RAŠYTOJAS GINTARAS ŠIURKUS (JONAS ADAMSAS). APYSAKA “KOKS NUOSTABUS PASAULIS”

 

KOKS NUOSTABUS PASAULIS

 

 Žalia Moteris

 

Zigmas gimė ir užaugo Kaune. Vidurinę mokyklą baigė trejetais, bet egzaminus į Kauno medicinos institutą išlaikė gerai ir mokėsi jau ketvirtame kurse. Buvo vidutinio ūgio, lieknas, turėjo išraiškingas akis ir skvarbų žvilgsnį, kuris atrodė tiriantis ir ieškantis, o kartais, kai prireikdavo, tapdavo švelnus ir šiltas. Egzaminus jis laikė gerais pažymiais, tačiau įskaitas rinko sunkiai.

Prieš pusantrų metų Zigmas paliko tėvų namus ir išsikraustė į pusiau įrengtą palėpę, pro kurios langą matėsi rotušė, paminklas Maironiui ir Kunigų seminarija. Kambaryje buvo tik plikos sienos ir juodgrindės, išklotos kartono lapais, todėl sendaikčių turguje visų pirma įsigijo čiužinį ir elektrinį virdulį.

Už butelį spirito desantinio dalinio praporščikas atvežė ir su dviem kareiviais užtempė į palėpę šešias medines dėžes nuo šaudmenų, kurios turėjo atstoti stalą, kėdes ir kitus baldus.

Zigmui patiko būti savarankiškam. Jis dažnai lankydavosi bohemos vakarėliuose ir kartais namo grįždavo ne  vienas, bet nuolatinės draugės neturėjo. Jam patiko, kad visa pastogė su sanitariniu mazgu ir mansarda priklausė tik jam, kad į palėpę buvo atskiras įėjimas iš laiptinės ir kad sutemus kambarį apšviesdavo aikštės žibintai. Patiko, kad už lango, įbridęs į šviesą, stovėjo rotušės bokštas, kurio viršūnė skendėjo prieblandoje, o laikrodis su romėniškais skaičiais ir ažūrinėmis rodyklėmis švietė kaip pilnatis.

Jam patiko klausytis, kaip laikrodis muša valandas, ir patiko užsimerkus skaičiuoti dūžius. Kartą, kai ilgai skaitė ir užsnūdo, nesuprasdamas, ar toliau skaito, ar tik sapnuoja skaitąs, jį pažadino katedros didysis varpas, ir jam labai patiko tarp visa gožiančio garso išgirsti dar trijų bažnyčių varpus, kurių iš palėpės nesimatė.

Jam patiko gyventi palėpėje, nors vasarą joje būdavo tvanku, o žiemą – šalta. Žvarbiomis naktimis, kai ledinio vėjo gūsiai atskriedavo iš anapus aikštės, jis dažnai nubusdavo sustiręs ir, įtraukęs galvą po antklode, ilgai klausydavosi, kaip už lango plėšosi šiaurys, bilda skardinis stogas ir daužosi išklebusios durys, kol pajusdavo, kaip nuo šilto alsavimo ima atšilti kūnas: iš pradžių krūtinė, paskui šlaunys ir galiausiai – pėdos. Zigmui ne visada pavykdavo vėl užmigti, bet jam patiko, kad rytais, kai jau reikėdavo keltis, vėsa greitai išblaškydavo paskutinius miego likučius.

Sykį, kada ilgai laukta žiema ir netikėtas speigas per naktį sukaustė šlapdribos įlytas sienas ir termometro stulpelis nukrito dvidešimt tris padalas žemiau nulio, jam patiko net ir tai, kad ant palangės užšalo vakar nebaigta gerti arbata.

Jam patiko viskas, kas buvo kitaip nei tada, kai gyveno su tėvais, kurie ištisomis dienomis nepratardavo vienas kitam nė žodžio, ir jam atrodė, kad jis gyvena teisingai.

•  

Pavasario egzaminų sesija dar nebuvo prasidėjusi, kai vieną popietę duryse pasirodė palėpės šeimininkas. Jis buvo prastai nusiteikęs ir atsisakė užeiti į vidų.

– Teks išsikraustyti, – tarė jis. – Noriu užbaigti remontą.

Tai buvo šiek tiek netikėta… Zigmas uždarė duris ir kurį laiką stovėjo nejudėdamas. Įtampai atslūgus, įjungė magnetofoną.

Kambario sienos išnyko – mintys nusivijo melodiją virš Ramiojo vandenyno bangų. Nuvilnijus paskutiniam akordui, juostą sustabdė, atsuko nuo pradžių ir vėl paleido Rimvydo Racevičiaus pjesę Salos.

Paskui susirado Luji Armstrongą.

Gulėdamas ant nugaros, ilgai klausėsi, kaip kyla, sklando ir sielos gelmėse prasmenga trimito garsai… Stebėjosi, kad prikimęs balsas gali būti toks raiškus ir švarus, regėjo, kaip jis, tarsi pažeme šliaužiantis rūkas, pirma praryja daiktus, o paskui ir mintis, iškrinta dulksna ir, nuplovęs dienos įspūdžius, nusineša su savimi…

Ryte jis pabudo su mintimi gyventi gretimo rajono užkampyje, nuo viso pasaulio atskirtame Ąžuolyno ir Žaliakalnio šlaitų.

Privačių namų kvartalas su išsikerojusiais medžiais dunksojo iškilęs virš miesto centro tarsi pusiasalis. Su  miesto šurmuliu jį siejo tik mediniai laiptai, besileidžiantys link autobusų stoties, granitiniai laiptai, vedantys į Laisvės alėjos pradžią, ir naujai išasfaltuota gatvė, kuri, atsišakojusi iš judrios sankryžos ir palikusi didmiesčio daugiaaukščius, ėjo palei aikštynus, teniso kortus, sporto halę ir, apsodinta akacijomis, driekėsi per visą kvartalą. Šlaito pakraščiu ji linko į didelę kilpą su daugybe akligatvių, skilo į dvi atšakas ir vėl jungėsi pati su savimi.

Seną kartoninį lagaminą, kuriame tilpo visi jo daiktai, ir magnetofoną Zigmas paliko Medžiotojų užeigoje pas valytoją, draugo tetą, kuri ateidavo tvarkytis labai anksti. Laikinai atsikratęs mantos, pasijuto tarsi naujai gimęs  – sparčiu žingsniu perkirto senamiestį, miesto centrą ir, genamas nekantrumo, ėmė kopti į kalną. Laiptai liko už nugaros, tačiau takas vis dar kilo. Jis ėjo šalia atrakcionų parko link sporto halės ir akligatvio, besibaigiančio Ąžuolyne. Paskutinėje sankryžoje pasuko į dešinę, kur abipus akacijų alėjos stovėjo tik privatūs namai.

Jau buvo įdienoję, bet nesimatė nė vieno praeivio. Atrodė, kad miestas ir žmonės dar miega. Zigmas sulėtino žingsnį, nes languose nebuvo jokių ženklų apie nuomojamus kambarius.

Namas, į kurį užėjo pasiteirauti, buvo neišvaizdus dviejų aukštų stačiakampis su laiptine ir plokščiu stogu. Per praviras pirmojo buto duris girdėjosi pratisas dulkių siurblio ūžimas. Tik paskambinus ilgiau, nei leidžia mandagumas, triukšmas nutilo ir pasigirdo lengvi žingsniai. Duryse pasirodžiusi grakščiai sudėta, bet jau pagyvenusi moteris klausiamai nužvelgė Zigmą.

– Ne, – tarė ji, – kambarių čia niekas nenuomoja.

Moteris buvo labai maloni ir neskubėjo grįžti prie darbo – neprašyta papasakojo, kad namas yra žinybinis: pirmame aukšte gyvena gamyklos vyriausiasis inžinierius su senute motina, o antrame – direktorius su šeima. Ji tvarko abu butus ir prižiūri aplinką, kartais, kai direktoriaus žmona nespėja, nuperka produktų ir išverda pietus, bet kaimynų, kurie nuomoja kambarius, nepažįsta.

– Gal nori kavos? – tarė ji.

– Ne, – tarė jis, – turiu eiti.

Ji skėstelėjo rankomis ir nusišypsojo.

– Ačiū, – tarė Zigmas.

