KUNIGAS, POETAS JUSTAS JASĖNAS – LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIUJE!

Kunigas, poetas Justas Jasėnas. Prie užrakintų Kauno Aleksoto funikulieriaus stotelės durų. Monikos Vapšytės nuotrauka

 

KUNIGAS, POETAS JUSTAS JASĖNAS ĮSIJUNGĖ Į LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIAUS GRETAS!

 

Džiaugiamės, sulaukę mūsų kolegos, kunigo ir poeto Justo Jasėno noro įsijungti į LRS Kauno skyriaus rašytojų būrį! Praėjusiais metais jis LRS valdybos vienbalsiai buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, ir nors gyvena ir darbuojasi Panevėžyje, viliasi kuo aktyviau dalyvauti kauniečių organizuojamuose renginiuose, knygų aptarimuose bei pristatymuose. 

Justas Jasėnas gimė 1982 m. birželio 16 d. Katinų kaime, Panevėžio rajone, baigė Panevėžio humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją, 2001-2007 m. studijavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, tais pačiais metais įšventintas kunigu. Religijos mokslų magistras, popiežiškojo Laterano universiteto Romoje Teologijos mokslų bakalauras, 2014 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete baigė teologijos studijų krypties pastoracinės teologijos studijų programą, jam suteiktas Teologijos licenciato laipsnis. Nuo 2017 m. tarnauja Panevėžio šv. ap. Petro ir Povilo parapijoje.

Talentingas jaunuolis anksti pradėjo kurti, pirmoji publikacija – moksleivių poezijos rinktinėje “Atviros eilės” 2000 m., tada jis tapo šalies moksleivių poezijos konkurso nugalėtoju, o jau po metų – Tarptautinio festivalio “Poezijos pavasaris” jaunuoju laureatu. 

Justo Jasėno eilėraščiai buvo ir yra skelbiami įvairiuose kultūros leidiniuose, almanachuose, rinkiniuose. Jis išleido tris poezijos rinkinius: „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2009 m.), „Artumų Erčios“ (2012 m.), „Surink iš pakraščių“ (2018 m.)

Kunigo kūrybos laukas ir temos labai plačios – tai ir jautrus žodis mūsų kultūros žmonėms, šviesuoliams, dvasininkams, visiems, su kuriais teko jam bendrauti ir kurie turėjo poveikį jo dvasiniam gyvenimui. Rasime eilėraščių, kupinų egzistencinio nerimo, nostalgijos ir jautrios savistabos, nemažai vietos skiriama tikėjimo ir religijos klausimams, dievoieškai. 

Be tiesioginės kūrybos, Justas Jasėnas randa laiko ir energijos ir kitiems, ne tik sielovados darbams. Jis dažnai rašo kultūrinėmis, visuomeninėmis, religinėmis, tautinėmis temomis  Panevėžio „Sekundei“ ir Kupiškio „Kupiškėnų mintims”, parašė įvadus bei palydimuosius žodžius įvairioms knygoms, daugelio leidybai skyrė finansinę paramą (paminėtinos kun. Alfonso Lipniūno „Dienoraštis. 1930 03 11–1935 06 24-27“, albumas „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“, albumas „Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“ bei kt. 

Justas Jasėnas rado laiko ir noro pasirūpinti vertėjos Laimos Rapšytės, kunigų Konstantino Balsio, Henriko Prijalgausko fondų Panevėžio viešosios G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje papildymu. O kiek retų archyvinių eksponatų, dokumentų, fotografijų jis perdavė Vrublevskių bibliotekai, Panevėžio Kraštotyros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam, Šiaulių „Aušros“, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejams! Vertybės, papildžiusios muziejų rinkinius, o kai kurios – apskritai nežinomos, negaunamos.

Mecenatyste ir labdaros veikla nuolat užsiimantis kunigas dovanojo knygų Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos, Zarasų, Kupiškio bibliotekoms. Per 600 leidinių padovanota  Rokiškio „Romuvos“ autografuotų leidinių kolekcijai, per 40 eksponatų – Anykščių Sakralinio meno centrui – Angelų muziejui.

Justas Jasėnas paskelbė 21 straipsnį (teologija, Bažnyčios istorija) „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje”, aprašė kelias dešimtis Lino Brogos (1925-2005) fotografijų (miniatiūros, esė, impresijos), kurios buvo išleistos kaip atvirukai-atvirlaiškiai, paskelbė mokslinius pranešimus leidinyje „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, o Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje savo lėšomis ir iniciatyva organizavo knygų pristatymus, susitikimus su Lietuvos Rašytojų Sąjungos nariais: Birute Jonuškaite, Violeta Palčinskaite, Vytautu Kaziela, Marija Meile Kudarauskaite, Aldona Ruseckaite, Ineza Juzefa Janone.

