MANTAS LIDEIKIS. “AITVARAS”. NOVELĖ

Rašytojui Mantui Lideikiui laureato diplomą ir prizą įteikia rašytoja Aldona Širvinskienė,  Lietuvos labdaros ir paramos fondas „Baltasis balandis“ vadovė

MANTAS LIDEIKIS

A i t v a r a s

Novelė

Sodybą Palaumės miške nusipirkau iš karštančio miškininko, čia praleidusio visą savo gyvenimą. Ilgainiui senatvė atėmė jėgas, o kadangi buvo vienas kaip pirštas, žmogus atsidavė globai ir leido dienas Įsarties senelių namuose. Proto jis neprarado, metai atėmė tik fizines ir, galbūt, dvasines jėgas, nes kai derėjausi dėl kainos, atrodė prislėgtas ir paniuręs. Jam atstovavo kažkas iš tolimų giminių, kam aiškiai ne itin rūpėjo senolio gerbūvis ir tiesiog norėjosi kuo greičiau raikalą baigti, matyt, gaunant pažadėtus komisinius. Visgi derėjomės net keletą savaičių, kol sodybą nupirkau, nors ir už didesnę kainą, nei norėjau mokėti iš karto.

– Sveikinu įsigijus tą žalčių ir uodų lizdą, – pasakė atsisveikinant senolio atstovas. – Nesuprantu, ko jis taip laikėsi įsikibęs į tą sukežusią griuveną… Bet kas žino tuos senus žmones? Jie kitaip mato pasaulį…

 Visa tai vyko prieš gerus penkiolika metų. Tuomet buvau jaunas, kupinas jėgų, užvaldytas begalės idėjų, kurias realizavau panašiai kaip įkaitęs peilis kad eina per sviestą… Tuomet buvau žinomas dramaturgas, romanistas, kino scenarijų autorius ir kelių žymių socialinio turinio laidų televizijoje prodiuseris. Mano šeima – žmona ir abi dukros skeptiškai žiūrėjo į pirkinį, bet man tai mažai terūpėjo. Aš norėjau šitos sodybos, galėjau sau tą leisti, ir… jaučiausi laimėjęs.

Bet taip susiklostė, kad keleri metai po to viskas ėmė griūti. Katastrofa nenutiko per vieną dieną. Betgi baisiausia yra tai, kad katastrofai artėjant tu ne visada būni pajėgus suvokti, jog negrįžtami procesai jau yra prasidėję – jie išsirikiuoja į vienas paskui kitą sekančių įvykių, turinčių sunkiai pastebimą priežastinį ryšį, grandinę. Nežinau, ar Palaumės miško sodyba buvo pradžia, ar pabaiga, bet sutapo, kad ją įsigyjęs beveik nustojau domėtis viskuo, kas mane supa. Konkurencija panašiame versle begalinė ir jei kažkur užleidai pozicijas, žiūrėk netrukus būsi pastumtas. Klaidinga manyti, kad kūryba – tai kažkas unikalaus, ypatingo, individualaus ir nepakeičiamo. Mitas. Kūrėjui gali vaidentis, kad jis nepakeičiamai originalus ir įdomus, bet taip mąsto tik jis pats. Užsnūdęs ant savo originalumo vieną dieną prabudęs nustembi, kad atsirado kažkas, ne mažiau originalus ir ypatingas. Ir taip be galo… Mano socialiniai, atseit, tiriamieji, projektai apie nelaimingus ir suvargusius žmones prarado susidomėjimą ir jų reitingai nusirito, teatrai nebestatė mano pjesių, o kino industrija vis rečiau pasiūlydavo man rašyti scenarijų. Finansisnę padėtį dar kiek gelbėjo apdairiai padarytos investicijos. Bet ir tai ne mano paties, o gerai tą išmanančio bičiulio, kurio, gaila, nebėra. Motociklas – pavojinga transporto priemonė. Ji neatleidžia klaidų – nesvarbu, kas tu toks būtum. Bet ir čia atėjo tamsios dienos, investicijos – labai rizikingas užsiėmimas ir kartais gali nučiuožti į duobę, iš kur ne taip paprasta iškopti. Trumpai tariant ėmiau sunkiai sudurti galą su galu. Mane formaliai išlaikė mano žmona – drabužių dizainerė. Ji turi savo mados namus, o mano dukros dirba jai modeliais. Visos trys labai gražios, ir aš tuo didžiuojuosi. Bet ir čia… Išgėrinėti, o kartais patraukti ir šio to per nosį pradėjau dar šlovės viršūnėje. Kai ritiesi žemyn šie įpročiai virsta tarsi akmenimi po kaklu besiskandinančiam. Nyri vis giliau ir giliau, o kad ir norėtum iškilti – nebėr jėgų. Palaumės miške tai buvo galima slėpti, bet šitie reikalai pradėjo stipriai veikti psichiką, darbingumą, ir bendrai – sveikatą. Tapau apsileidęs, susenęs ir nebepanašus į tą žmogų, kuris išdidžiai derėjosi su senu miškininku vien dėl to, kad tiesiog užsimanė jo senų griuvenų prie pelkėjančio ežero… Laikui bėgant nuo manęs nusigręžė ne tik paskutiniai draugai, iš kurių ne vieną labai įžeidžiau, nesivaldydamas nei gyvai, nei socialiniuose tinkluose. O vieną dieną sužinojau, kad ir mano gražuolė žmona jau kuris laikas gyvena su vienu iš mano buvusių partnerių, gana sėkmingai televizijoje karjerą darančiu veikėju. Pabandęs pasiguosti dukroms, gavau kaip skuduru per snukį – tiesiai pasakė „Tėvai, mūsų mamai reikia vyro, o ne sušvinkusio senio dienų dienom nekeistais apatiniais…“ Taip vieną gražią dieną staiga prabudau besėdįs pats su savimi miške prie užpelkėjančio ežero, vis labiau vandenijančiomis akimis žvelgiantis į tamsų vandenį, virstantis panašiu į apsamanojusį kelmą…

…Ta diena nebuvo kažkuo ypatinga. Prabudau pagiringas, piktas, sudvisęs. Iš vakaro rajono centre peržiūrėjau sąskaitas – badas dar negrėsė, bet ateitis nežadėjo nieko gero. Prieš dešimt metų buvęs naujas automobilis vis labiau ėmė panešėti į apdaužytą skardinę, kuri dar rijo pinigus, o sodybos gyvenamasis namas taip pat ėmė trupėti… Kaip pratęs nusipirkau butelį viskio, šio to užkąsti ir grįžau. Vaizdingi šios vietovės reginiai nebedžiugino akies – nuostabūs slėniai ir žali laukai atrodė blausūs ir nusmurgę. Įveikęs pusę butelio nenusirengęs išsitiesiau lovoje, kur praleidau naktį sapnuodamas dažnai nutrūkstančius sapnus apie nežinia ką. Ryte skaudėjo galvą, rėmuo ėdė skrandį. Bet turėjau atgaivą sielai – mano valdų pakrašty dar ano šeimininko, senojo miškininko, stovėjo suręsta pavėsinė. Tiesiai ant ežero kranto, tos dalies, kuri dar buvo neužpelkėjusi. Nuo pavėsinės į vandenį vedė medinis lieptelis, prie kurio galima pririšti valtį ar tiesiog patogiai atsisėdus pažvejoti. Labai mėgau čia sėdėti rytais ar vakarais, ypač tykiomis šiltomis dienomis. Pasisėmęs stiklinę vandens troškuliui apmalšinti įsitaisiau ten ir šįryt. Negalvojau apie nieką, nežinojau, kas laukia rytoj. Sumečiau, kad dienos keis viena kitą, ir taip bus iki kažkokio galo…