Jis jau buvo prie kiemo vartelių, kai pasivijo tyliai niūniuojamo romanso melodija ir paskirų žodžių nuotrupos.  Gražus vaikis, – kažkodėl pasigirdo jam.

Jis apsidairė, tačiau aplinkui vis dar nesimatė nė gyvos dvasios.

Zigmas išnaršė visą rajoną, visus užkaborius ir akligatvius, beldėsi į kiekvieno namo duris ir visų, kurie jau turėjo pastogę, teiravosi, ar neketina išsikraustyti, bet nieko tinkamo taip ir nerado. Kai medžių šešėliai ėmė sparčiai ilgėti, pavargęs ir nusivylęs grįžo prie keturiasdešimt ketvirto namo, kur buvo aptikęs vienintelį laisvą kambarį, ir staiga prisiminė šiandien dar nieko nevalgęs.

Namas buvo apleistas ir nejaukus. Silikatinės fasado plytos, kurios stačiais trikampiais kilo iki pat kraigo, šešėlyje atrodė pilkos, o molinės čerpės – patamsėjusios ir vietomis net juodos. Surūdiję lietaus latakai aplink namą buvo pilni sąnašų, nes iš pietų pusės, užstodamas saulės šviesą, augo išlakus ąžuolas, o sklype – dar keli klevai ir beržas.

Duris atidarė namo savininkė, nutriušusia kiškio liemene vilkinti senutė. Ji kažką kramtė, ir prie lūpų jai buvo prilipę keletas trupinių.

– A-a-a… tai jūs, – tarė ji.

– Taip, – tarė Zigmas. – Norėčiau dar kartą pažiūrėti kambarį.

Ji pasitraukė į senais baldais užgriozdintą verandą ir ranka pastūmė duris į namo vidų.

Pirmame aukšte, be verandos ir holo, buvo tik du kambariai, virtuvė ir tualetas. Pro pusiau praviras svetainės duris matėsi iki grindų įstiklinta siena, židinio kampas ir stalinė lempa, po kuria ant patiestų laikraščių šildėsi ką tik išskilę geltoni viščiukai. Už virtuvės durų kudakavo vištos, ir ore jautėsi rūgštokas paukščių mėšlo kvapas.

Holo kampe kaip vėduoklė sukosi ir kilo platūs, tvirtai suręsti, bet nuo laiko ir purvo pajuodę laiptai, antrame aukšte besibaigiantys nedidele aikštele su trejomis durimis: dešinėje – į vonios kambarį, kairėje – į kambarį virš holo, o per vidurį – į kambarį su įtrauktu balkonu ir dar dvejomis durimis į šoninius kambarius.

 Zigmas užkopė laiptais paskui šeimininkę ir sustojo dešiniojo galinio kambario tarpduryje. Šis kambarys atrodė mažesnis nei buvo iš tiesų, nes pietinė siena, nusklembta stogo, leidosi nuo lubų iki lovos, galu įremtos į kitą sieną. Po įdubusiu geležiniu tinklu voliojosi šūsnis senų žurnalų. Kambaryje dar buvo baltų koklių krosnis su pakura iš vonios ir sieninė spinta. 

Iš plakato, priklijuoto tarp lango ir lovos, žvelgė pusnuogis vyras. Pasislėpęs už bokso pirštinių ir pakeltų pečių, jis žiūrėjo tiesiai į Zigmą.

– Penkiolika rublių, – tarė šeimininkė. – Boksininkas, kuris čia gyveno, mokėjo dvidešimt.

Saulė jau leidosi ir, įstrigusi tarp sudurto stiklo ir voratinklio, nepajėgė išsklaidyti kambario gilumoje tirštėjančios prieblandos. Zigmas pasitraukė į šoną, kad pro langą krintanti blausi šviesa netrukdytų, ir dar kartą nužvelgė kambarį.

Sienos kampas ties šlaitinio stogo sandūra drėko nuo vandens. Skardinis latakas prakiuro prieš kelerius metus ir kambario kampas mirko po kiekvieno lietaus, kol tamsios dėmės pakraščiai ėmė pelyti. Ilgainiui tinkas atšoko ir nukrito, atidengdamas raudono molio plytas, sumūrytas lygiais vienodais tarpais.

Jis žiūrėjo į vandens subjaurotą sieną ir bandė įsivaizduoti, kaip reikės čia įsikurti, nes suprato, kad kito pasirinkimo neturi.

– Tegul bus penkiolika, – sutiko jis.

– Ir jokių mergų, – pridūrė šeimininkė. – Aš kambarius nuomoju tik vyrams.

•  

Namo šeimininkė, sena ir nevalyva moteris, buvo baigusi tik keturis progimnazijos skyrius. Namą ji paveldėjo iš globėjo, karo medicinos gydytojo, kuris atsivežė ją, dvylikos metų mergaitę, iš tėviškės ir apgyvendino tarnaitės kambarėlyje prie virtuvės savo trijų kambarių bute virš Įgulos ligoninės. Vėliau, kai iš baugščios paauglės išaugo išvaizdi panelė, ir jis pasistatė namą Ąžuolyno pakraštyje, ji tapo neatskiriama jo viengungiško gyvenimo dalimi, bet toliau mokytis nenorėjo. Dar vėliau, kai jis pasiligojo ir ilgiems metams atgulė į patalą, pati viena jį slaugė ir kartu vargo iš jo skurdžios invalido pensijos.

Mirus gydytojui, jos vienintelei ir slaptai meilei, moters gyvenimas tarsi sustojo. Ji persikėlė gyventi į svetainę su atskiru išėjimu į sodą, kuriame jis mėgdavo skambinti pianinu, pamiršo rūpintis savimi ir namu, kuris, likus jai vienai, pasidarė dar erdvesnis, ir pradėjo auginti vištas, kurios neprižiūrimos užklysdavo į kažkada prabangų ir tvarkingą namą. Ji nenorėjo su niekuo bendrauti ir nieko matyti, tačiau, išpardavusi baldus ir išleidusi visus pinigus, įsidarbino liftininke Kauno klinikose ir ėmė nuomoti kambarius.

Kambarius ji užleisdavo tik viengungiams vyrams, dažniausiai studentams, ir neslėpė prastos nuomonės apie šiuolaikines merginas.

•  

Remontą Zigmas pradėjo tą pačią dieną, kai tik perkraustė savo mantą, ir dirbo du mėnesius.

Jis sutaisė stogą ir pairusius lietvamzdžius, išvalė latakus. Kambario kampe numušė atšokusio tinko likučius ir vėl išlygino sieną skiediniu; ilgai vargo, kol nuskuto suplėkusių dažų ir kreidos sluoksnį, o paskui viską nuglaistė ir nudažė. Baigęs sunkiausius darbus, ėmėsi likusių: pakeitė lango stiklus, perdažė rėmus, palangę, duris ir galiausiai – grindis. Sieninės spintos ąžuolines duris nugremžė stiklo šukėmis, sulygino švitriniu popieriumi ir nulakavo. Nuvalyta baltų koklių krosnis, rodos, pati išlindo iš sienos ir tapo kambario puošmena.

Kambarys pasikeitė neatpažįstamai ir jo gyvenime pasidarė kažkuo svarbus, tarytum paties užgyventas. Tačiau kažkas pasikeitė ir Zigmo viduje. Jis dar nesuprato, ar tas kažkas atsirado, ar dingo, bet jam praėjo noras miegoti ant grindų ir gyventi kaip aukso ieškotojui, kuris gula ir keliasi tik su savo viltimi. Nelyginant įkopus į naują aukštumą, prieš jį atsiskleidė nauji horizontai ir galvoje ėmė suktis įkyrios mintys, kur prasimanyti būtiniausių daiktų ir kuo apstatyti kambarį.

•  

Kitą rytą, kai namai ištuštėjo, o šeimininkė iš naktinės pamainos dar nebuvo grįžusi, Zigmas užsiropštė ant aukšto. Nelaukdamas, kol akys apsipras su blausia prietema, suskubo dairytis į šalis ir, atsargiai statydamas kojas tarp sijų, statybinio šlamšto ir be tvarkos išmėtytų daiktų, nužirgliojo į pastogės gilumą. Jo dėmesį patraukė į kaminą atremtas stalviršis. Zigmas atkraustė dėžes, kurios trukdė prieiti arčiau, ir stačiakampį griozdą ištraukė į geriau apšviestą vietą. Įsitikinęs, kad stalviršio lentos išklibusios, be didesnio vargo jį išardė. Tada įsiklausė į tylą ir, neišgirdęs nieko įtartino, kaip šešėlis nuslinko tolyn.

