Dalia Teišerskytė. Eilėraščiai

 

 

 

 

Jausminguose, nuoširdžiuose Dalios Teišerskytės eilėraščiuose iš naujausio rašytojos poezijos rinkinio „Paskutinių lapų išleistuvės“ (Kaunas: Kopa, 2021) – atvirumas ir nutylėjimai, dienų skaidrumas ir gamtos gaivalai, o svarbiausia – neblėstanti energija patirti, mylėti, gyventi.

 

Dalia Teišerskytė

(Iš eilėraščių knygos „Paskutinių lapų išleistuvės“)

 

* * *

Mano Dievas gyvena lelijoj,

O lelijos gyvena darželyj…

Iš dangaus aukso siūlais nulyja

Ir nutįsta vaivorykštės kelias…

 

Aš einu tuo keliu į tėvynę

Akmenėliais ir šukėmis stiklo…

Teka upėmis pienas ir vynas,

Už karklyno jau švysčioja tikslas…

 

O tėvynė spalvota spalvota –

Kaip darželis už senmergės lango…

Ir drobulėm bakūžės užklotos

Ir kryželiais įrėminti dangūs…

 

Slepias Dievas raudonoj lelijoj –

Jo pasaulis sulytas, pasenęs…

Kažkodėl taip beviltiškai lyja,

Senas rūkas nupilkina žemę…

 

Plaukia žalias gyvenimo luotas

Apraizgytas voratinklio gijom…

Tik tėvynė spalvota spalvota…

Ir Dievulis gyvena lelijoj…

 

 

Ateikit į svečius

 

Ateikit į svečius – išgersim vyno,

Uždegsime žvakes ir siausime nakty…

Kvepės nasturtos ir žydės rožynai

Lakštingalų lopšinių išsupti…

 

Pakelsime rankas į didį dangų,

Skaičiuosime žvaigždes nuprausę lietumi…

Ir mūsų žodžiai šlovins Dievo langus

Lyg pateptus meilumo medumi.

 

Ateikit į svečius – apsikabinsim

Ir šoksime pernakt stebuklų laukdami…

Bus toks prasmingas mūsų pirmas svingas

Paaitrintas žvaigždėm ir viltimis…

 

Virš ežero pakils šilkinis rūkas,

Lakštingalos užkims ir vynas taps kartus…

Ateikit šiąnakt – jau prisirpo lūpos

Kaip vynuogės po rudenio lietum…

 

Ateikit į svečius – aš Jūsų laukiu,

Ateikit be gėlių, nebelskit į duris.

Padauža vėjas – pilkas ilgaplaukis –

Į širdį langus Jums atidarys…

 

 

Prasilenkimai

 

Kai protas išeina į dangų,

Dangus nusileidžia į širdį…

Ir beldžia į uždarą langą

Lakštingalos balsas apgirtęs…

 

Pažaiskim dar kartą draugystę,

Iš meilės dar kartą suloškim –

Kol kraujas tebeteka gyslom,

Kol kūnas dar gyvas, nors luošas.

 

Kol gaudžia aplinkui griaustiniai

O liūtys mintis išskalauja,

Kol lūpos nuo žodžių sutinę –

Pradėkim gyventi iš naujo…

 

Gal kas pasikeis pasikeitus?

Gal kas pagailės negailėto?

Aš viską tau šiąnakt atleisiu

Ir eisiu namolio iš lėto…

 

Ten laukia šunytis sulytas,

Dūlėja svajonės belytės,

Ten viltys šmėžuoja kampuos…

Atleisk, pamiršau, ką žadėjau –

Šlaisčiausi su vakaro vėju,

Pametusi protą danguos…

 

 

* * *

 

Eina sau – vieniša!

Neturiu nei katės, nei šuniuko…

Neatneš plačiapetis į lovą puodelio kavos…

Bet, žinokit, tikrai, stebuklingą

Turiu šuliniuką

Su margiausiom vertybėm, kurias

Ir semiu nuolatos…

 

Ten žali kaspinai, išpinti iš

Vasarvydžio ryto,

Ir spalvingi drugiai ant lempų

Nutūpę naktim,

Ten balandė balta lyg mėnulis per

Pilnatį švyti,

O taurėj krištolinėj sirpios

Žemuogės kvepia viltim…

 

Ten eilėraščiai budi prie slaptingos

Senos užrašinės,

Pintinėlės aistrų ir suplėšytų lapų

Baltų…

Ten maniškių kapai, prarasta,

Išgailėta tėvynė,

Ten, kai reikia, paieškau mylimų,

Užmirštų ir kaltų…

 

Eina sau – vieniša!

Netiesa, ten turiu kavinuką –

Palikimą Dunkan. Ir Tarkovskio

eilių pluoštelius…

Dar – slepiu angelsparnį,

Strazdanotą avietėm anūką,

Pelenais pabarstytus klaidų ir

Tuštybių kelius,

 

Tris vaikų dantukus ir išskridusių

brolių šešėlius,

Tylų vakaro džiaugsmą, kai dega

ugnis židiny…

Ten aš saugau visų, kažkada

prisilietusių sielas…

Kada nors ir pati rasiu vietos tame

šuliny…