TOMAS VYŠNIAUSKAS. ANT PAPLOTĖLIO KRAŠTO. RECENZIJA EDMUNDO JANUŠAIČIO POEZIJOS KNYGAI

TOMAS VYŠNIAUSKAS 

 

ANT PAPLOTĖLIO KRAŠTO

 

Janušaitis, Edmundas, 2025. Poetų sodas / Dangaus mana. Vilnius: Slinktys, 120 p.

 

Vietos (plačiąja prasme – erdvės dimensijos) aktualizavimą galima aptikti ne vieno poeto kūryboje. Tiek sentimentai konkrečiai vietovei, tiek individo integracijos į aplinką problematika plačiąja prasme pabrėžia erdvės mamens svarbą egzistencijai. Kauno (dažnu atveju Žaliakalnio) objektų, toms vietovėms būdingos gyvensenos apraiškų buvo gausu ligšiolinėje poeto, prozininko, bardo Edmundo Janušaičio kūryboje. Vis dėlto, 2024 metais pasirodžiusioje knygoje „Poetų sodas / Kuždesiai pievose“ greta vietos aktualumo atsiranda ir laiko dėmuo. 2025 metais išleisto rinkinio „Poetų sodas / Dangaus mana“ pavadinimas tarsi sufleruoja skaitytojui, jog tekstuose neapsiribojama sentimentaliu žvilgčiojimu į gyventus adresus, o eilėraščio vyksmas rizikuoja įžengti į transcendencijos teritoriją.

Vietos ribos praplėtimas galimas keletu aspektų. Pirmiausia griaunamos geografinio konkretumo sienos. Eilėraštyje „Tinklalapis / Namų adresas“ tikslios koordinatės išblukinamos iki egzistavimo visur: „protu neįvardinti / mūsų namai / ir / menkai atpažįstamos / dulkės už posūkio“ (p. 28). Nežinomybė, neapibrėžtumas tarsi universalizuoja egzistenciją iki buvimo „tiesiog“. Taip įsivietinimo pastanga priartėja prie įsiprasminimo užduoties. Lieka visaapimanti „erdvė / nešvaistanti laiko / koridoriams“ (p. 7). Eliminavus daiktiškumą ir konkretizavimą lieka egzistencija bendrąja prasme. Antras vietos aspektas (knygos eilėraščių bruožas) – erdvės pagalba išreiškiamos jausenos ir abstrakcijos. Tokiu būdu reiškiniui apibūdinti pastelkiami matmenys (kartais ir ribų nebuvimas): „it / plunksnelė / bežadės tiesos // nenutūpus / ant tolio / akipločių“ (p. 74). Panašiai išreiškiami ir lyrinio subjekto būsenos, savijauta ar pasaulėžiūra: „po / dangaus sietuva // už / vilties / nesibaigiančio posūkio“ (p. 39) ar „aš / kvėpuoju tamsa / iš / kurios / nesugrįžta / ištiesinto / kelio iliuzija“ (p. 42). Toks jausenų ir aplinkos elementų permaišymas pabrėžia individo ir kosmoso vienį ir kilsteli žmogaus būtį virš buitiškųjų paviršių.   