Po kelių minučių jis nusileido žemyn nešinas šešiomis vienodo pločio ąžuolinėmis lentomis, kėde lenktu atlošu ir šviestuvo gaubtu su nuskeltu kraštu.

Paskatintas sėkmės, tą pačią dieną apėjo kiemo pašalius ir iš malkinės parsibogino pušinės lovos galą. Kaimo staliaus suleistas ne itin dailiai, bet tvirtai, jis, kaip ir visa lova, galėjo tarnauti dar ilgus metus, tačiau pasikeitus laikams ir madai, galiausiai atsidūrė malkinėje. Kitos dalys jau buvo sukūrentos, todėl šonines lentas, kojūgalio lentą ir keturias kojas kampuose teko pasidirbti; dugną jis įtvirtino taip, kad iki kraštų dar tilpo čiužinys ir antklodė.

Gultas, užklotas porolonu su žalsvai rudos medžiagos užvalkalu, tapo panašus į minkštasuolį.

Žurnalinį staliuką, padovanotą draugo, pristūmė prie lovos, o lentynas, pasidarytas iš stalviršio lentų, įspraudė tarp koklinės krosnies ir sienos. Kiliminės dangos atraižą patiesė vidury kambario. Kai pakabino matinį šviestuvo gaubtą su pintinės dangčiu, kuris uždengė nuskeltą kraštą, šviesa išsilygino ir tapo jaukesnė.

Kambarys išėjo tobulas – nugyventame name jis išsiskyrė kaip švaros ir tvarkos oazė.

Ir vis dėlto kažko trūko…

Tas jausmas buvo keistas, nes gulėdamas lovoje, plačioje kaip futbolo vartai, Zigmas matė visą kambarį ir buvo įsitikinęs turįs viską.

Jis turėjo net keturis porceliano puodelius su lėkštutėmis. Juos įpiršo suvargęs, į buvusį inteligentą panašus vyras. Sekė Zigmą nuo parduotuvės iki pat namų ir atidavė nežinia iš kur nugvelbtą lobį su mėlynais Villeroy & Bosh ženklais tik už kelias monetas.

Vokiškas porcelianas nederėjo prie kitų daiktų, tačiau greta Konstantino Paustovskio autobiografinės epopėjos, Ernesto Hemingvėjaus dvitomio ir Balio Sruogos Dievų miško suteikė kambariui išskirtinumo ir prabangos.

Kai Zigmui atsibosdavo vienatvė ir tvarka, jis prisimindavo kaimynus – už sienos, pereinamame kambaryje, gyveno trys profesinės mokyklos moksleiviai, būsimi mechanikai ir vairuotojai. Dieną jų kambarys su neklotomis lovomis pasieniais ir stalu po musių nutupėta lempa atrodė niūrus kaip benamių prieglauda, bet vakarais, kai pasklisdavo čirškinamų lašinių kvapas, tapdavo traukos centru.

Zigmas, kaip vyriausias amžiumi ir be penkių minučių daktaras, ne kartą vadovavo bulvių valgytojų klubui. Jam patiko būti dėmesio centre, patiko stebinti draugus eilėmis ir lotyniškais posakiais, patiko drauge su visais gerti čiobrelių arbatą ir kabinti uogienę tiesiai iš stiklainio, tačiau Ceilono arbatą iš porceliano savo kambaryje siurbčiodavo vienas.

Prie lovos po ranka jis turėjo stalinę lempą ir tarptautinių žodžių žodyną, nes mėgo pasitikslinti kiekvieną mažiau žinomą žodį. Zigmas skaitė daug ir godžiai, galima sakyti, nuolat, bet lėtai – dažnai grįždavo įsigilinti į tai, kas sudomino.

Vakarais, išsitiesęs kiek ilgas, jis ryte rydavo mėgstamų autorių ir rekomenduotus kūrinius – visa, kas jį žavėjo ar galėjo padėti prasimušti į žmones. Ypač domino žydų išmintis.

Apie ateitį Zigmas negalvojo, nes gyveno šia diena ir jautėsi laimingas. Jis neturėjo plano, kaip reikės prasimušti, bet tikėjo savimi ir žinojo, kad anksčiau ar vėliau jam pavyks. Būtinai pavyks.

Neretai jis užsnūsdavo vidury sakinio, tačiau mintys, nors ir kaip būtų keista, nesustodavo – pajutusios laisvę, tapdavo dar įdomesnės. Jam patiko taip skaityti, todėl prabudęs vėl skaitydavo ir vėl užmigdavo, kol vidurnakty jau nebeturėdavo jėgų nei skaityti, nei nusirengti ir likdavo miegoti kaip atsigulęs.

Jam patiko, kad, užvertus knygą, nereikėdavo keltis išjungti šviesos, nes stalas su lempa stovėjo po ranka.

Zigmas didžiavosi paties suremontuotu ir įrengtu kambariu, tačiau rytais, kai atsibusdavo kūną varžant drabužiams ir stengdavosi prisiminti prabėgusios dienos įspūdžius bei mintis, jautėsi šiek tiek vienišas.

Šis jausmas pakišo netikėtą mintį, kuri iš pradžių pasirodė paika, o geriau pagalvojus – pernelyg drąsi ir atvira, kol tapo įkyri.

Po trijų dienų Zigmas pasidavė.

– O kodėl gi ne?

Kanceliarinių prekių parduotuvėje jis nusipirko guašo buteliukų rinkinį ir centimetro pločio kietų šerių teptuką. Grįžęs namo atitraukė lovą ir ant galinės sienos viena linija išvedžiojo žalią kaip lovos užtiesalas moters figūrą – mergina gulėjo atsukusi nugarą, ranka parėmusi galvą. Jos klubų linija virš liekno liemens kilo stačiai kaip kalnas, o koja turėjo tik keturis pirštus ir atrodė labai juokingai, nes nykštys buvo aiškiai per didelis.

Tik plaukams prireikė trijų papildomų štrichų.

Dar šiek tiek pagalvojęs, žalią svajonę nugramzdino į dvispalvių žiedų pievą, priderintą prie gelsvai rudų grindų ir tamsiai raudono kilimo.

Zigmas liko patenkintas – ironija ir spalvų darna paslėpė išmonės trūkumus. Jis pastatė lovą į vietą ir išsitiesė ant nugaros. Kai priglaudė galvą prie sienos, labai nustebo, kad iš arti merginos užpakalis atrodė dar didesnis nei žiūrint iš priekio. Zigmas kelis kartus patikrino atradimą ir įsitikino, kad optinė iliuzija kartojasi.

– Po velnių, – tarė jis, – bet juk tai nuostabu!

Jis negalėjo patikėti, kad moters klubų linija gali būti tokia graži. Visos merginos, kurios iki šiol jam patiko, buvo liaunos tarsi paauglės. Per penkerius studijų metus jo skonis nepasikeitė – kaip ir anksčiau, mokinukės patiko labiau nei studentės, nes priminė mokyklos laikus, kai tėvai dar sutarė.

Žalią Moterį jis sumanė kaip puošmeną ir nupiešė vienu įkvėpimu. Ji sujungė spalvas ir sukūrė perspektyvą – galinė siena atsitraukė, kambarys prasiplėtė. Tačiau joje buvo dar kažkas nenusakomo, skaidraus ir besvorio tarsi nuojauta, kuri ne tik viliojo, bet ir baugino. Jos nuogumas, nuo kurio nebuvo kur pasislėpti, blaškė mintis ir neleido susikaupti.

Jam ji patiko. Patiko jos kūno spalva ir kad juodu yra vienodo ūgio. Patiko, kaip ji guli ir kaip laiko galvą. Patiko, nes jautė joje slypinčią jėgą ir pasitikėjimą savimi. Patiko, nes jis pats ją nupiešė.

Jis jautėsi šiek tiek kaltas dėl jos nuogumo, todėl užsimerkė ir jam pavyko akimirką negalvoti apie nieką…

 Kai vėl atsimerkė, išgirdo vėją medžių viršūnėse. Jautėsi taip, tarsi stovėtų ant Birutės kalno ir jūrai kalbėtų:

– …Man krūtinę užliek savo šalta banga / Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis…

– Nesąmonė, – tarė balsu ir atsitokėjęs suprato, kad jį pasiekė gaivaus oro gūsis.

