GEROS NOVELĖS KONKURSAS. ANTROJI VIETA – RAŠYTOJUI ROMALDUI ZABULIONIUI

 

GEROS NOVELĖS KONKURSAS. ANTROJI VIETA – RAŠYTOJUI ROMALDUI ZABULIONIUI

 

ROMALDAS ZABULIONIS

PARTIZANAS

 

Dominykui šešeri su trupučiu. Mokykla ir pirma klasė tik kitąmet, o dabar vasara,
pasileidusi gelsvus plaukus, vilnija laukais, paupių, paežerių lankomis. Pavakarys. Miestelio
pagrindine gatve nudarda vienas kitas vežimas, traukiamas arklių, savo kaustytomis kanopomis caksinčių į kietą grindinį. Vaikas glaustosi užu storakamienio beržo, laukdamas atvažiuojant kokio nors motorinio transporto, – šis pasirodo retai, ir visada įdomu pažiopsoti ar dar ką nors iškrėsti. Nežinia kodėl dažnai kildavo nenugalimas noras artėjant automobiliui arba nors traktoriui staiga šokti ir perbėgti skersai kelią. Ne jam vienam tai rūpėdavo padaryti, lakstė prieš atvažiuojančias mašinas ir kiti miestelio vaikai. Žaisdavo vadinamuosius „nervus“. Na ne visi, bet kas antras ar trečias tai jau taip, ypač berniukai.

Prabėgti prieš pakinkytą į vežimą arklį buvo labai pavojinga, nes žvitresnis vadeliotojas, turėdamas ilgesnį botagą, galėdavo pasiekti nuogas trumpakelnių blauzdas ar nugarą.

Tolumoje pasigirdo motorų ūžesys, daugybės sunkių ratų bildesys. Artėjo Dominykui dar
niekada nematyta karinių sunkvežimių kolona. Berniūkštis iš nuostabos net nutirpo. Pasisekė! Gaila, kad arti nėra nė vieno draugo ir nebus kam apie jo žygdarbį paliudyti.

Praleidęs voros priekyje važiuojantį „viliuką“ (mažą armijos visureigį), vaikas šoko bėgte skersai gatvę ilgasnukiui „zisui“ prieš pat nosį. Pasigirdo graudžiai bjaurus stabdžių cypimas ir po akimirkos trenksmas bei geležies žlegėjimas. Į staiga stabdantį sunkvežimį rėžėsi kitas, kuris riedėjo trumpu atstumu nuo esančio priekyje. Dominykas to nematė, bet, visa esybe jausdamas, kad žiauriai prisidirbęs, skuodė į pakalnę kaip kiškis į šonus nesimėtydamas: per kaimynų bulves, vėliau per miežius, per paežerės pievą – kad tik kuo greičiau pasiektų karklais apžėlusio upelio žiotis, besijungiančias su ežeru.

Vaikigalį prisivyti bandė iš sunkvežimio iššokęs kareivis, vis šaukdamas vaikui negirdėta kalba:
– Stoj. Stoj sukinsin, stoj bandit, stoj!

Nors Dominykas nemokėjo nė vieno rusiško žodžio, bet puikiai suprato, kad jam liepiama
sustoti. Tik mažoje galvelėje rėkte rėkė mintis:
– Nėra durnių, pagaus – tai bus šakių šakės.

Pagaliau upelio gilokas ir maurais aptrauktas, prieš ežerą beveik stovintis vanduo.
Dominykas dar nelabai mokėjo plaukti. Brido stengdamasis kuo tyliau. Stvarstėsi gumbuotų medžių šaknų, aštrių viksvų, – visko, ką galėjo pasiekti. Liaunas vaiko kūnas be garso nutolo apie šimtą žingsnių nuo upelio žiočių ir mirko iki pažastų vandenyje, o galvą ir pečius maskavo vešli žolių karalija. Braškėjo sausesnės paežerės krūmų šakos – jo vis dar ieškojo, ir berniūkštis bijojo, kad sekliai neišgirstų jo garsiai besidaužančios širdies ir nepakiltų į orą artimoje protakoje besiturškiančios antys. Po keliolikos minučių persekiotojų sunkių kareiviškų batų žingsniai nutolo, nuo kalnelio girdėjosi šūkaujant svetima kalba, pradėjo dundenti motorai. Matyt, kolona pajudėjo. Po truputį viskas rimo, tik Dominyko slėptuvės ir verksmo vietoje vis tankiau sujudėdavo nendrės, vaikui teko pradėti kovą su dėlėmis, kurios, pajutusios mirkstant subraižytą kūną, užsimanė paragauti jo kraujo. Atitrauki vieną glitų padarą, o į jo vietą prisistato du ar trys. Trumpos kelnės, berankoviai ploni marškinėliai – prasta apsauga nuo kraujo ištroškusių siurbėlių. Šiuose kraštuose dėles vadindavo kumedėlėmis (kumelinių dėlių trumpinys).

