę, „ant šilumėlės“, kaip sakoma, ir sudievu. Deja, ne su Dievu. Kunigas esi, suprasi, ką norėjau pasakyti. Išsisakiau Tau, lyg ir palengvėjo, tik ranką paskaudo tas raideles klaviatūroje bebaksnojant. Ką nori sakyk: ranka rašyti buvom geriau įpratę. Rašyčiau ir dabar, bet matai, pas mus pašto nebėra. Atvažiuoja mobilusis paštininkas penkiolikai minučių, sugaudyk tu vėją laukuose… Kad nori važiuok 30 kilometrų voko ir pašto ženklo pirkti… Dar vienas pasityčiojimas iš paprasto seno žmogaus. Bet bus jau gana, jau priverkiau Tau pilną sutaną. Nepyk. Gražios Tau ir iškilmingos Prisikėlimo šventės. Aš tai namie šiemet šventų Velykų laukiu, nes koją nusilaužiau, sėdžiu gipse. Dar mažiausiai tris savaites reikės tą gipsą kęsti. Na, nieko, iškęsim. Ne tą ištveriam, ar ne, Jeronimai.

Duokš ūsą,

Tavo Alis. Su Dievu!