 

Bohemos vakarėlis

Vasaros pabaigoje Laisvės alėjoje padaugėjo merginų bronzinėmis kojomis, ir kartu su studentais į miestą sugrįžo artėjančių naujų mokslo metų nuojauta. Centriniame Vagos knygyne, kur prie vadovėlių stumdėsi pradinukų mamos ir moksleiviai, Zigmas nupirko naujausią Horizontų serijos knygą ir, išėjęs į gatvę, pasuko link Dramos teatro.

Teatro pusrūsyje su įėjimu iš kiemo gimtadienį šventė bohema. Skambutis neveikė, todėl teko ilgai belsti, kol durys atsidarė – tarpdury stovėjo vakaro šeimininkas Vytautas, o jam už nugaros girdėjosi Naujojo Orleano diksilendo garsai ir šventinis šurmulys.

– Užeikite, daktare, – tarė Vytautas, ir iš kreipinio Zigmas suprato, kad jis jau gerokai įkaušęs. – Turime marias gėrimų ir mergų.

– Su gimtadieniu, – tarė Zigmas.

Vytautas apkabino svečią, su raudonojo vyno taure įsirėmė jam į krūtinę ir, pabučiavęs į smilkinį, sušnabždėjo:

– Nepilnamečių…

– Su gimtadieniu, – dar kartą tarė Zigmas ir ištiesė knygą.

– Koks aš laimingas… – sudejavo jubiliatas ir nusitempė Zigmą į dirbtuvę.

Nors lauke švietė saulė, kampe kūrenosi metalinė krosnelė, apmūryta kartą jau naudotomis plytomis. Patalpos viduryje stovėjo medinis varstotas, uždengtas kartono lapais ir nukrautas vaišėmis. Du rūkaliai, sutūpę apie krosnelę, pūtė dūmus į pakurą, kiti rūkė stovėdami. Svečiai su taurėmis ir užkanda rankose šnekučiavosi taip pat stovėdami, nes kambaryje, atremta į stelažą su scenografijų eskizais ir drobėmis, stovėjo tik viena kėdė.

Zigmas susirado iš nupjauto alaus butelio padarytą taurę, per du pirštus įsipylė Starkos ir nuėjo prie klasės draugo Ertmono, kuris lankė pas Vytautą Leonardo da Vinčio piešimo kursą. Jis kalbėjosi su dviem merginomis iš Stepo Žuko technikumo ir kažką įtaigiai aiškino.

– Ant ko stovi pasaulis? – pakartojo klausimą jis ir paspaudė Zigmo ištiestą ranką.

– Ant dramblių… – sukikeno viena.

– Taip, bet ant ko stovi drambliai?

– Ant sekso, – įsiterpė Zigmas.

– Eik tu šikt, kaip gerai pasakyta! – nudžiugo mergina.

– Taip, – tarė Ertmonas, – bet jūs dar turite žinoti, kad menas ir yra SEKSAS. Visi kūriniai, kuriuose nėra bent užuominos apie pasaulio pamatus, yra ŠŪDAS. Visiškas beždžionių – raudonais išplikusiais užpakaliais – šūdas!

– O kaip tada abstrakcionizmas?..

– …ir Kandinskis? – nenorėjo nusileisti merginos.

– Kandinskis yra žydų išpūstas nulis, o abstrakcionizmas – impotentų triedalai. Abstrakcijas paišo net beždžionės, bet dar neteko girdėti, kad beždžionė būtų nupaišiusi Kandinskio ar kitos beždžionės portretą, – padėjo tašką Ertmonas. Jis jautėsi kaip minties galiūnas ir, žiūrėdamas į priblokštas merginas, buvo labai patenkintas.

Zigmas viena ausimi klausėsi draugo ir, paskendęs mintyse, stebėjo nematytą merginą, kuri anapus stalo, apsupta gerbėjų, nuoširdžiai juokėsi.

Ji buvo liekna, smulkutė ir turėjo gražius moteriškus klubus. Apsirengusi buvo kukliai, bet stilingai, ir Zigmas pastebėjo, kad visi jos drabužiai pasiūti iš gerų audinių. Nebuvo gražuolė, tačiau vyrų dėmesys jos nestebino. Atrodė keleriais metais vyresnė ir nebuvo panaši į merginas, kurių grožis atimdavo amą…

Visi svečiai garsiai šurmuliavo, ir per triukšmą Zigmas negalėjo suprasti, apie ką jie kalbasi. Jis panoro prieiti arčiau ir pasiklausyti, bet pamatęs, kad mergina nesivaržydama stebi jį, pusiaukelėje stabtelėjo, pasuko prie stalo ir, įsidėjęs mišrainės, grįžo prie Ertmono.

Dabar šis kalbėjosi su vyriškiu, kuris vienoje rankoje laikė taurę, o kitoje – vyno butelį. Technikumo merginos stovėjo atokiau.

– Kas ji? – paklausė Zigmas ir pakreipė galvą nepažįstamosios pusėn.

– Renata, – tarė Ertmonas. – Trinasi tarp teatralų ir kliedi literatūra.

– Aktorė?

– Medicinos seselė. – Jis iki dugno išgėrė stiklą ir, kol Zigmas vogčiomis dairėsi į Renatą, iš jo lėkštės pakabino mišrainės, bet, nešdamas prie burnos, pusę išbarstė ir paspyrė po radiatoriumi.

– Nevarvink seilės, studente, – tarė vyriškis su taure vyno. – Ji turi gerbėjų, kurie ja rūpinasi.

– Niekas nevarvina, – tarė Zigmas. – Aš domiuosi tik teatro primadonomis.

– Ja domisi visi, – tarė nepažįstamasis.

– Jūs ją pažįstate?

– Pažįstu ir žinau, kad visą praeitą mėnesį ji praleido Maskvoje…

– …ir?

– …ir gyveno su bulgaru, kuris daktaro disertacijai renka medžiagą apie Jesenino kūrybos ištakas.

– Aišku, – tarė Zigmas. – O jūs taip pat su ja miegate?

– Ne, su savais ji neprasideda, bet turiu akis ir matau, kad jos drabužiai kainuoja daugiau, nei uždirba medicinos seselės, – tarė jis ir, įsipylęs vyno, kilstelėjo stiklą:

– Už tuos, kurie dievina poeziją!

– Už tuos, kurie viską žino, – tarė Zigmas ir, nenorėdamas tęsti pokalbio, nusisuko.

Jis užsidegė cigaretę ir, giliai užtraukęs dūmą, vėl pažvelgė į Renatą – dabar ji sėdėjo ant kėdės, kuri visai neseniai stovėjo kitoje stalo pusėje, ir įdėmiai klausėsi vyro žilomis žandenomis. Zigmas žinojo, kad jis aktorius, bet niekaip negalėjo prisiminti pavardės.

Vėl grįžo prie stalo. Nuo degtinės mintys sukosi ratu, todėl įsipylė gaivos ir, išgirdęs klausimą Kas tu toks?, atsisuko.

Priešais stovėjo Renata ir smalsiai žiūrėjo į jį. Iš arti ji atrodė dar smulkesnė.

– Reichstago kanceliarijos darbuotojas…

– Klausiu, koks vardas?

– Zigmas.

– Maunam iš čia, Zigmai?

– Maunam.

Išėjus iš prikūrentos patalpos, Zigmas jautė kažkokį vidinį drebulį ir, norėdamas juo atsikratyti, pasiūlė:

– Gal einam į kiną?

– Kodėl ne? – tarė Renata.

Romuvos kino teatre jie dar spėjo į seansą ir, kad nereikėtų brautis pro žiūrovus, atsisėdo pirmoje eilėje. Zigmas išsitiesė pusiau gulomis, ir Renata prigludo greta. Filmas buvo įdomus – įvykiai sekė vienas kitą… Jam patiko, kad nereikia kalbėtis, ir įtampa, slėgusi Zigmą, atslūgo. Veiksmas ekrane perkėlė juos į Italiją, kur herojai gyveno prabangoje, bet nesijautė laimingi ir, bėgdami nuo vienatvės, taip komplikavo situaciją, kad atomazga nežadėjo nieko gero. Renata visą seansą nepaleido jo rankos, įsijautusi kartais sulaikydavo kvėpavimą, o kartais taip įsikibdavo, jog atrodė, kad tik kartu jie gali išsigelbėti nuo artėjančios katastrofos.