Artėjo pralaimėjimo nuojauta. Iki tol verkęs be garso mūsų banditėlis ėmė kūkčioti. Jisai nežinojo, kad pagalba jau suka didelį lanką paežere ir po truputį artinasi.

Aleksas po darbų kalvėje sparčiu žingsniu skubėjo namo. Iš draugų buvo nugirdęs, kad
prie jo kiemo ilgokai stovėjo kariškos mašinos. Darėsi neramu. Žmona kaip sužeista paukštė mojavo rankomis, verkė ir nieko dorai nepaaiškino. Suprato tik tiek, kad galbūt kariškių išsigandęs, pabėgo ir kažkur ilgam dingo vyresnėlis sūnus. Iš sunkvežimio stabdymo žymių, ir pavarvėjusių skysčių pėdsakų tėvas suprato, kad čia įvyko kažkas rimta. Gerai dar, kad jokių kraujo žymių nebuvo. Trumpam prisėdęs ant pasienyje tįsančio suolo, neklausydamas ir negirdėdamas šeimininkės rypavimų, giliai mąstė. Nuojauta jam šnibždėjo, kad vaikas kažką negero iškrėtė ir, bijodamas pasekmių, pasislėpė. Tik kur?..

Kilo nuo suolo, pasisukinėjo gatvės pakraščiais, žvilgtelėjo ir į kaimynų bulvių sklypelį.
Tenai pastebėjo sunkaus bato numintą bulvių kerą, o greta ir mažos basos kojos pėdsaką. Kryptis aiški – pakalnė, upelis, paežerė… Tėvas atidžiai apsidairė – matė, kad kaimyno gryčios lange porą kartų sujudėjo užuolaida, tai sekundę kitą žvilgsnį įrėmė tenai.

Esantiems prie lango tapo aišku, kad juos pastebėjo ir prasitarti apie Alekso veiksmus nebeturi jokios teisės. Mat tas, būdamas nemenko sudėjimo ir smarkaus būdo, prasiplepėjusiųjų tikrai nepaliks ramybėje.

– Einu ieškoti vaiko. O tu būtinai iš kur nors gauk keletą butelių degtinės. Be jos
neturėsime ramybės.

Upelio pakrūmėse neradęs Dominyko, pradėjo galvoti, o ką gi jis darytų vaiko vietoje?
Žinoma, kad bristų vandeniu ir slėptųsi švendryne. Nuėjęs prie santakos, įsistebeilijo į ežero priekrantės žolynų karaliją. Nė menkiausio judesio. Nori nenori teko pusbalsiu šūktelėti:

– Dominykai, ateik! Nebijok, nemušiu. Ateik! Laiko labai mažai turim. Gelbėtis reikia.

Primerktos, žalsvos akys pamatė, kaip netoli protakos atviro vandens sujudėjo nendrių
viršūnės. Gyvas! Kalvio ir buvusio frontininko širdį nusmelkė džiaugsmo vilties spindulys.
Vaikas, sunkiai iš dumblo traukdamas išbrinkusias, dėlėmis aplipusias kojas, įsitverdamas
nendrių stiebų, pradėjo irtis išgirsto šūktelėjimo kryptimi. Aiškiau pamatęs labai pamažu siauru ruoželiu judančias vešlaus žolyno viršūnes, Aleksas puolė į priekį, ir po kelių akimirkų Dominykas tvirtai apsikabino tėvui kaklą. Toli nekeliavo. Perbridus upelį, lankoje stūksojo baigiančio džiūti šieno kupeta. Prie jos ir prisėdo. Nors vaikas saugiai sėdėjo tėvui ant kelių, jį dažnai supurtydavo šaltas drebulys. Gal tik pusvalandžiui praėjus Dominykas pamažu atšilo, jautėsi ramiau, nes žinojo, kad jo tėvas didelis, stiprus, turintis kietas, bet prireikus švelnias rankas. Artėjant negandai suspaustų kietą kumštį, aukštai pakėlęs pagrūmotų, ir bėdos trauktųsi šalin. Visai nesinorėjo galvoti, kad tos pačios rankos už iškrėstas šunybes gali gerai iškaršti kailį…

Vyriškis, patrindamas pirštus į šalia esantį smėlėtą kurmiarausį, ilgokai rankiojo išpampusias juodas dėles sūnui nuo kūnelio. Kartais tėvas atsidusdavo ir tyliai
papriekaištaudavo:
– Partizane, tu mano partizane, ar supranti, ką pridirbai? Ir ką dar pridirbsi, ir kuo tu
užaugsi?

