Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VIII dalis

Algimantas Mikuta. Mildos Kiaušaitės fotografija

 

 

Atėjo paveikslėlių ir tuščių kalbų gadynė, – liūdnai konstatuoja rašytojas Algimantas Mikuta. Tačiau pasaulis išlieka margas ir įdomus: pasirodo, ne viena katastrofa, dar iki jai įvykstant, aprašyta grožinėje literatūroje, varpai gali skambinti todėl, kad smagus kunigėlis švenčia gimtadienį, be to, vis dar atsiranda besibaiminančių, jog net ir tuščias tankas gali iššauti…

 

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON…

(iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Paveikslėlių gadynė. Per „Svoboda“ du literatai pranešė, kad Rusija jau nebėra šalis, kurios kultūroje centrinę vietą užima literatūra. Leidžiama daug knygų, bet nėra ką skaityti. Visos jos neprilygsta tai rusų literatūrai, kuria pasaulis žavėjosi. Koks menas tapo svarbiausiu, jie nenusprendė, bet kitoje radijo laidoje teko girdėti, kad dabar ėmė vyrauti muzika, populiarusis popsas. Gal ir Lietuvoje panašiai, bet man, žodžio šalininkui, krenta į akis paveikslėlių antplūdis, spalvotų nuotraukų era. Tikriausiai su menu tai bemaž nesusiję, tai tiesiog socialinis reiškinys, atsiradęs su sparčiai vystoma bei tobulinama mobiliųjų telefonų fotografavimo funkcija. Žmonėms nebereikia žodžiais pasakoti, kur jie buvo ir ką matė, kaip atrodo pasenusi močiutė ar grįžęs atostogų kareivis – tiesiog viską nufotografuoja ir siunčia draugams bei giminaičiams. Dėl to smunka ir raštingumo lygis, ką pastebi pedagogai. Paveikslėliais susižavėjo ne tik internetinė žiniasklaida, bet ir popierinė spauda. Nekalbant apie blizgiuosius spalvotus žurnalus, kurie Lietuvoje atsirado man dar dirbant „Nemune“, o jų žiaurią konkurenciją iškart pajuto nemuniečiai fotografai, spalvotų nuotraukų atverstiniai jau įsiveržė į tokius žinių laikraščius kaip „Kauno diena“. Niekada mano amžiuje nėra buvę, jog dienraščiuose didžiąją ploto dalį užimtų ne tekstas, bet iliustracijos, t. y. spalvotos nuotraukos. Laikraščių, kurie atsilaikytų prieš šią invaziją, liko nedaug. „Šiaurės Atėnų“ redaktorė guodėsi, kad jų redakciją nuolat provokuoja spaudos finansuotojai bei skaitytojai, teigiantys, neva laikraštis nuobodus, nes pilkas, vien tekstai, bet jie žada laikytis iš visų jėgų, nes  propaguoja mąstymą ir žodžio meną. Su „Nemunu“ man kadaise buvo panašiai, – spaudos fondo veikėjai nuolat mykė, kad mes nemarginame žurnalo, neskatiname modernaus dizaino. Atrodo, kad naująją „Nemuno“ redaktorę tokios kalbos bus įveikusios – dabar žurnalas pilnas grafikos ir fotografijų, o tekstukai trumpučiai, surinkti pačiu mažiausiu šriftu. Todėl aš ir sakau, jog stojo paveikslėlių gadynė, kuri, beje, siaučia visame pasaulyje. Net tokie spaudos gigantai kaip „The New York Times“ skundžiasi, kad jų tiražai menksta, skaitytojai persimeta į paveiksliukų žiniasklaidą, internetą. Tuo pačiu galėčiau pastebėti, kad slūgsta dėmesys ne tik tekstinei literatūrai, bet ir vaizduojamajai dailei. Ją neva keičia konceptuali dailė, kurios tikslaus apibūdinimo niekur nesu radęs. Mano galva, tai yra viskas, ką galima sukurti iš jau esamų daiktų ir kūrinių. Performansai, asambliažai, instaliacijos, improvizacijos, taigi tai, kas neišlieka. O neišliekančią kūrybą sunku vadinti menu. Teatras? Bet teatras visada linkęs tapti kinometografu. Man visos tos šnekos ir prasimanytos teorijos atrodo laikinos, bandančios pateisinti greitai gaminamą „meną“. Ko nors fundamentalaus paveikslėlių gadynėje laukti nereikia, viskas greitai nuputos, šnypšdamas kaip gazuotas vanduo.