Istorija baigėsi nei šiaip, nei taip, ir, norėdami išblaškyti slogų įspūdį, jie užėjo į pieno barą išgerti kokteilių.

– Du vanilinius, – tarė Zigmas. Renata jau sėdėjo prie lango ir laukė. Kalbėtis apie filmą nesinorėjo ir jie, čiulpdami plastikinius šiaudelius, tylėjo.

– Ką skaitai? – pirmoji prabilo Renata.

– Ar tai iš serijos pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu?

– Tai klausimas, ar iš viso moki skaityti, – tarė Renata ir, norėdama sušvelninti savo žodžių įspūdį, nusišypsojo. Zigmas irgi nusišypsojo, vis dėlto jėga, nuskambėjusi balse, liko.

– Šiuo metu nieko, bet šiaip – skaityti mėgstu.

– O aš pradėjau Franką.

– Kas tai per paukštis?

– Vokietis. Ne Remarkas, bet kai kur – labai geras.

– Gal ne toks ir geras, jei aš nežinau…

– Geras, – tarė ji, – labai geras. Kai metė tapybą ir nusprendė rašyti, nemokėjo suregzti net dviejų žodžių, bet išmoko ir tapo puikiu rašytoju. Pirmąjį sakinį apie savo gimtąjį miestą jis rašė ir taisė mėnesį.

– G-e-e-eras! – nutęsė Zigmas. – Tai juk rekordas!

– Nebūk ironiškas, mielasis, – tarė ji. – Vėliau, kai pramoko, jam ėjosi lengviau.

Zigmui pasidarė įdomu, ir jis atnešė dar po vieną kokteilį.

– Geras! – pakartojo jis. – Norėčiau ir aš paskaityti…

– Jis labai daug dirbo, kol pirmąją pastraipą apie Viurcburgą parašė taip, kad visi, kas skaitė, pasijuto tarsi patys būtų ten gimę ir užaugę. To padaryti beveik neįmanoma, bet jam pavyko.

– Gal tu prisimeni tą sakinį?

– Berašti, aš prisimenu visą pastraipą, – tarė ji.

Ji trumpam nutilo ir, lyg pati tai būtų parašiusi, vaizdingai, išlaikydama pauzes ir su pasididžiavimu pacitavo:

– Staiga vežimų bildesys grublėtu grindiniu nutilo, žmonės mosikavo rankomis, jų lūpos krutėjo – bet nesigirdėjo nė žodžio, oras ir namai ėmė virpėti, nes visi trisdešimt Viurcburgo varpų griausmingai pradėjo šaukti į šeštadienio vakarines pamaldas, o visų stipriausiai gaudė galingas ir toli girdimas didysis katedros varpas; jis atskaičiavo savo dūžius ir nutilo.

Vėl pasigirdo žmonių balsai, o ant senojo tilto sudundėjo dulkėto pėstininkų būrio žingsniai.

– Jauti jėgą, pagranduk?

– Taip, – tarė Zigmas. Jis atsakė mechaniškai, galvodamas apie miestą, kurio pavadinimą išgirdo pirmą kartą, ir žiūrėjo į jos plačiai atmerktas akis, kurios neregio žvilgsniu žvelgė kažkur į tolį.

– Aš irgi noriu išmokti rašyti, – tarė ji. – Jei kiekvieną dieną pavyktų sukurpti bent po vieną tokį sakinį, per metus išeitų keli puikūs apsakymai…

– Pažįstu žmonių, kurie moka rašyti, bet neturi apie ką.

– Aš rašysiu apie tai, ką žinau.

– Ir jau turi pirmąjį sakinį?

– Ne, – tarė ji, – bet žinau, kaip vadinsis apsakymas.

– Genijai gimsta ne tik Miunchene?

– Tu apie Adolfą?

– Jokiu būdu… tiesiog pasąmonės srautas. O ką tu turėjai omeny?

– Jei būsi įžūlus, antras apsakymas bus apie tave ir vadinsis Nevykėlių karalius.

– O pirmas?

– Tas vadinsis Kalėdinis žaisliukas. Jis bus apie merginą, kuri norėjo sukurti žaisliuką, įsižiebiantį nuo vaikų juoko, bet greičiau, nei išsipildys svajonė, paaiškės, kad ji pati yra žaisliukas, tik ne kalėdinis ir ne vaikų rankose.

– Taip… aišku, – tarė jis, – pamokanti istorija.

– Istorijų aš žinau daug, – tarė Renata. – Ir žinau, kaip jos turėtų vadintis, žinau, kaip jos prasideda ir kaip baigiasi, bet reikia išmokti rašyti taip, kad visa tai pajustų ir sužinotų tie, kurie skaitys. Kiekviena diena kupina istorijų, ir žodžių yra daug, bet kaip išrinkti pačius svarbiausius? Kaip parašyti, kad esmė atsirastų ne aprašymuose ir dialoguose, o tarp eilučių?

Zigmas klausėsi lygaus ir ritmingo Renatos balso, prisimerkęs žiūrėjo, kaip mergina prie baro dėlioja stiklines, laukė, kada ji vėl pasisuks profiliu, ir jos judesiai susipynė su Renatos žodžiais, susimaišė, ir jam pasirodė, kad jau seniai pažįsta Renatą, kad jau ne kartą yra girdėjęs jos klausimus ir net žino atsakymus, nori jai atsakyti, tik niekaip negali kažko prisiminti, ir, išgirdęs, kad ji nutilo, tarė:

– Taip moka tik Frankas?

– Taip moka visi didieji rašytojai ir Viljamas Sarojanas, kuris tarp jų vienas iškiliausių. Jis gali rašyti apie bet ką, bet kur ir bet kada. Jo šedevras yra novelė Iš ten, kur aš kilęs, žmonės mandagūs.

– Jaučiu, kad tu tikrai nori būti rašytoja…

– Jei turėčiau bent krislelį talento – jau būčiau… Bet aš išmoksiu.

– Kaip Sarojanas?

– Kaip Sarojanas ir Frankas, – tarė Renata.

Kai jie išėjo iš baro, lauke jau temo, ir Laisvės alėjoje vaikščiojo porelės, susikibusios už rankų.

– Tu labai keista mergina, – tarė Zigmas.

– Ir tu stenkis būti keistas, nes ant keistuolių laikosi pasaulis.

– O aš girdėjau, kad ant dramblių…

– Nešmaikštauk, pagranduk, – tarė ji. – Tai labai svarbu…

Vakaro tyloje Renatos žodžiai nuskambėjo kažkaip liūdnai, ir Zigmas pajuto, kad geros nuotaikos, kuri lydėjo juos visą dieną, ėmė ir neliko. Jis nenorėjo su tuo sutikti, negalėjo leisti kažkam neužčiuopiamam ir nesugaunamam išnykti. Norėjo, kad ji ir toliau kalbėtų, norėjo klausytis jos balso – kartais taikaus ir monotoniško, o kartais – neleidžiančio prieštarauti – ir atspėti, kas slepiasi už jos minčių.

Jis suprato, kad kažkas pasibaigė ir, jei jis tylės, nepasakys kažko svarbaus, ji nueis. Jis karštligiškai ieškojo išganingos minties, kuri ją sulaikytų, bet visi žodžiai ir pasitikėjimas savimi dingo.

Sukaustytas negalios jis stovėjo vidury šaligatvio ir matė, kaip Renata, žmonių upės nešama, žengė į gatvę. Nepratarusi nė žodžio, ji ėmė tolti, tačiau, nepriėjusi kito krašto, staiga sustojo, apsisuko ir sugrįžusi įsisiurbė į praviras lūpas, tarsi atsisveikintų amžinai.

Paskui nusišypsojo pačiais lūpų kampučiais, paėmė jo delną ir raudonu tušinuku užrašė penkis skaičius – 22534.

Jie išsiskyrė taip pat netikėtai, kaip ir susipažino.

 

Renata

Renatos bučinys sujaukė Zigmo mintis. Grįždamas namo norėjo tikėti, kad pabėgimas iš vakarėlio buvo smagus nuotykis ne tik jam. Gerai prisiminė jos juoką, žavesį ir kažkokią jėgą, kuri traukė ir vertė paklusti. Žinojo, kad nėra įsimylėjęs, bet visos mintys sukosi apie ją.