Nustebino tai, kad įvairiapusiais talentais apdovanotas poetas yra ir  skaitovas, ir aktorius, prieš dešimtmetį Kupiškio mėgėjų teatre jis sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį – vienuolį Gustavą K. Sajos pjesėje „Ubagų sala“, Antanuką  A. Vienuolio-Žukausko pjesėje „Prieblandoje“, prieš keletą metų pasirodė kaip skaitovas poetinėje improvizacijoje „Didi šturmai dūšioj griaudė: Antano Baranausko, Klemenso Kairio, Karolinos Praniauskaitės dialogai“ bei spektaklyje „Justino Marcinkevičiaus Lietuva“.

Nuoširdžiai džiaugiamės talentingo, darbštaus ir energingo kolegos Justo Jasėno įsitraukimu į LRS Kauno skyriaus gretas, linkime jam naujų kūrybos pasiekimų, laukiame susitikimų su juo pačiu. O pradžiai skelbiame Justo Jasėno eilėraščių pluoštą, kurį, mums paprašius, jis atsiuntė.

Parengė Gediminas Jankus 

  

JUSTAS JASĖNAS

 

Įrėžta

 

***

Nėra su kuo

Nėra ko tad

Pats paliečiau

Biliūno namų kertę

Žiūrėjau žiūrėjau

Ar tas žiūrėjimas gydo

Negi galėjau išdrįsti paliesti

Negi tai savais pirštais

Argi kas prašė

Negi tai namai kuriuose

Gimė nebegimdys

Nepridėkit bereikalingo nieko

Kai jau pats keisti nebepajėgsiu

 

***

Parinkau aviečių

Janonio laukuose

Savo Mokytojai

Atsiremiu į jos lazdą

Žiūrime į tai kas praėję

Kaip mes susitikdavome

Uogos raudonos akmuo

Braidžiota pakraščiu

Gerai kad neišmindė javų

Sakei kažkada

Ženklai sunkūs

Prisiminiau

Žodžių vienas kitam nebetariam

Uogos raudonos

 

***

Gerai kad trise

Kad taip neaiškiai

Nebuvo numatytas

Tas žiūrėjimas be taisyklių

Pasitikėti tėkme

Ir žeme kurioje žmonės reti

Norėjau apkabinti valstybių stulpus

Gerai kad trise

Pirmapradžių garsų ir vaizdų

Pažadinti ėjome

Tik nelieskime šitojo kranto

Jis pats mus palies

 

***

Nepakrikštysi

Tai mes patys tada

Net geriau taip

Žeme ir skurdžiomis jūržolėmis

Savo seilėmis ir krauju iš savęs

Įsitvers jei bus lemta

Tošimis vystytas

Suklykė Sibiro kūdikis

 

***

Dirsteliu į laikrodį Molėtuose

Molėtas valandas maudžia

Ne kiek teliko o liko

Smėlio kruopelės tarpupirščiuose

Meldų šnarėjimas šnervėse

Greit devynios

Labanakt vaikučiai

Prie Zaraso moja

Samanynų patalas lengvas

 

***

Narcizas tyčia pražydo

Parko gatvės pakraštyje

Pas Povilą eidamas pamačiau

Gelsvėjantis žiedas pilkšvėjančiame veide

Dūrė mergytė pirštu

Mamyte narsyzas plazydo

 

***

Ant kranto besėdįs Balčikonis

Nei duonos nei žuvies

Nėra įkyrių kupiškėniškų prošymų

Anei kokio bičiuliško raginimo

Eikit šen pusryčių

Vėjo šiurenami tik

Žodyno puslapiai

Ant suvargusių kelių

 

***

Salamiesčio debesys

Liečia Palatavio ąžuolų viršūnes

Užsikabinę prakiūra

Algimantas matė

Dar pabūkim sakau

Šito kalno pašlaitėje

 

***

Klipatėlių kūneliai

Prie krematoriumo krosnių

Nekantraudami lūkuriuoja

Virš kamino tiršti debesėliai

Vai kaip tiesiai ad astra

 

***

Puotauja kilmingieji

Atlaiduose nedideliam bažnytkaimy

Save gražiai aprengia ir parodo

Vyne širdies linksmybė

 

Kortomis lošia

Kirkina parapijos davatkas

Eina išpažinties iki kito palaiminto karto

Ir taip iki karsto kartojas žaidimai

Tik vienas Strazdelis

Su mužikais šventoriuje žmogiškai pasibūna

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *