TAUTVYDA MARCINKEVIČIŪTĖ. VIENAS EILĖRAŠTIS UKRAINAI
Regimanto Tamošaičio fotografija
Tautvyda MARCINKEVIČIŪTĖ
LŪŽIS
Man skauda netyčinį kojos lūžį bet Dieve
koks niekingas šis skausmas
palyginus su Ukrainoje visai galūnių netekusių
arba nuo bombų skeveldrų žūstančių žmonių kančiomis
kai aš nuo savo žaizdos geriu vaistus juk jiems ir nuo žaizdų trūksta vaistų ir net
niekada neužsitrauks nė vienam jų
visai šaliai priešo tyčia sąmoningai padaryta žaizda
kai man nešilta taupant dujas dėl didelių už jas sąskaitų
Dieve kokia niekinga ši tariama ne-šiluma
Jiems kaip siaubiakuose kalenant dantimis nuo atakuojančios
dar ir žiemos speigo – be jokių komunikacijų – be šildymo
be dujų be elektros šviesos
man sunku dėl kojos patogiai išsitiesti lovoje bet Dieve
kokia patogi mano lova su virš jos jaukiai plevenančiais mano šalia miegančio vyro
sapnais ir kurioje aš galiu snūstelt ir sapnuoti sava mirtimi mirusią mamą
ten mirštant prievartine ir Dieve kokia apskritai dar gali būti lova jų fronte
kariaujantiems sutuoktiniams o ir joms pačioms savo dvigulių lovų šaltyje tik
sapnuojančioms jų kariaujančius be žinios esančius ar net žuvusius mylimuosius
kai kambario tyloje žvelgdama į stogus dengiančias sniego kepures aš rašau
savo eilėraščius Dieve kokie niekingi šie eilėraščiai palyginus su jų poečių išplėštais
iš mirties nasrų karščiuojančios sąmonės srautais meniškai suvaldytais srautais
žvėriškai nevaldomoje tikrovėje valandą
kai aprimsta sprogimai atbėgus į sausakimšą parduotuvę atvežtais labdaros
generatoriais pasikrauti telefonų kad perduotų kraujuojančią SOS
tiesiančiam pagalbos ranką bet
bijančiam pačiam ją prarasti pasauliui
kol kas aš priklausoma nuo savo kojos lūžio ir man sunku judėti su ramentais bet
Dieve juk aš labiau priklausoma nuo jų fronte įvykusio lūžio
kai jie su visais pūliais žaizdoje jau gena lauk jų gyvenimus laužančius žvėržmogius
kad po tokios žinios ir aš tarčiau sau dar nepasveikus bet su palengvėjimu Dieve ačiū
Tau kartu su jais darančiam viską kad aš net skraidyčiau su ramentais
2022 12 18