Įsukęs kraujo dėmėmis išmargintą vaiką į savo plačius, tabaku ir kalvės dūmais
dvelkiančius marškinius, Aleksas ėmė brangią naštą į glėbį, lipo kalnelin ir pabeldė į savo dėdės gryčios langą. Dominykas, greitomis apipraustas drungnu vandeniu, buvo paguldytas į šiltą gaspadoriaus lovą. Vyrai trumpai pasitarė, ir, nors jau vėlyvo vakaro sutemos pradėjo vyniotis iš pakluonių, Vincas, Alekso dėdė, apžergė dviratį ir nuriedėjo link netoli snaudžiančio miestelio, veždamas žinią palei kiemo vartus besiblaškančiai Dominyko mamai.

Kalvis tą dieną į darbą nėjo. Laukė. Nuojauta tikrai neapgavo. Netrukus po pusryčių prie vartų pričiuožė ir sustojo „viliukas“. Iš automobilio išsiritęs nedidelio ūgio, apvalaus kūno sudėjimo, panašaus į pailgą moliūgą, kapitonas jau dairėsi po kiemą. Aleksas gerai mokėjo rusų kalbą. Pasitikęs karininką pasisveikino:

– Zdravje želaju, tovarišč kapitan!

Tas, gudriai prisimerkęs, paklausė, ar namų šeimininkas tarnavo kariuomenėje ir, išgirdęs
teigiamą atsakymą, patenkintas šyptelėjo. Paprašė parodyti vaikus. Aleksas mostelėjo ranka link sodelio, kur po alyvine obelimi kepurnėjosi Dominyko brolis – apskritagalvis trumpai kirptas berniukas ir mergaitė su rožiniu kaspinėliu plaukučiuose. Kapitonas pašaukė prie „viliuko“ vairo sėdintį kareivį. Anas, žvilgtelėjęs į vaikus, papurtė galvą ir grįžo prie automobilio.

Nekviestas svečias lėtai vaikštinėjo po kiemą, dairėsi po visus pašalius, nuleisdamas galvą vis apie kažką mąstė. Laikas, – pagalvojo Aleksas ir kiek galima linksmesniu balsu pakvietė kariškį į gryčią paragauti kuklių vaišių.

Ant stalo puikavosi skaidrus butelis „Stoličnos“ degtinės, papjaustytas baltas sūris, juodos
duonos riekelės, nuo viryklės sklido skanus kepamos kiaušinienės kvapas. Prisėdę vyrai ilgai nelaukė, Aleksui įpylus po pusę briaunotos stiklinės degtinės, abudu maktelėjo. Sutraukė po cigaretę ir maktelėjo vėl. Gaspadorius pagraibė po stalu ir ant šio vėl išdygo pilnas butelis.

Užkando. Motina prie vartų besitrinančiam kareivėliui nunešė riekę duonos ir gabaliuką sūrio. Atsirado nemažai kalbos. Kalbėjosi apie karą ir tarnybą kariuomenėje. Kapitono paprašytas, šeimininkas parodė karinį bilietą ir frontininko kareivišką knygutę. Aleksas sužinojo, kad gretimose apylinkėse vyksta kariniai mokymai, o vienas padalinys pjauna mišką ir ant aukštumų stato viškas (geodezinius ženklus). Netikėtai karininkas paklausė, gal Aleksas nori už mažą kainą įsigyti malkų, tas greitai sutiko ir ant stalo krašto padėjo visus namie turimus pinigėlius – dvidešimt penkis rublius… (Kariškiai žodį tesėjo ir kitą dieną į kiemą įriedėjo sunkvežimis su pušiniais rąstais, kuriuos vėliau tėvas vežė prie gaterio ir pjovė lentas sodybos remontui.) Nors Aleksas stipriai apgirto, bet nė vieno nereikalingo žodžio nepratarė, nes jau anksčiau įsikalė į galvą – nors jį ir gabalais kapotų, apie Dominyko darbus neužsimins.

Po dvidešimties metų Dominykas, vairuodamas sunkvežimį kažkuriame Dzūkijos
tarpumiškių kaime, pamatė, kaip už storo pakelės beržo glustelėjo berniūkštis. Iškart supratęs, kas dabar bus, greit perkėlė koją nuo greičio pedalo ant stabdžio. Vaikas šoko per kelią ir nuskuodė į palaukę, kur bulvieną arė ir vis taisėsi smunkančias kelnes smulkaus sudėjimo vyriškis.

Dominykui einant artyn artojas su jam už nugaros besislepiančiu berniuku ėmė trauktis
atbulas, tik staiga linktelėjo ir kažką čiupo nuo arimo. Kietas grumstas skaudžiai dunkstelėjo Dominykui į krūtinę. Tas nusispjovė ir grįžo prie sunkvežimio.

Pasitvirtino taisyklė, kad tikras vyras visada bet kokia kaina gina savo vaikus…