Priešingame krante, dažnokai skendinčiam miglose, šįryt nuauksintame tik ką patekėjusios saulės, išvydau žmogų. Jis buvo gana toli, negalėjau įžiūrėti bruožų, tačiau mačiau, kad nusirengęs – nuogas, kaip motinos tik ką pagimdytas. Matyt, kažkoks rytinių vonių mėgėjas ką tik paplaukiojo ežero vandenyse. Dabar tas žmogus stovėjo saulės atokaitoje, nedidelėje smėlio aikštelėje, laisva poza ir aukštyn užvertęs galvą mėgavosi saulės spinduliais. Tas jaunas, sveikas ir stiprus vyras, man priminė mane patį gerokai anksčiau – fitneso nudailintu kūnu, kirptą gerose kirpyklose, nelyg koks veislinis šuo prižiūrėtą begalės kitų specialistų. Visgi tapo įdomu, kaip jis ten atsidūrė? Ežeras nebuvo itin mėgstamas poilsiautojų. Vanduo jame šaltas ir tamsus, didžioji jo dalis jau seniai virtusi pelke. Tyresnio ir švaresnio vandens likę tik palei mano Palaumės miško sodybą ir pas kaimyną už kelių kilometrų einant ežero pakrante. Pagalvojau, galbūt čia vienas iš jo svečių. Kol visa tai svarsčiau staiga pajutau, kad į mane žiūri. Sutelkiau dėmesį ir pastebėjau, kad tas žmogaus jau nebesidomi saule, o galvą pakreipęs mano kryptimi. Atstumas gan didelis ir negalėjau matyti jo akių, bet neabejojau, kad jis manąsias mato. Pajutau, kad kažkaip stingstu tiesiog ten, kur sėdžiu. Tarsi laikas staiga būtų itin sulėtėjęs, regėjau savo ranką besitiesiant prie vandens stiklinės, bet kaip sulėtintame filme. Apėmė jausmas tarsi sekundės dalį mano siela būtų pabandžiusi išeiti iš kūno. Keistas pojūtis… Išsigandau, kad tai nebūtų prasidedančio insulto požymis – mačiau kas tai per bėda, nė už ka nenorėčiau patirti. Po sekundės viskas grįžo į vėžes, o to žmogaus aikštelėje nebebuvo. Kažkur giliai mintyse, tarsi aidas atvilnijo mano paties mintis – jo vardas Aivaras.

Ta diena buvo keista. Dangus pernelyg ryškus, vanduo pernelyg tamsus, garsai itin aidūs, o miškas labai ošus. Bet apie pietus keisti pojūčiai ėmė nykti ir pasijutau geriau… Kur kas geriau, nei jaučiausi paskutinius mėnesius. Apie pietus savijauta ėmė grįžti į normalų būvį, o prieš septynioliktą valandą sulaukiau skambučio. Skambino žmogus, kurio gerai nepažinojau. Jis buvo mano mirusio bičiulio, finansų specialisto, partneris ir, kaip supratau, po jo žūties perėmė dalį klientų. Mano pavardė atsidūrė pas jį. Kelios sėkmingos investicijos ir, pasirodo, iš mano turimų aktyvų gauta graža leido netgi uždirbti. Suma ne pritrenkianti, bet gerokai pagerinanti mano finansinę padėtį. „Nuostabu!” – šaukiau jam. Sutarėm, kad dalis pinigų tuoj pat keliauja į mano sąskaitą, likusį – paliekama tolesnėms investicijoms. Tą vakarą pirmą kartą kruopščiai nusiskutau šerius ir, kaip kadaise mėgau elgtis geros dienos pabaigoje, apsivilkau švarutėlius baltus marškinius bei įšokau į patogius džinsus su diržu plačia ovalia sagtimi. Mėgau tokį aprangos stilių, nors kai kurie mados ekspertai dėl to man yra davę pastabų, o žmona… rausdavo. Įsitaisiau vakare ant suolelio žvelgdamas į besileidžiančios saulės nušviestą ežerą ir staiga prisiminiau ryte matytą vyruką. Aivaras, staiga man dingtelėjo vardas. Kas tu esi, Aivarai? Tu turbūt neši man sėkmę.