Jam patiko Renatos nenuspėjamas elgesys, jos susižavėjimas rašytojais, kurių tekstus mokėjo mintinai. Patiko nuojauta, kad ji gali pastatyti į vietą kurį tik panorėjusi. Nepyko, kad elgėsi su juo kaip su jaunėliu broliu, nes kino teatre pati buvo panaši į mažą mergaitę.

Kai išsitiesė lovoje ir ilgai vartėsi nuo šono ant šono, gailėjosi nepabandęs jos sulaikyti, neatsakęs į bučinį. Tačiau kitą rytą jau nebuvo toks tikras, kad reikėjo elgtis drąsiau. Spėliojo, apie ji ką galvoja, ar dar norės susitikti? Jei ne – tai kodėl sugrįžo, kodėl užrašė telefono numerį? Ką reiškė bučinys, kuris vis dar degino lūpas?

O gal pusdienis su daugybe įspūdžių ir klausimų be atsakymų jai buvo tik žaismingas kaprizas, ilgesys kažko neįprasto, svetimo, dar nepatirto?

Nauji mokslo metai prasidėjo kaip visada, tačiau mokytis penktame kurse buvo lengviau, todėl Zigmas įsidarbino budinčiu laborantu.

Paskambinti Renatai susiruošė tik po savaitės… Nežinojo, ar išvis to nori, bet suprato, kad ilgiau delsti negali. Grįždamas iš paskaitų sustojo prie naujai įrengto taksofono – dabar arba niekada. Numerį prisiminė mintinai. Ilgi signalai ragelyje pypsėjo garsiai ir vienodai, kol kitame laido gale pasigirdo žemas prikimęs balsas:

– Procedūrinis kabinetas klauso.

– Laba diena… Ar galite pakviesti Renatą?

– Vieną minutę.

Teko palaukti ilgiau nei penkias, kol išgirdo jos balsą.

– Klausau.

– Čia aš, – tarė Zigmas.

– Pagranduk… kur tu prapuolei?

Zigmas nelaukė tokio klausimo, todėl atsakė ne iš karto.

– Buvau išvykęs už jūrų marių atlikti žygdarbio… Nukirtau slibinui septynias galvas.

– Pagranduk, – pradėjo ji griežtai kaip vaikų darželio auklėtoja, tačiau supratusi, kad nesiseka apsimesti, nusišypsojo: – Tu ir vėl šmaikštauji…

– Nevadink manęs taip, nes kitais metais jau būsiu diplomuotas daktaras, – pabandė perimti iniciatyvą pajutęs, kad Renata nusiteikusi draugiškai.

– Man, daktare, jūs visada liksite pagrandukas…

Jis girdėjo, kaip už nugaros sustoja autobusas ir atsidaro durys – kažkas išlipo, paskui įlipo, bet nuvažiuoti neskubėjo, dar laukė. Netrukus pasigirdo bėgančių žmonių žingsniai… Jie klegėdami sušoko ir durys užsidarė. Tada variklis suūžė garsiau ir, autobusui tolstant, palengva išnyko. Liko tik vidurdienio gatvės triukšmas.

Jis nežinojo, kaip atsikirsti, todėl sugaišo dar akimirką, kol įkvėpė ir, tarsi šokdamas į bedugnę, tarė:

– Procedūrine sesele, aš jūsų pasiilgau…

Nesitikėjo, kad drąsa liks nenubausta. Laukė žaibiško smūgio į paširdžius, į tarpuakį, tačiau vietoje jo pasigirdo atodūsis ir kariškai trumpas nurodymas:

– Lygiai po valandos pas Karolį.

•  

Kaune Karolį pažinojo visi. Jis dirbo kelneriu įvairiose Laisvės alėjos kavinėse ir restoranuose nuo neatmenamų laikų. Kai Karo muziejaus sodelyje duris atvėrė Kava ir ledai, perėjo dirbti į nuošalesnę vietą. Ieškodamas lengvesnio gyvenimo sau, atnešė sėkmę naujajai darbovietei, nes prisiminė visus, kuriems bent kartą patarnavo, ir žinojo jų vardus.

Zigmas atėjo anksčiau sutarto laiko. Buvo užimti tik keli staliukai. Atsisėdo prie lango, iš kur matėsi visa patalpa ir praeiviai. Karolis išdygo tarytum šešėlis nušvitus saulei. Jo plaukai buvo tvarkingai pakirpti ir sušukuoti į viršų, smulkiame veide švietė sustingusi pagarba ir profesionalus draugiškumas.

– Laba diena, daktare, – pasisveikino Karolis. Jis žinojo, kad Zigmas studijuoja mediciną.

– Laba diena, Karoli.

– Ar gersite kavą kaip visada?

– Taip, norėčiau kaip visada.

– Būsite maloniai nustebintas – mes gavome arabikos pupelių.

– Aš jau nustebęs… – tarė Zigmas.

Nišoje prie baro stovėjo plokštelių automatas ir du staliukai. Prie vieno iš jų rubuilis jaunuolis gėrė kavą. Jo veido oda buvo lygi, o lengvai garbanoti plaukai siekė pečius. Jis rašė ant išplėšto lapo su penklinėmis ir paslapčiomis žvilgčiojo, ar kas mato, kad jis kuria muziką. Ant kėdės gulėjo dėklas su trimitu.

Už baro triūsė barmenas raudona liemene ir prasegta baltinių apykakle. Jo megzta peteliškė gulėjo lentynoje greta butelių su gėrimais. Barmeno judesiai buvo greiti ir tikslūs. Dirbo kelis darbus vienu metu – girdėjosi kavos aparato ūžimas, garų šnypštimas ir malamų pupelių triukšmas. Netrukus pasklido šviežios kavos aromatas.

Kitame kavinės kampe vyras ir mergina valgė ledus. Vyras pro akinių viršų žiūrėjo į merginą, o ji – į figūras, išskobtas trijose medžio plokštėse. Kairėje buvo pavaizduotas kalvis greta priekalo, dešinėje – bitininkas su tinkleliu ir dūmine, o per vidurį – jaunamartė. Ji stovėjo nuleidusi rankas, plačiai atmerktomis akimis ir prasižiojusi. Jos plaukai gaubė galvą tarsi saulės vainikas, atrodė išsigandusi.

Renata pasirodė kartu su Karoliu. Jis pastatė garuojančią kavą ir grietinėlę atskirame ąsotėlyje, tada šiek tiek atitraukė kėdę, padarydamas daugiau vietos merginai. Paskui vėl ją pristūmė.

– Dėkoju, Karoli, – tarė ji.

– Ko pageidausite?

– To paties…

Kai liko dviese, Renata paėmė Zigmą už rankos.

– Labas, – tarė jis.

Tą kartą jie beveik nesikalbėjo, ir Zigmas nustebo, kad tylėti gali būti smagu. Jis pastūmė puodelį su kava Renatai ir kaip nebylys neprataręs nė žodžio nuėjo link baro. Sustojęs prie muzikos automato, įmetė monetą ir, dirstelėjęs į plokštelių pavadinimus, paspaudė penktą mygtuką nuo viršaus.

Kai sugrįžo, Renata gėrė kavą ir šypsojosi.

Plokštelė kurį laiką sukosi be garso. Pasigirdo pirmieji svingo akordai – jie klausėsi Elos Ficdžerald ir žiūrėjo, kaip žmonės skuba link Karo muziejaus bokšto su trisdešimt penkių varpų karilionu. Nugludinti žvyro akmenukai, kuriais buvo išpilta aikštė ir takai, slidinėjo jiems po kojomis ir žiro į šalis.

Nutilus bigbendui, suskambo bokšto varpai. Ir toliau, nepratardami nė žodžio, juodu klausėsi iš dangaus besileidžiančių metalinių garsų. Lyg vėjo šuorų blaškomi šie jungėsi vieni su kitais, sukosi ore darniomis grupėmis ir biro žemyn kaip gaivinančios drėgmės lašai. Kai varpai ir plojimai nutildavo, girdėjo vėluojančiųjų žingsnius ir varnų, sutūpusių medžių viršūnėse, krankimą. Atrodė, kad jos susižavėjusios reikalauja: „Dar… dar…“ Renata pakilo eiti, nes ją išleido tik pusvalandžiui. Ji užsirašė jo telefono numerį ir, palikusi nebaigtą kavą, skubiai išbėgo, tačiau vakare, kai Zigmas užkopė į ligoninės ketvirtą aukštą ir pasuko link laboratorijos, telefonas jau skambėjo. Renata be įžangos ir nuo vidurio sakinio ėmė berti žodžius. Skubėjo pasakyti, kas susikaupė, kol jie ilgai, – jai atrodė net labai ilgai, – nesimatė, ir neleido jam nė prasižioti.

Naktiniai pokalbiai tapo jų įpročiu, nes Renata skambindavo kiekvieną kartą, kai jis ateidavo į darbą. Plepėdavo jie visokius niekus, bet daugiausia apie literatūrą. Ji mėgo skaityti ilgiausias ištraukas iš apsakymų, kuriais žavėjosi, ir savo – kaip ji sakydavo – mū-mū.

Kai pirmą kartą nepaskambino ir kažkur prapuolė, Zigmas pasijuto sutrikęs. Ieškojo visur, bet ne ką tesužinojo – vietoje jos dirbo seselė, kuriai Renata pažadėjo primokėti papildomai. Kada grįš – nesitarė.

Jis ir toliau lankė paskaitas ir praktinius užsiėmimus, o vakarais – draugus, linksminosi jų nesibaigiančiuose vakarėliuose. Atidžiai nužvelgdavo visas merginas, panašias į mokinukes, kai kurias akimis nurengdavo, kai kurias pakalbindavo ir apkabindavo ar, atsargiai palietęs, laukdavo atsako. Beveik kiekvieną vakarą įsimylėdavo, o kitą rytą jų jau neprisimindavo.

Apie Renatą galvodavo nuolat, nors niekada nebandė įsivaizduoti nuogos.

Kai ji vėl atsirado, buvo žavi kaip visada, tačiau atrodė šiek tiek tylesnė. Į kalbas apie dingimą nesileido sakydama: „Brangusis, mes abu jau suaugę…“

Kartą, po krepšinio rungtynių, kurios vyko sporto halėje, pasikvietė Renatą į svečius. Artėjant prie namų ėmė nerimauti – ar pavyks prasmukti nepastebėtiems.

Duris atrakino labai tyliai ir sustojo pasiklausyti. Šeimininkės nesimatė. Jis paėmė Renatą už rankos ir, nedegdamas šviesos, nuvedė prie laiptų.

– Ant pirmo ir ketvirto nelipk, – tyliai perspėjo Zigmas.

Kai įžengė į didįjį kambarį, mechanizatorių trejetukas valgė keptas bulves, o ant elektrinės plytelės kaito virdulys. Visi trys nustojo kramtyti, tarsi būtų išvydę Jėzų Kristų su panele Marija, ir tylėjo, kol jie pranyko už durų.

– Gal ir tu nori bulvių? – paklausė Zigmas, bet ji papurtė galvą, ir jis įjungė elektrinį virdulį.

Kol šilo vanduo, ji smalsiai dairėsi po kambarį ir atidžiai nužvelgė Žalią Moterį, bet savo vertinimą nutylėjo. Ant stalo vienas ant kito gulėjo tarptautinis žodynas ir Dostojevskis.

– Čia tu skaitai Jaunuolį? – nepatikliai paklausė.

– Baigiau.

– Ir kaip?

– Kaip Dostojevskis…

– Patiko?

– Aš jį persirgau dar pirmame kurse.

– Kaip suprasti persirgau?

– Kai skaičiau, jaučiausi kaip ligonis, kuris negali neskaityti…

Jis užpylė arbatžoles verdančiu vandeniu ir padavė puodelį su lėkštute Renatai.

– Tu turi servizą?! – nuoširdžiai nustebo.

– Tik keturis puodukus, – tarė jis. – Nupirkau iš gatvės girtuoklio, kuriam reikėjo išgerti. O ką skaitai tu?

– Bandau Onorė de Balzaką, bet negaliu įsikirsti – labai klampiai rašo.

– Man taip pat patinka lakoniškas stilius – be dalyvių, pusdalyvių ir epitetų.

– Nesakyk taip – taikliai pavartotas epitetas ar palyginimas gali daug.

– Pavyzdžiui?

– Nežinau… – tarė ji. – Pats sugalvok, kaip keliais žodžiais apibūdintum žemą dangų ir blogą orą Klaipėdoje?

– Juodi debesys slinko virš stogų ir vėtrungių?

– Neblogai, bet kažkas yra pasakęs geriau: Sunkūs švininiai debesys brūžinosi vienas į kitą tarsi laivai į molą.

– Stipru, – tarė jis. – Ar čia tavo žodžiai?

– Ne, – atsiduso Renata, – Hemingvėjaus…

– Tikrai?!

– Zigmai… kodėl tu toks mažvaikis? Argi Hemingvėjus rašė apie Klaipėdą?

– Tai kieno?

– Nežinau, kažkurio lietuvio…

Renata, išgėrusi arbatą, atsistojo ir nugara prigludo prie šiltos koklinės krosnies. Užkišusi delnus už nugaros ir pakreipusi galvą ji kažkodėl atrodė kaip nukryžiuota. Zigmas žiūrėjo į ją, tokią svajingą ir trapią, užuodė jos kvepalų aromatą ir suprato, kad turi kažką daryti.

Jis taip pat atsistojo ir, žengęs žingsnį, visu kūnu prispaudė ją prie krosnies. Tada apkabino ir ėmė ieškoti lūpų. Ji sulaikė kvėpavimą.

– Nereikia, – tarė ji. – Man patinka su tavim kalbėtis.

Jis pabandė dar kartą ir pajuto kunkuliuojančią ugnį, tačiau bučinys nepavyko, nes liko be atsako.

– Nereikia, – pakartojo ji. – Tu jau parodei dėmesį… Aš turiu daug gerbėjų, kurie nori manęs, bet man reikia draugo. Tu esi kitoks. Būk toks, koks esi.

– Bet aš irgi noriu…

– Nemeluok, – nusišypsojo ji, – tau reikia kitokios merginos.

Zigmas jau buvo patikėjęs, kad jam reikia Renatos, tačiau ji buvo teisi.

– Jau turiu bėgti, – tarė ji, ir viskas sugrįžo į savo vietas.

•  

Bloga nuotaika apniko kartu su pailgėjusiais vakarais ir apniukusiu oru, kai vėl dingo Renata. Iš pradžių Zigmas kantriai laukė, o po savaitės pradėjo ieškoti. Sužinojo, kad ji pasiėmė nemokamų atostogų ir išvažiavo slaugyti mamos.

Nepranešusi ir neatsisveikinusi.

Anksti paspaudęs šaltukas ir iškritęs sniegas vėl virto balomis. Dažna lijundra ir šlapdriba neleido joms išdžiūti. Ciklonai, atslinkę nuo Atlanto, vienas po kito vartė medžius ir plėšė stogus. Jiems nutolus, žemė trumpam pasidengė plona ledo plutele, tačiau prieš Kalėdas visai atšilo.

Studentai, suplūdę iš visos Lietuvos, išsilakstė į miestelius ir kaimus. Zigmo kaimynai iš didžiojo kambario išvažiavo trečiadienį, nes jau penktadienį turėjo prasidėti ilgasis šventinis savaitgalis. Kiti išvyko vėliau ir galiausiai visame name liko tik jis ir šeimininkė.

Zigmas nemėgo šeimos švenčių nuo tada, kai paliko tėvų namus. Jis jau visą savaitę niekur nėjo – miegojo, skaitė ir valgė lovoje. Visada tvarkingas kambarys virto kiaulės migiu. Išmėtyti daiktai voliojosi ant grindų ir stalo. Suversti į krūvą, gulėjo neplauti indai, stalo įrankiai ir medinė lentelė su duonos trupiniais…

Gyvenimas atrodė neįdomus ir beprasmis. Reikėjo ką nors daryti, bet nebuvo nei noro, nei jėgų. Tik alkis privertė atsikelti ir apsirengti.

