Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VII dalis

Pasirodo, savo solidžiuose dienoraščių tomuose Juozas Baltušis aprašė toli gražu ne viską, taigi, prisiminti Pupų Dėde (Petrą Biržį) nusprendė Algimantas Mikuta. Taip pat jis įžvelgė televizijos vedėjų stiliaus tendencijas, galimas jaunų doktorantų skraidymo padebesiais priežastis bei pasekmes, keistus gintarų rinkimo varžybų ypatumus ir net prisiminė susidūrimą su maršalu Konevu.

 

Algimantas Mikuta

 

TOPTELĖJO GALVON…

(iš naujo sąsiuvinio)

 

*

Turbūt nereikia nė sakyti, kad plačioji publika kalbos manieras šiandien perima iš televizijos, ypač iš laidų vedėjų ir humoristų. Prieš kurį laiką pajutau, kad jų stiliuje kažkas panašėja. Gerai nesupratau, kol vienas psichiatras paaiškino, jog televizininkų kalbos manierose ėmė vyrauti įtaiga, pastangos bet kokią informaciją pranešti kaip itin svarbią ir neabejotiną, nors, atvirai šnekant, tai tik atskiro žmogaus nuomonė arba kokios politikų grupelės pasiūlymas. Arba tiesiog norimas įteigti melas, neturintis nieko bendro su realiais įvykiais ir jų priežastimis. Išgirdę panašią nuomonę (na, kad ir apie mokestį poliklinikoje) daugelis priima tai už gryną pinigą, ima piktintis arba pritarinėti. Kažkada TV stengėsi parinkti kuo įžūlesnius laidų vedėjus, galinčius išmušti iš vėžių klausinėjamus žmones, dabar su tokiais tipais situacija lyg ir nusistovėjo, įsigalėjo kitokie vedėjai: visažiniai, sugebantys komentuoti bet kokius įvykius ir reiškinius, ir įtaigos specai, kalantys į galvas bet kokias hipotezes ir spėliones. Dar, tiesa, pasitaiko vienas kitas šaipokas, kuris iš visko juokiasi, bet jie specializuojasi tik politikoje ir smulkiuose nusižengimuose. O publika, deja, visom jų šnekom tiki. Neduok Dieve, jei toks laidų vedėjas ar pastovus komentatorius praneš, kad koks nors žmogutis yra kyšininkas arba palaidūnas. Viskas, – tų dėmių nebeišplausi niekada. Publika jais tiki kaip kunigais. Niekuo pas mus taip netikima kaip nuskriaustaisiais ir žurnalistais. Jie ir yra tie naujieji dvasios teisuoliai, pakeitę tikruosius bažnytininkus.

 

*

1965 metais, kai vasarą dirbau „Jaunimo gretų“ redakcijoje, susipažinau su Pupų Dėde – Petru Biržiu. Nelabai ką apie jį galiu papasakoti, miniu tik todėl, kad apie jį savo dienoraščiuose nieko neparašė Baltušis, o kaip sykis būtent jis atlydėjo Pupų Dėdę į redakciją, o ir vėliau jiedu dažnai pasirodydavo dviese. Spėju, kad juos jungė aukštaičių kraštas, iš kurio abu buvo kilę, juolab kad aukštaitiška dvasia ir to krašto žodynas vyravo Pupų Dėdės repertuare. Baltušis kažkaip buvo prasitaręs Lapašinskui, tuometiniam „Jaunimo gretų“ redaktoriui, kad išgelbėjo Biržį nuo Stalino lagerio, nes Pupų Dėdę už šmaikštų liežuvį visos valdžios stengėsi nutildyti. Matyt, todėl Pupų Dėdė po karo nebešmaikštavo, laikėsi tyliai, kartais pavaidindavo filmuose, išsiskyrė tiek su Marceliuke, tiek su armonika. Biržys užsukdavo pas mane į rašytojų viešbutuką. Kartą su atvykusia iš Žemaitijos Ausma buvom užklydę į Geležinkelio stoties restoraną. Nežinau, kodėl Baltušis nieko apie jį neparašė, aš gi žmogus iš kitos epochos, esu įsiminęs tik kelias jo talaluškas, kurias mokėjo senesni žmonės iš radijo valandėlių. Šiandien, kai jau esu matęs visokiausių humoristų, piktų, linksmų, sarkastiškų, tulžingų ir dar kitokių žmonių, galiu pasakyti, kad Biržys buvo minkštas linksmuolis su akyse šokinėjančiais velniukais. Buvo matyti, kad daug kas žmonių elgesyje ir viešoje aplinkoje jam kelia šypseną, bet garsiai jis to nereiškė. Nežinau, ar tai charakterio bruožas, ar ilgos patirties rezultatas. Man jis atrodė itin simpatiškas ir išmintingas.