Toks konkretumo eliminavimas gali būti susijęs su knygoje itin ryškia materijos netvarumo problema: „ant krūtinės dar žydi / neišrautos alyvos“ (p. 32) ar „pirmąsyk / regiu raukšles / kurios anksčiau / neišduodavo“ (p. 56). Daiktiškojo prado nyksmas ir / ar transformacijos suteikia eilėraščiams subtilaus dramatiškumo. Su materijos nyksmu susijęs neapibrėžtumas pastebimas ne viename rinkinio eilėraštyje. Dažnai tikslios vietos identifikavimo problema sutampa su prasmės nebuvimu ar neaiškia ateities perspektyva. Patekus „į / drumsto vandens / regimybę“ (p. 8) belieka atsiduoti tėkmei ir levituoti netvarioje tikrovėje. Objektai blunka laiko tėkmėje, tačiau ne viename knygos tekste aptinkama ir nedrąsi atsinaujinimo galimybė. Tačiau materija kūrinių eilutėse atlieka svarbų vaidmenų apibūdinant reiškinius – objektų gausa ir daiktiškumas yra būdingi knygos eilėraščiams. Konkrečių daiktų ar jų savybių pagalba pavyksta „įžeminti“ abstrakcijas ar sunkiau apibrėžiamus dalykus: „šerkšnu pražydę / sutvėrėjo / skruostai“ (p. 15); „oranžinis mėnulis // saldus / it prakąstas arbūzas“ (p. 18). Kalbant apie materijos laikinumą dera įvesti laiko dimensijos įtaką reiškiniams (o ir lyrinio subjekto jausenoms) – laikrodžio tiksėjimas yra labiausiai tikėtina kitimo priežastis. Senkančio laiko pajauta, laiko viršenybė prieš daiktus „Poetų sodo“ trilogijos rinkiniuose itin ryški: „laikas / laužo ribas // padalina / kaip duoną / kasdieninę // kol / neištrintas esi“ (p. 67) ar „tai / kas liko / iš ankstesnio pasaulio / netenka svorio“ (p. 94).   

Knyga įdomi paradoksaliomis objektų transformacijomis. Daiktai (reiškiniai) ištraukiami iš jiems įprastų savybių ir konvertuojami į objektus, pasižyminčius iš pažiūros nelogiškomis sąsajomis: „nenugvelbtas rūkas“, „balsinga šviesa“, „tuštybės prišnerkštas akligatvis“, „nuotaikos smėlis“ , „neperplėštos vilties šalis“ ir pan. Tokia raiškos savybė padeda tekstams skambėti nebanaliai ir tarsi simbolizuoja autoriaus pastangas ieškoti įdomesnių raiškos formų ištraukiant vyksmą buitiškumo plotmės. Ši knygos savybė kiek koreliuoja su gana gausiu abstrakcijų naudojimu, interpretuotinu kaip pastanga universalizuoti eilėraštį. Viena vertus, toks teksto nuasmeninimas rizikuoja sterilizuoti raišką (šios nuodėmės knyga mitriai išvengia paliekant subtilaus sentimentalumo ir nostalgijos emociniame fone), kita vertus, tokios savybės padeda kūriniams ištrūkti iš asmeniškumų gniaužtų ir dienoraščio formato. Mana iš dangaus – biblinis motyvas, tačiau dievoieška rinkinyje subtiliai užmaskuota. Tas netiesmukas bandymas užčiuopti amžinybę padeda išvengti egzaltacijos, moralizavimo ar šventeiviškumo spąstų, tačiau neatidesnis skaitytojas ją gali ir visai pražiūrėti.

Edmundo Janušaičio „Poetų sodas / dangaus mana“ – įdomi knyga apie egzistavimą netvarume. Senkančio laiko įsisąmoninimas, tikėjimo ateitimi ir tiesa nyksmas, stebimos pasaulio santvarkos drumzlės, materijos laikinumo konstatavimas formuoja melencholija persmelktą, būties netobulumą atspindintį, tačiau „romų it pilnatvės dievas“ (p. 78) energetinį foną. Gretinant iš pažiūros skirtingų prigimčių reiškinius, suteikiant objektams netipiškų savybių, abstrakcijomis universalizuojant tekstą kuriama iš buities gniauštų ištrūkstanti erdvė. Erdvė, kurioje tampa įmanomas egzistavimas „tiesiog“, kai toji „…akimirkų akis / kaip lūžio taškas // kai / nejauti reikšmės // net / patirties“. Galbūt tai ir yra tas lūžio taškas, kuomet tuštuma ir pilnatvė suartėja. Be rytojaus. Ir be vakarykštės dienos.