Jis išslinko į gatvę ir pasuko link granitinių laiptų. Pats nežinodamas kodėl, nusileido į Laisvės alėją ir ėjo sunkiai vilkdamas kojas, kol kaktomuša susidūrė su Renata. Norėjo sprukti, bet ji, pamačiusi apniukusias jo akis, pastojo kelią, akimirksniu įvertino padėtį, tada pačiupo už rankos, apsuko aplink ir nusitempė paskui save. Tvirtai įsikibusi į parankę, ėjo greta, kol įkopė į kalną ir sustojo prie jo namo paradinių durų. Prieblanda jau buvo virtusi tamsa, bet nė viename lange šviesos nesimatė. Ji paėmė iš jo durų raktą ir tyliai atrakino. Viduje buvo tuščia ir nyku. Nekeldami triukšmo užlipo laiptais ir rado galinio kambario duris praviras – išeidamas ne tik neužrakino, bet ir užmiršo uždaryti…

Kai įėjo į vidų, aiktelėjo – tokios netvarkos nesitikėjo… Išstūmė Zigmą atgal ir liepė pakurti krosnį, o pati, pakabinusi striukę, ėmė tvarkytis.

Vonios kambaryje kibiras anglių, prikrautas su kaupu, stovėjo prie krosnies, o malkos, išverstos bet kaip, gulėjo kampe. Įkurti ugnį pavyko greitai, nes rado smalingų prakurų. Palaukęs, kol įsidegs, prikrovė anglių ir grįžo į kambarį.

Lova jau buvo pervilkta švariais skalbiniais, neplauti indai sukrauti į kartoninę dėžę. Padavusi juos, davė naują nurodymą:

– Išplauk indus ir atnešk vandens.

Kai švarius indus sukrovė atgal į dėžę ir grįžo, kambarys jau buvo išvėdintas ir kvepėjo švara – grindys dar buvo drėgnos, bet kiliminė danga jau gulėjo patiesta. Visi daiktai sugrįžo į vietas, o Renata, pasilipusi ant kėdutės, grandė krosnies atbrailą.

– Jau šyla, – nusišypsojo ji.

Žiūrėdamas, kaip ieško dulkių ten, kur jam net neateitų į galvą, Zigmas jautė, kad bloga nuotaika dingsta kartu su chaosu. Jis pastatė porceliano puodelius į lentyną, ir, kai vėl atsisuko, Renata įbruko jam į rankas švarius baltinius ir rankšluostį.

– Aš lieku, – tarė ji.

Nuo ledinio vandens visas kūnas pašiurpo, o nuo šiurkštaus rankšluosčio – paraudo. Kai sugrįžo į kambarį, Renata jau gulėjo palindusi po antklode ir užsiklojusi galvą. Zigmo vangumo neliko nė pėdsako. Jis šmurkštelėjo į lovą ir prisiglaudė prie šilto kūno. Po išblukusiais ir nuskalbtais baltiniais, kuriuos rado spintoje ir apsivilko vietoje naktinių marškinių, buvo visiškai nuoga.

– Tavo Žalia Moteris – labai graži, – tarė ji.

– Žinau, – tyliai atsakė jis. – Ji ne tik graži, bet ir gero charakterio – visada laukia ir nepyksta, jei negrįžtu.

Jis glaudėsi prie visų Renatos linkių, o paskui, kai atšilo, padėjo ranką jai ant šlaunies.

– Rytoj aštuntą man reikia būti darbe, – tarė ji.

– Bet juk tu turi nemokamų atostogų?! – nustebo jis.

– Jau pasibaigė… Ar turi žadintuvą?

– Man jis nereikalingas – aš visada atsibundu laiku.

– Ir aš, bet šiandien esu labai pavargusi.

Renata gulėjo atsukusi nugarą. Zigmo ranka palindo po marškiniais ir palengva ėmė kilti į viršų. Jos klubų kraštas buvo iškilęs taip pat aukštai kaip ir Žalios Moters, tačiau ji turėjo dar ir krūtis, kurias palietė vieną po kitos. Jos tilpo delne, o speneliai sukietėjo nespėjus atitraukti rankos. Kai nuslydo žemyn, rado įdubusį pilvą ir nuskustus gaktos plaukus.

Tai jį maloniai nustebino, nes liesti trumpus šeriukus jam patiko. Pabandė paliesti dar žemiau, bet Renata nustūmė ranką tarp šlaunų ir stipriai suspaudė.

– Miegok, – tarė ji.

Zigmas jau negalėjo užmigti – palaukė, kol jos plieniniai spąstai atsileido, ir atsargiai ištraukė ranką. Kai tai pavyko, leidosi toliau ieškoti paslapčių.

– Miegok, – vėl paprašė ji, bet Zigmo ranka neklausė. Ji vėl glostė šeriukus ir slinko glamonėdama tai pilvu, tai krūtimis… Tada ji atsisuko ir vikriai vienu rankos judesiu nutraukė glaudes žemyn. Pakeliui jos pirštai užkliuvo už sustandėjusios varpos. Tai pajutusi užsirito ant jo ir ėmė bučiuoti kaklą ir krūtinę. Glamonėdama lūpomis kiekvieną lopinėlį, slinko žemyn. Zigmas nuščiuvęs gulėjo ir laukė. Kai glamonės nusileido iki bambos, ėmė nerimauti, bet tai, ką ji darė paskui, buvo labai malonu. Jis panardino pirštus jai į garbanas ir sekė kiekvieną judesį. Malonumas augo, kartu augo ir nuojauta, kad geruoju tai nesibaigs. Jis sulaikė kvėpavimą, įsitempė ir pajuto nenumaldomai artėjančią katastrofą. Dar pabandė ištraukti ją iš po antklodės, bet jau buvo vėlu.

– O Dieve! – sušuko jis, ir malonumas, kokio nebuvo patyręs, nugramzdino nebūtin.

Prabudęs naktį girdėjo Renatos kvėpavimą, matė ant sienos mėnesienos atšvaitus ir jautė, kad laikas stovi. Mintys galvoje sukosi, o laikas stovėjo. Renata miegojo prisiglaudusi, savo šlaunimi prispaudusi jo kojas. Kambaryje jau buvo šilta, ir jis ištraukė rankas iš po apkloto. Norėjo, kad greičiau išauštų rytas, nes jautėsi puikiai. Nutarė paskambinti į darbą ir pranešti, kad jau pasveiko ir per Naujuosius Metus dirbs. Paskui galvojo apie susikaupusius darbus, apie dar kažką ir galvodamas užsnūdo…

Kai vėl prabudo, rankinio laikrodžio rodyklių galiukai su blausiais fosforo taškučiais rodė be dvidešimt aštuonias.

– Renata, – tarė jis, – mes pramiegojom…

Per miegus ji nusišypsojo ir, kažką sumurmėjusi, apsivertė ant kito šono.

– Renata, – tarė garsiau ir papurtė už peties, – jau beveik aštunta…

Dar nesuprasdama, kas atsitiko, ji atsisėdo ir vargais negalais atplėšusi vieną voką pažvelgė į laikrodį.

– Šūdas, – sudejavo ir šoko iš lovos kaip spyruoklės išsviesta, – visiškas šūdas…

Kambario vidury ji nusimetė baltinius ir, stovėdama nuoga, ėmė paskubomis rengtis. Iš tos skubos Zigmas suprato, kad neliko laiko stebėti, kaip greiti ir tikslūs judesiai hipnotizuoja. Jis nugalėjo pagundą grožėtis ir išsiropštė iš lovos. Tik priėjęs prie lentynos su knygomis pastebėjo, kad irgi yra visiškai nuogas, bet vakarykštis nerimas ir netikrumas jau buvo dingęs. Akimirką užmiršęs, ko atėjęs, stovėjo rankas įrėmęs į knygų lentyną.

– Visai kaip Atlantas, tik lieknesnis, – pagalvojo ir nusišypsojo. Jautėsi puikiai ir tikėjo, kad nuo šiol jam vėl viskas seksis.

Kai Renata pasistiebė pabučiuoti, Zigmas į delną įspraudė kelis kartus perlenktus dešimt rublių – visus, kiek turėjo. Nepasižiūrėjusi į banknotą, ji pasistiebė dar kartą ir bučiuodama įkando į lūpą.

– Pagrandukas, – tarė ji, jau pasisukusi eiti.

– Rašytoja, – atsikirto Zigmas.

Jis stovėjo nugara jausdamas šiltus koklius ir girdėjo, kaip ji peržengia girgždančias pakopas, nors šeimininkė turėjo grįžti tik po pusvalandžio.