KUNIGAS, POETAS JUSTAS JASĖNAS – LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIUJE!
Kunigas, poetas Justas Jasėnas. Prie užrakintų Kauno Aleksoto funikulieriaus stotelės durų. Monikos Vapšytės nuotrauka
KUNIGAS, POETAS JUSTAS JASĖNAS ĮSIJUNGĖ Į LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS KAUNO SKYRIAUS GRETAS!
Džiaugiamės, sulaukę mūsų kolegos, kunigo ir poeto Justo Jasėno noro įsijungti į LRS Kauno skyriaus rašytojų būrį! Praėjusiais metais jis LRS valdybos vienbalsiai buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, ir nors gyvena ir darbuojasi Panevėžyje, viliasi kuo aktyviau dalyvauti kauniečių organizuojamuose renginiuose, knygų aptarimuose bei pristatymuose.
Justas Jasėnas gimė 1982 m. birželio 16 d. Katinų kaime, Panevėžio rajone, baigė Panevėžio humanitarinę Vytauto Žemkalnio gimnaziją, 2001-2007 m. studijavo Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, tais pačiais metais įšventintas kunigu. Religijos mokslų magistras, popiežiškojo Laterano universiteto Romoje Teologijos mokslų bakalauras, 2014 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete baigė teologijos studijų krypties pastoracinės teologijos studijų programą, jam suteiktas Teologijos licenciato laipsnis. Nuo 2017 m. tarnauja Panevėžio šv. ap. Petro ir Povilo parapijoje.
Talentingas jaunuolis anksti pradėjo kurti, pirmoji publikacija – moksleivių poezijos rinktinėje “Atviros eilės” 2000 m., tada jis tapo šalies moksleivių poezijos konkurso nugalėtoju, o jau po metų – Tarptautinio festivalio “Poezijos pavasaris” jaunuoju laureatu.
Justo Jasėno eilėraščiai buvo ir yra skelbiami įvairiuose kultūros leidiniuose, almanachuose, rinkiniuose. Jis išleido tris poezijos rinkinius: „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2009 m.), „Artumų Erčios“ (2012 m.), „Surink iš pakraščių“ (2018 m.)
Kunigo kūrybos laukas ir temos labai plačios – tai ir jautrus žodis mūsų kultūros žmonėms, šviesuoliams, dvasininkams, visiems, su kuriais teko jam bendrauti ir kurie turėjo poveikį jo dvasiniam gyvenimui. Rasime eilėraščių, kupinų egzistencinio nerimo, nostalgijos ir jautrios savistabos, nemažai vietos skiriama tikėjimo ir religijos klausimams, dievoieškai.
Be tiesioginės kūrybos, Justas Jasėnas randa laiko ir energijos ir kitiems, ne tik sielovados darbams. Jis dažnai rašo kultūrinėmis, visuomeninėmis, religinėmis, tautinėmis temomis Panevėžio „Sekundei“ ir Kupiškio „Kupiškėnų mintims”, parašė įvadus bei palydimuosius žodžius įvairioms knygoms, daugelio leidybai skyrė finansinę paramą (paminėtinos kun. Alfonso Lipniūno „Dienoraštis. 1930 03 11–1935 06 24-27“, albumas „Jonas Tvardauskas. Medžio drožyba“, albumas „Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“ bei kt.
Justas Jasėnas rado laiko ir noro pasirūpinti vertėjos Laimos Rapšytės, kunigų Konstantino Balsio, Henriko Prijalgausko fondų Panevėžio viešosios G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje papildymu. O kiek retų archyvinių eksponatų, dokumentų, fotografijų jis perdavė Vrublevskių bibliotekai, Panevėžio Kraštotyros, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam, Šiaulių „Aušros“, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejams! Vertybės, papildžiusios muziejų rinkinius, o kai kurios – apskritai nežinomos, negaunamos.
Mecenatyste ir labdaros veikla nuolat užsiimantis kunigas dovanojo knygų Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos, Zarasų, Kupiškio bibliotekoms. Per 600 leidinių padovanota Rokiškio „Romuvos“ autografuotų leidinių kolekcijai, per 40 eksponatų – Anykščių Sakralinio meno centrui – Angelų muziejui.
Justas Jasėnas paskelbė 21 straipsnį (teologija, Bažnyčios istorija) „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje”, aprašė kelias dešimtis Lino Brogos (1925-2005) fotografijų (miniatiūros, esė, impresijos), kurios buvo išleistos kaip atvirukai-atvirlaiškiai, paskelbė mokslinius pranešimus leidinyje „Mokslo ir technikos raida Lietuvoje“, o Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje savo lėšomis ir iniciatyva organizavo knygų pristatymus, susitikimus su Lietuvos Rašytojų Sąjungos nariais: Birute Jonuškaite, Violeta Palčinskaite, Vytautu Kaziela, Marija Meile Kudarauskaite, Aldona Ruseckaite, Ineza Juzefa Janone.
