KUNIGO, POETO JUSTO JASĖNO EILĖRAŠČIAI

JUSTAS JASĖNAS

 

Narvos pilies kieme

 

Pagriuvęs Leninas patvoryje

Dar iškelia smilių

Niekas jo nebeklauso

Tik žolės pernykštės skverną paliečia

Turiu svarbesnių reikalų

Pasėdėti kavinėj ant Narvos šlaitų

 

Fotobienalė Plungėje

 

Kandūs ir aštrūs lašai

Kiaurai perrėžia sniegą

Suardo baltą paklodę

Skaudžiausi taškai

Eidamas palei Babrungą mačiau

 

Molėtų stotyje

 

Tupinėja senutės stotyje

Ir vis kuičiasi savo ridikiuliuose

Krapštosi šiurena o neberanda

Iki dugno galiausiai išverčia o nebėr

Dar gerai būtų buvę

Lipkit greičiau

Šoferis nebeištvėręs subaubia

Kiek ponių laukti turėsiu

Gi pasakiau – kita tamstų stotelė kapai

 

Kaune. Krėvės prospekte

 

Jei tik galėtum

Jei dar įstengtum prašyčiau

Atsiųsk man jazminų

Po mūsų langais jie taip alsiai kvepėjo

Nesumaišyki reikėtų tik tų

Toliau nuo kelių ir klastingų akių

Meni siela džiugesiu žaidė

Pajusi ir Tu

Kur mūsų gyvenimas

Gyvuodamas iro

Vykdau pažadą

Kadais parašei

Tai ir ačiū

Neištardamas trokštu ištarti

Jazmino žiedlapiai krito

Neišsipildžiusio rudenio taurėn

 

Vilijampolėje. Ant Milikonių kalno

 

Stovyklos vartuose tuščia

Į niekur

Į niekur jau

Vien su savim

Suaižyto kūno trūkčiojimais

Balsas išnyksta greičiausiai

Fiksuoju pavienes raides

Gal nors viena neprapuls

Verčias dūmas iš storo kamino

Anapus kur nepakliuvome

Apsvilęs bato kulniukas

Keli skaičiai iš numerio

Mažutė žmogaus saga

Didžiuliame stovyklos kieme riedėdama kliudo sausą žolę

Sustoja išlieka

Taip pasilieka muziejaus stende

 

Kaime prie Nemuno

 

Arti laidos rugpjūčio saulė

Jau pažemėjusi

Nyra miškų prieglobstin

Sėda ieškojimo nuovargis

Samanynų pataluos

Ar besuspėsiu ką rasti

Amžinumu lėtas upės tekėjimas

Stumia vandenis per akmenis

Nuo krantų laukia ir žiūri

Visiškai laikinas žmogaus bildesys

Nutilusių rami kalva

Kasdien varpų sveikinama

Žiogų čirškesys įsiliepsnoja

Tarpais aptyla

Pačiu paviršiumi

Reti rūko kuokštai

Savin sugeria

Krūčiaus pakriūtės žodžius

 

Vilniuje. Malūnų gatvėje

 

Akimirksniu susisuka sūkuriai

Ir iškelia pernykščius lapus

Nebeatsilaikys

Kelius ir veidus sumaišo

Skraidina su barokiniais debesimis

Virš Stasiulevičiaus Vilniaus

Malūnų gatvėje knibžda

Minios turistų

Kokį Vilnių jie supras

Kokį papasakos

Iš įrašo pasklinda Meko balsas

Skaito lėtai dvidešimtąją idilę

Filmuoti lauką pavienius medžius

Pievą žolę srautus gatvėse

Be tvarkos ir be pertraukos

Išskirti save ir save susirasti

Daugybę kartų sugrįžti ten

Įrašyti tą pačią žinią

Į skirtingas laikmenas sau

Gaudžia iš šonų ir pažemėse

Virpina priemiesčiuose ir aplinkkeliuose

Nepertraukiamas ūžimas

Sėdi ant Tauro kalno atpažįsti

Tikrai tavo ir tikrai iš tenai

 

Kauno rotušėje

 

Fotografuoju akimis nedrąsiai

Liūdesį Baranausko namuose

Tavo ėjimą iki

Netrukus ir tolstantį nuo

Pilnatve alsuojantis pakraštys

Atsisėsti aukščiau

Atsidusti palaimingai

Gerai kad žalias

Kad tiltas

Kad toks

Sykį mums pasitaikė

 

Spalis Trakuose

 

Galutinė maršruto stotelė

Ežeras grimzta savin

Paviršiuje gelsvos lapų valtelės

Sūpuojas lengvai

Pusė valandos iki sostinės

Pradedama nuo kapų

Mirusieji seniai prisitaikė

Prie kintančio gyvųjų grafiko

 

Pavasaris Taline

 

Rašau laiškus bičiuliams

Svarbu pasakyti

Vakarėjanti saulė

Spinduliu glosto raides

Maži žvirbliukai

Primena ką dar derėtų pridėt

Kaštonai krebždėdami

Kelia žvakes

Neskubėdamos lakštingalų trelės

Jas ir vėlei žibėti pašauks