Praėjo rami tyli savaitė, viskas stojo į savo vietas. Keletą naktų, tiesa, mane kamavo košmarai, kur persekiojo keistas vaizdinys, kad mano siela tarsi stumiama kažkokios jėgos iš kūno arba spaudžiama itin sunkaus akmens. Bet paskui tai pranyko – miegojau kaip kūdikis. Tą keistą žmogų pamiršau, kol vieną vakarą vėl jį išvydau ežero pakrantėje, netoli užpelkėjusios ežero dalies. Ten yra nedidelė salelė – vietiniai žmonės sako, jog nuo jos senovėje per ežerą vedusi kūlgrinda. Tačiau ilgainiui pelkė šitą slaptą perėją pasiglemžusi ir dabar jau niekas negalėtų pasakyti, kur ji yra. Apie kūlgrindą liudijo tik kelios krūvelės salelėje sumestų gana stambių akmenų, kurie naudoti slapto kelio grindimui. Labai retai koks žvejys ten užklysdavo – nemėgo šios vietos, ne tik dėl negausios žuvies, bet ir dėl keistų čia pasitaikančių srovių, kurios netikėtai pagaudavo valtį ir, nelyg nelabojo ranka traukdavo į pelkių gilumą… Vienas vyrukas pasakojo matęs tokio dydžio sūkurį, kad valtį be vargo prarytų susidaręs piltuvas… Neteikiau jo pasakojimui reikšmės – tuomet mes nemažai buvom įtraukę mano mėgiamo viskiuko. O dabar tykaus vakaro paunksnėje, nušviestas besileidžiančios saulės, žmogus sėdėjo ant vieno iš akmenų ir, kertu lažybų, žvelgė tiesiai į mane. Sakau tai drąsiai, nes pakėliau ranką ir jis man atsakė tuo pačiu. Vandens tarpas tarp saugaus kranto, salelės ir toliau plytinčios miško sausumos buvo gana didelis. Žinoma, geram plaukikui įviekiamas, bet šaltas ir nešvarus vanduo vargu ar viliotų ką plaukioti. Valties, kad ir kiek žlibinau, neįžiūrėjau. Negi čia koks pamišęs gamtos mylėtojas? Mano akys, nuvargintos begalės tekstų skaitymo ir rašymo, gerai neįžvelgė nė kuo jis apsirengęs. Regis, vilkėjo kažkuo panašiu į slepiamosios spalvos skraistą, daugmaž ką naudoja gamtą filmuojantys žmonės arba užsimaskuojantys kariai. Nesu tikras ar jis ką nors vilkėjo po tuo skraistu. Įžvelgiau tik tamsius juodus jo plaukus ir pajaučiui kiaurai gręžiančias akių kiaurymes. Nuėjau į namą atsinešti žiūronų, bet kai grįžau ant akmenų nieko gyvo nebuvo… Vakaro šešėliai sparčiai tyso, artėjo naktis, ėmė darytis vėsu, o nugara nubėgo šiurpas. Keistas nerimas, nestiprus, bet juntamas, tarsi gylys įsimetė į paširdžius. Miškas, kurį atrodo per penkioliką metų gerai pažinau, atrodė keistas ir svetimas, lyg matyčiau jį ne savo akimis. Tą naktį vėl miegojau prastai – sapnavau gleivėtas žvynuotas rankas, tempiančias mane pro kūlgrindos akmenis gilyn į juodą tamsią pelkę. Prabudau šlapias nuo prakaito ir apsišlapinęs iš baimės, neturėjau kur dėti akių pats nuo savęs… Nuo tos dienos nutariau atsikratyti visomis viskio atsargomis.