Nustebino tai, kad įvairiapusiais talentais apdovanotas poetas yra ir skaitovas, ir aktorius, prieš dešimtmetį Kupiškio mėgėjų teatre jis sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį – vienuolį Gustavą K. Sajos pjesėje „Ubagų sala“, Antanuką A. Vienuolio-Žukausko pjesėje „Prieblandoje“, prieš keletą metų pasirodė kaip skaitovas poetinėje improvizacijoje „Didi šturmai dūšioj griaudė: Antano Baranausko, Klemenso Kairio, Karolinos Praniauskaitės dialogai“ bei spektaklyje „Justino Marcinkevičiaus Lietuva“.
Nuoširdžiai džiaugiamės talentingo, darbštaus ir energingo kolegos Justo Jasėno įsitraukimu į LRS Kauno skyriaus gretas, linkime jam naujų kūrybos pasiekimų, laukiame susitikimų su juo pačiu. O pradžiai skelbiame Justo Jasėno eilėraščių pluoštą, kurį, mums paprašius, jis atsiuntė.
Parengė Gediminas Jankus
JUSTAS JASĖNAS
Įrėžta
***
Nėra su kuo
Nėra ko tad
Pats paliečiau
Biliūno namų kertę
Žiūrėjau žiūrėjau
Ar tas žiūrėjimas gydo
Negi galėjau išdrįsti paliesti
Negi tai savais pirštais
Argi kas prašė
Negi tai namai kuriuose
Gimė nebegimdys
Nepridėkit bereikalingo nieko
Kai jau pats keisti nebepajėgsiu
***
Parinkau aviečių
Janonio laukuose
Savo Mokytojai
Atsiremiu į jos lazdą
Žiūrime į tai kas praėję
Kaip mes susitikdavome
Uogos raudonos akmuo
Braidžiota pakraščiu
Gerai kad neišmindė javų
Sakei kažkada
Ženklai sunkūs
Prisiminiau
Žodžių vienas kitam nebetariam
Uogos raudonos
***
Gerai kad trise
Kad taip neaiškiai
Nebuvo numatytas
Tas žiūrėjimas be taisyklių
Pasitikėti tėkme
Ir žeme kurioje žmonės reti
Norėjau apkabinti valstybių stulpus
Gerai kad trise
Pirmapradžių garsų ir vaizdų
Pažadinti ėjome
Tik nelieskime šitojo kranto
Jis pats mus palies
***
Nepakrikštysi
Tai mes patys tada
Net geriau taip
Žeme ir skurdžiomis jūržolėmis
Savo seilėmis ir krauju iš savęs
Įsitvers jei bus lemta
Tošimis vystytas
Suklykė Sibiro kūdikis
***
Dirsteliu į laikrodį Molėtuose
Molėtas valandas maudžia
Ne kiek teliko o liko
Smėlio kruopelės tarpupirščiuose
Meldų šnarėjimas šnervėse
Greit devynios
Labanakt vaikučiai
Prie Zaraso moja
Samanynų patalas lengvas
***
Narcizas tyčia pražydo
Parko gatvės pakraštyje
Pas Povilą eidamas pamačiau
Gelsvėjantis žiedas pilkšvėjančiame veide
Dūrė mergytė pirštu
Mamyte narsyzas plazydo
***
Ant kranto besėdįs Balčikonis
Nei duonos nei žuvies
Nėra įkyrių kupiškėniškų prošymų
Anei kokio bičiuliško raginimo
Eikit šen pusryčių
Vėjo šiurenami tik
Žodyno puslapiai
Ant suvargusių kelių
***
Salamiesčio debesys
Liečia Palatavio ąžuolų viršūnes
Užsikabinę prakiūra
Algimantas matė
Dar pabūkim sakau
Šito kalno pašlaitėje
***
Klipatėlių kūneliai
Prie krematoriumo krosnių
Nekantraudami lūkuriuoja
Virš kamino tiršti debesėliai
Vai kaip tiesiai ad astra
***
Puotauja kilmingieji
Atlaiduose nedideliam bažnytkaimy
Save gražiai aprengia ir parodo
Vyne širdies linksmybė
Kortomis lošia
Kirkina parapijos davatkas
Eina išpažinties iki kito palaiminto karto
Ir taip iki karsto kartojas žaidimai
Tik vienas Strazdelis
Su mužikais šventoriuje žmogiškai pasibūna