Iš serijos #modernart. Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Kas tik neragino elgtis ir mąstyti proto ribose, kas tik nebandė skatinti blaivumo. Kodėl to reikia? Matyt, todėl, kad žmonės nebegali susikalbėti. Netgi profesoriai, žiūrėk, pasako, kad kolegos kalbų dažnai negali suprasti. Proto ribos gali reikšti tiek prastuoliškumą, intelekto stoką, tiek įprastą mąstymo logiką, kai šuoliuojama per sąvokas, čia pat prisigalvojant naujų, niekada nenaudotų, todėl ir nesuprantamų. Bet dar dažniau tokio kalbėjimo tikslas yra postringavimas, neturint jokių racionalių idėjų. Per tankų sietą išsunkus pranešimus konferencijose, mokslo ir valdžios susibūrimuose, tikrų žinių lieka labai mažai, gal koks dešimtadalis, o naujienų ir atradimų gal tik šimtoji dalis. Šnekama, kad tik šnekėti. Šiuos laikus galėtume vadinti tuščių kalbų era. Beje, geri, žodingi oratoriai tą kalbų tuštumą sugeba užkloti visokiais literatūriniais triukais. Todėl yra mėgiami klausytojų, nusižiūrėjus iš jų bandoma specialiai ir kitus mokyti oracijos meno. Tokia paprastai yra visokiausių, dažniausiai – politinių, lektorių duona. Žinoma, šiandien jų mažiau negu sovietų laikais ir jie šiek tiek savarankiškesni, sugeba galvoti patys. Tas skaidraus proto ilgesys atsiranda ir dėl to, kad sumaišoma dalykinė bei figūrinė kalba. Nors, kai šitai daroma talentingai, įspūdis lieka. Žinia, daugiau dėl tropų negu dėl idėjų, kurių gali ir nebūti. Blogai, kai į dalykines kalbas primaišoma fantastinių vaizdinių. Tiems, kuriems tenka įgyvendinti tokiomis šnekomis paremtus dokumentus, kaip tik ir sukalioja pirštą prie smilkinio, – kur išminčių protas? Tokie nurodymai neįvykdomi, nes peržengia realybės ribas. Kitaip moksle ir mene, ten nematyti, nežinomi dalykai, esantys už proto ribų, bepročių sapalionės, pasirodo paradoksalios, bet ne negalimos. Civilizacija keliauja pirmyn, retkarčiais išpuldama už proto ribų. Todėl žmonių gyvenime jokiais karališkais dekretais neįmanoma įvesti absoliučios blaivybės.

 

*

Garsusis astrologas Pavelas Globa, kalbėdamas apie koronaviruso epidemiją, teigė, jog pandemija ji nevirs, tačiau pandemijos galima laukti 2024–2025 metais, nes tada Saulės aktyvumas bus itin agresyvus. Pasigyręs, kad metų pradžioje buvo minėjęs, jog laboratorinė žiurkė, kuria pagal Rytų kalendorių paženklinti šie metai, gali atnešti daug nelaimių, vėliau jis prodūrė gana įdomų faktą, kurio tikriausiai neišsigalvojo. Pasirodo, 1981-aisiais amerikiečių fantastas Deanas Koontzas yra išleidęs romaną „Tamsos akys“ (The Eyes of Darkness) ir jame aprašęs panašų atvejį apie koronavirusą, sukurtą ir paleistą tame pačiame Kinijos mieste Uhane, karinėje laboratorijoje, kuris romane pavadintas „Uhanis-400“. Globa primena, jog iš tiesų koronovirusas yra keturiasdešimtas tokio tipo virusas, žinomas mokslui. Tai, kad fantastas nuspėjo būsimą epidemiją, astrologas savais metodais susieja netgi su rašytojo gimimo metais (1945) bei laiko tarpu (38 metai), skiriančiu išgalvotus įvykius nuo realiųjų. Šis fantastas gerai žinomas Rusijoje, ten išversta keliolika jo knygų. Berods, minimas romanas Lietuvoje taip pat kadaise išleistas, tik kitu pavadinimu – „Nakties košmaras“. Toje pačioje kalboje, aiškindamas, kad fantastams taip nutinka ir dažniau, jis dar paminėjo kito mažai žinomo amerikiečių autoriaus Morgano Robertso romaną „Tuštybė“, kuriame prieš penkiolika metų nuo tikrosios „Titaniko“ tragedijos buvo aprašytas laivo „Titanas“ susidūrimas su ledkalniu ir skendimas, netgi paminėta ta pati tragedijos aplinkybė – trūko gelbėjimosi valčių. Įdomiausia, kad beveik nesiskyrė laivų pavadinimai. Beje, savo laiku – per Niujorko prekybos centro ataką lėktuvais – buvau girdėjęs, jog tokią situaciją fantastiniame romane taip pat buvo aprašęs kažkoks dabar jau pamirštas amerikiečių literatas. Nieko sau.