 

*

Lietuvoje daug jaunų mokslininkų, ypač visokių specialybių doktorantų, dirbančių institutuose ir vykdančių įvairiausius projektus, nužiūrėtus nuo užsienio mokslo įstaigų, kuriose yra mokęsi, todėl jie dažnai skraido padebesiais arba imasi tokių dalykų, kurie pas mus nėra aktualūs, netgi žalingi. Jie stengiasi vakarietiškas problemas pritaikyti Lietuvoje, kitokio išsivystymo krašte. Štai viena doktorantė sugalvojo projektą apie naminių gyvūnų priežiūrą, rūpestingą požiūrį auginamiems galvijams. Išgirdusi jos siūlymus, ūkininkė skambina į redakciją ir guodžiasi, jog tų galvijų nuolat mažėja, o taip, kaip siūloma, apie juos šokinėjant ir glostinėjant, greitai visai neliks. Svarbiausias ūkininkų rūpestis yra juos išlaikyti, neišvežti prieš laiką į mėsos fabriką, kuo dabar grasina jauni mokslininkai, atseit ūkininkai gyvulius kankina, neįrengia dušo, nepasirūpina žaislais. Rūpintis tenka ne malonumais, o galimybe jų nepaskersti be naudos. Kur žiūri tie fantastinių projektų sumanytojai? Geriau sugalvotų, kaip atpiginti gyvulių išlaikymą, pasiūlytų projektą, leidžiantį ūkininkauti be nuostolių ir vargo.

*

Prajuokino: Palangoje įvyks gintarų rinkimo konkursas. Ne pats konkursas juokingas, gali būti ir toks, bet jo eiga. Bus pliaže išbarstyti jau surinkti gintarai, o dalyviai rinkdami juos varžysis, kas surinks daugiau. Man tai panašu į orientacinį sportą, – medžiotojai, ypač indėnai, palikdavo miške savo ženklus ir nepaklysdavo, nueidavo kur reikia. Orientacininkai bėgioja po mišką, ieškodami specialiai paliktų ženklų, – rimta situacija paversta į pramogą. Sportas. Gal ir gintarų rinkimas bus sportas. Ko gera, ateityje, kai žmogeliai visai sukvailės ir išgvers, panašiai vyks ir meškeriojimo bei grybavimo varžybos. Bus gaudomos baseinuose, tvenkiniuose specialiai užaugintos žuvys bei mėšlo krūvose užauginti ir po parkus išmėtyti pievagrybiai, o gal ir lepšės.  Įdomu, kas nutiks, jei gintarų rinkimo varžybų dalyviai jų suras daugiau, nei buvo paberta. Kažkas atsinešė iš namų? Tikriausiai varžybų laimėtojai.

 

*

Čekams užkliuvo rusų karvedys Konevas, kaip kažkada lietuviams Černiachovskis. Skirtumas tik toks, kad čekai pripažįsta rusų generolą kaip išvariusį iš Prahos vokiečius, bet vėliau rengusį planą užgniaužti 1968-ųjų Prahos pavasarį. Lietuviai be jokių ginčų Vilniaus centre nukėlė generolą Černiachovskį ir atidavė rusams, kurie jį išsivežė ir berods pastatė gimtinėje. Toje vietoje vėliau įsikūrė Kudirka, tiesa, su piktokomis diskusijomis, kad prastas meniškai, pastatytas už daktarų sumestus pinigėlius. Čekai Konevą ruošiasi atiduoti muziejui, bet dalis čekų nepatenkinti, o rusai reiškia pasipiktinimą. Beje, maršalą Konevą man dar teko matyti. Per kažkurį visasąjunginį jaunųjų rašytojų seminarą Maskvoje jis skaitė paskaitą apie karinę literatūrą. Pamenu, labai užsipuolė baltarusių rašytoją Vasilį Bykovą, kad šis rašo apie karo belaisvius. Maršalo nuomone, kareiviai, pakliuvę į priešo nelaisvę, nenusipelno jokio literatūros kūrėjų dėmesio. Tada sovietai buvo susikirtę su kinais Amūro upėje dėl Damanskio salos. Pusę savo kalbos maršalas skyrė toms kautynėms, baisiausiai keikdamas kinų kariuomenę ir kinų vadovybę. Rytiečius jis gerai pažino, nes ilgus metus tarnavo Tolimuose Rytuose, ten kariavo. Paliko nuožmaus saldofono įspūdį. Jis buvo linkęs tik įsakinėti ir į rašytojų auditoriją žiūrėjo kaip į paklusnią jo įsakymams diviziją. Reikia rašyti taip, o kitaip nevalia, netgi nusikalstama. Generalisimo Stalino mokykla.

 

Taip pat skaitykite:

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ I dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ II dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ V dalis

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VI dalis