Betgi nauja diena buvo kaip niekada sėkminga. Netikėtai paskambino senas bičiulis iš leidyklos – buvau jau jį pamiršęs. Bet jis manęs – ne. Atkapstė archyve vieną iš mano ankstyvųjų rankraščių – tuomet kūrinys buvo atmestas kaip niektauziškas, pernelyg iššaukiantis ir provokuojantis. Tačiau praėjus laikui, pasirodo, visai atitiko šios epochos dvasią ir redaktorių kolegija netgi prognozuoja, kad išleistas romanu gaus vieną iš prestižinių literatūros premijų. Nespėju atsidžiaugti šia žinia, kai sulaukiau kito pranešimo. Kultūros ministerijos darbuotojas pranešė, kad esu nominuotas Nacionalinei premijai už viso gyvenimo nuopelnus. O tada galutinai pribaigė mane geromis naujienomis mano gražuolė žmona ir dukros – gavau jų elektroninį laišką, kuriuo pareiškė manęs pasiilgusios ir norinčios vieną dieną aplankyti. Atsakiau, kad lauksiu bet kada – čia ne tik mano, bet ir jų namai. Apsidairiau aplinkui svarstydamas nuo ko pradėti daryti tvarką. Džiūgaudamas svarsčiau, kas čia tie aitvarai – kurie taip mane globoja. Mintyse toptelėjo: aitvaras – Aivaras. Ir ko tas vardas tai įsisunkęs galvon? Tačiau į vakarą pakilo vėjas, oras subjuro, dangų aptraukė debesys ir prieš naktį žemę, ežerą ir mišką ėmė čaižyti lietus. Troboj buvo jauku, užkūriau židinį, šiltai sėdėjau svetainėje – tokiu oru nebuvo nei telefono ryšio, nei televizijos. Jaučiausi atkirstas nuo pasaulio… Staiga man pasirodė, kad kažkas bilda už sienos, lyg belstų į duris, langus… O gal šaka vėjyje daužosi, grasindama iškulti stiklus? Sunerimęs išėjau į priebutį,  atvėriau verandos duris… Buvo aklinai tamsu, žaibavo, ir ryški šviesa akimirkai nušviesdavo aplinką. Vieno tokio blysksio metu sustingau tiesiai priešais išvydęs žmogų… Įžvelgiau aukštą stotą, laibą liemenį, juodus glaudžiai apgulusius galvą plaukus. Jis buvo nuogas, tik tas jo nuogumas buvo kažkoks… keistas. Žaibo šviesoje supratau matantis kūną, padengtą smulkiomis viena prie kitos tankiai prigludusiomis plunksnomis. Mane tarsi suparalyžiavo… Kito blykstelėjimo metu išvydau jį visai šalia. Atrodė begalinę žaibo tvyksnio akimirką pamačiau jo veidą – buvo kaip žmogaus, bet šiek tiek priminė paukščio. Burna gausi smulkių dailių dantų, bet nosis labiau panaši į plėšraus vanago snapą. Kai jis išskėtė rankas apkabinti mane, nuo žastų ir dilbių žemyn nukaro ilgų plunksnų skraistės, primenančios sparnus. „Kas tu?“ – sumurmėjau. Mane pasiekė tyli mintis, net nežinau ar mano: „Aš – Aivaras. Tavo aitvaras!“ Ir tada nuskambėjo juokas… Galiu prisiekti – juokiausi aš pats…

Malonią gražią ir ramią dieną prie sodybos privažiavo naujutėlaitis miesto visureigis. Iš jo išlipo trys gražios damos – dvi jaunutės, viena vyresnė. Moterys dairėsi po sodybą ir aikčiojo stebėdamosi, kaip čia viskas gražu ir puiku. Net anoje ežero pusėje tvyranti pelkė ir ją ribojanti stati tankaus miško siena derėjo šioje vietoje. Į namo priebutį jų pasitikti išėjo vyras. Jis nusišypsojo ir pamojo atvykusioms. Abi merginos suspigo iš džiaugsmo:

– Tėti! Tėti! Vajė, kaip tu gerai atrodai! Mes viską apie tave žinom, mes viską apie tave girdėjom!

Vyresnioji moteris, labai dailių bruožų brunetė, kiek nustebusi dairėsi aplinkui, paskui pasakė:

– Kiek prisimenu, kai tave mačiau paskutinį kartą buvai suvargęs ligotas seniokas… O dabar tik pažiūrėk koks! Akių atplėšti neina… Kas tau nutiko? Kas tau padėjo?

Vyriškis nusišypsojo puikia sveiko žmogaus šypsena, parodydamas tankius tvirtus dantis ir pasakė:

– Jo vardas Aivaras. Jis – mano aitvaras! Kada nors su juo supažindinsiu ir jus, o dabar užeikite vidun. Sveikos atvykusios į naujus namus!

Jis apkabino savo žmoną ir dukras… Pasismaukę aukštyn marškiniai apnuogino jo rankas, ant kurių matėsi žymės nuo iškritusių plunksnų ir viena kita dar pasilikusi…