 

*

Esama ir smagių šventikų. Lietuvoje išgarsėjo jaunas bažnytkaimio kunigėlis, surengęs triukšmingą savo gimtadienį pirtyje, kur baliavojo su visokiais banditėliais ir kekšėmis, daužė langus ir šaudė iš pistoletų, o paryčiais tokios šventės proga ėmė skambinti bažnyčios varpais. Panašų pasilinksminimą mini ir Rusijos pravoslavai. Tenai viename kaime popelis pakaušęs griebdavo armoniką ir traukdavo kaimo gatvelėmis, plėšdamas nešvankias rusiškas čiastuškas. „Mūsų tėvelis vėl įsilinksmino“, – juokdavosi parapijiečiai.

Tankas, stovintis prie įėjimo į Orvidų sodybą. Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Šią vasarą aukštyn vėl išplaukė Salantų tankas. Maniau, kad jis, senokai nuimtas nuo pjedestalo miestelio aikštėje ir nugabentas į Orvidų sodybą, yra pamirštas ir galutinai surūdijęs. Vaikystėje po tą tanką mes paslapčiomis landžiojom, gaudavom velnių, vėliau skylę dugne užvirino, tad patekti vidun nebegalėjom. Po karo likęs tankas mano sąmonėje visados priklausė trims Salantų įžymybėms – tai bažnyčia, Gaidžio koplyčia ir rusų tankas. Neva tasai sunkusis JS tankas per karą pirmas įsiveržęs į miestelį, o tankistas Tyrinas žuvęs ir pelnęs didvyrio vardą. Tankas stovėjo ant postamento kaip rusų karių kapų paminklas. Tik pamanykit, nūnai šį griozdą keliskart parodė per televiziją ta proga, kad kažkokie neva patriotai reikalavo, jog jis būtų išvežtas iš kiemo ir išlydytas, nes yra pavojingas ir gali iššauti. Reporteriai klausinėjo salantiškių, tie traukė pečiais, negalėjo suprasti, kokiu būdu, nes šaudymo įtaisų jame seniai nebėra, likęs tik vamzdis. Štai tada man ir toptelėjo mintis, kad ketvirtoji naujausia Salantų įžymybė yra Orvidų sodyba, kuri efektingai sujungia kitas tris. Aiškinčiau taip, – sodybą statė Viliaus senelis Jonas, kuris taip pat buvo akmentašys ir atsikėlė į Salantus XX a. pradžioje, kai buvo statoma bažnyčia. Viliaus tėvas, paminklų meistras Kazys, įsisiautėjus melioracijai ėmė vilkti iš laukų ąžuolus ir akmenis. Kadaise Česlovui Kudabai prisipažino daręs tai iš gailesčio, idant medžiai nebūtų palaidoti žemėje arba sudeginti. Na, o Vilius arba brolis Gabrielius, savamokslis skulptorius ir piešėjas, nutapė šventųjų paveikslus apleistai Gaidžio koplyčiai. Tik šit trečioji įžymybė – tankas – būtų taip ir stirksojęs atskirai, jei ne vajus prieš sovietiškus paminklus. Salantiškiai nusprendė, kad toli jo gabenti nereikia, kai čia pat, Gargždelėje, yra Orvidų sodyba, iš gailesčio priglaudžianti įdomius nereikalingus daiktus. Juk vienoje pašiūrėje sodybos šeimininkas buvo sukrovęs senus seperatorius, anglinius lygintuvus, spragilus bei kitokias buities senienas. Taip toji karo pabaisa atsidūrė tarp didžiulių riedulių ir ąžuolų. Keisčiausia, kad ir šįsyk gailestingų akmentašių kiemas kažkam užkliuvo. Neduok Dieve, tankas ims šaudyti. Seniau bolševikų veikėjus trikdė kryžiai ir skulptūros bibline tematika, netgi mėlynais kryžiukais buvo sužymėti tie, kuriuos reikia išgabenti. Kazys Orvidas, gelbėdamas kryžius, važiavo net į Maskvą, kvietėsi protingesnius žurnalistus. Nors, kita vertus, gal ir gerai, kad užkliuvo tankas. Grąžino išlepintos publikos dėmesį unikaliai žemaičių sodybai, kurią kadaise Salantuose apsilankęs Jonas Mekas apskelbė meno šedevru, neturinčiu lygių Europoje.

Orvidų sodyboje. Mildos Kiaušaitės fotografija

*

Kapinių pelėdos – kaip atskira rūšis. Jos maitinasi pelėmis, kurios gyvena kapinėse, kramsnodamos gėlių sėklas, byrančias iš laidotuvių vainikų. Pagonių paukščiai. Krikščionys jas vadino pragaro tarnais.

 

Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ V dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VI dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VII dalis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *