Erika Drungytė. Poezija

Poetė, vertėja Erika Drungytė, be abejonės, yra viena savičiausių ir netikėčiausių kūrėjų, užimančių atskirą vietą poetinių giesmininkų/-ių gausoje. Sunku būtų ją priskirti kokiai nors nūnai vyraujančiai krypčiai, ji išlieka drąsi, originali ir metanti iššūkį plintančioms banalybėms, kartojamoms klišėms. Skaitydamas jos eiles, nerasi saldžiai šleikštaus sentimentalumo, ašaringų trelių ar to „amžinojo moteriškumo“, kuriuo taip mėgsta prisidengti ar pabrėžtinai demonstruoti ne tik kai kurios poetės, bet ir jų neva vyriški kolegos. Tasai „čiauškėjimas putpele“ arba dirbtinis ašaringų pasažų konstravimas (tipinė eiliakalystė), būdingas sumoterėjusiems poetams, visiškai svetimas E. Drungytės lyrikai.

Poetė yra itin tvirta savo nuostatose, idealuose, ir tai man nuolat primena antikinių dorybių įprasminimą, stoikų laikyseną, nūnai nebemadingas patriotizmo, pasiaukojimo sampratas. Tokius dalykus retai kas geba pajusti, juolab išreikšti. Ta prasme E. Drungytė yra avangarde. Vien jos eilėraščių rinkinys „Patria“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015), pelnęs Bernardo Brazdžionio literatūros premiją, beveik visas chrestomatinis, naujai, moderniai perteikęs kovos už laisvę, aukos, pasišventimo motyvus. Nors negana pasakyti perteikęs. Viskas čia asmeniškai pergyventa, iškentėta, išjausta, randant įtaigią, įsimenančią išraišką, visiškai išvengiant ir paties Bern. Brazdžionio kūryboje sutinkamo kantičkinio posmavimo, netgi polemizuojant su juo.

E. Drungytė garsi ir savo aistringa publicistika, jos redaguojamas kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ jau tapo ne tik miesto – visos šalies multikultūriniu reiškiniu. Regis, aktualių temų, kurias drąsiai gvildo Erika, platuma turėtų rastis ir jos poezijoje. Tačiau taip nėra. Poetės eilėraščių stilistika retai primena bylojimą iš tribūnos, juolab šauklio ar pranašo pozą.

Jos eilės – filosofinė meditacija, dažnai perauganti į kontempliuojančią impresiją. Impresija – vienas ryškesnių daugelio eilėraščių bruožų. Kaip ir susimąstymas, netikėtos, paradoksalios aliuzijos, intelektualiniai inkliuzai. Neįmanoma nepastebėti rašytojos pastangų kalbėti ir suvokti būties, amžinybės ir žemiškojo laikinumo santykį. Ji itin jautri įvairių kultūrų, tikėjimų bei filosofinių sistemų patirčiai, regis, pagal kai kurias ir kuria tam tikrą, specifinę, drungytišką pasaulėžvalgą, ir daro tai su ypatingu emociniu užtaisu.         

Skaitydami šiuos naujus Erikos Drungytės eilėraščius, manau, nesunkiai pajusite netikėtą nuotaikų bei būsenų kaitą, įkvėpsite serenčių girliandų aromato. Ir suvoksite, kad

…Nebebus

Nieko daugiau

Kaip kad buvo

 

Gediminas Jankus

 

Erika Drungytė

 

Nuotaika I

 

Gatve linksmi skustagalviai vaikinai

Serenčių girliandom oranžinėm mojantys

Šoka beveik skrisdami ir dainuoja

Ir kvepia tos gėlės rudens hare krišna

 

Kur tik beeitum atrodo jos vejasi

Iš parkų ir skverų, alėjų ir aikščių

Įkyrios bet šviečiančios, aitrios bet saldžios

Nemūsiškai linksmos, vis tiek švelniai liūdnos

 

Puošniais bumbulais jos įaustos į kapines

Ramybėj tarp medžių dreifuodamos plūko

Iki pat šalnų ten stovės lyg sargyboje

Kol pamainą keisti ateis chrizantemos

 

Serenčių oranžu namuos springsta vazos

Jau nieko nebus, dienos sparčiai trumpėja

Vaikinai dainuoja, kapuos caksi zylės

Ir tavo draugų vis daugiau urnų kiautuose

 

 

Nuotaika II

 

Tavo džiaugsmas ryte, kad gali

Pakartot ritualą: į lauką išgerti

Kavos, įkvėpti oro su zylėm

Sakyti – na va, jau vanduo

Iš lietvamzdžio geliantis varva

Ir duslūs kaštonų krituoliai

Vien grožiui – benaudė materija

Vaikų ir suaugusių saujose

***

 

Negalėdami pripažinti, kad gamta yra tobula

Ir kiekvienas spyglys ar krentąs jo šešėlis

Turi niekuo nepakeičiamą prasmę

Iš nuobodulio, bet dažniausiai iš noro

Įrodyti pranašumą ir galią perdarom viską

Savaip, tačiau miestus suvalgiusios džiunglės

Ir sprogusių branduolinių reaktorių sienas

Apaugę grybai, vieni kitiems siųsdami signalus

Niekada neužsimena apie žmogaus egzistavimą

Vieningam pasaulio šaknų ir grybienos tinkle

Maži trikdžiai nieko nereiškia, nors kaip

Besistengtum įvesti savąją tvarką – ir parko

Ir sodo augintiniai vos tiktai žemę paliečia

Iš karto tampa sistemos žvalgais, prisijungusiais

Prie riaumojančio skriejančio rutulio, sukančio

Savo ratus aplink vasarą, rudenį, žiemą ir amžiną

Saulės atomą, pavasariais svaigiai pamirštantį

Dievo išeivių šešėlius, džiugiai beplazdenančius

Su viltimi rasti vietą šioje tremtyje

 

 

Kalnams būdinga ramybė

 

Žaliakalny ruduo

Maži sodeliai tręštančių

Lapų garuos

Žingsniai dunksi dusliai

Sugerti storo ir drėgno pakloto

Kaštonų rieduliai ritas

Senojo miesto link

Ąžuolyne prigęsta šviesa

Tarp žievių švelniai blunka

Auksavabalių blizgesys

Iš kaminų virstantys debesys

Kvepia saldžiaaitriai

Svirpia ir girgžda aukštyn

Geltonas devyniasdešimtmečio

Funikulieriaus kūnas

Visu ūgiu dangun įnikusiai

Karolio Reisono katedrai

Lietus kaip nuo žąsies

Pro medinių vilų plyšius

Sunkiasi Philipas Glassas

Temsta piano pianissimo

Jokių metamorfozių

Arba jos ne kardinalios

 

***

Kai vėjas nuplėšia elektrą

Kai oro linijos liuoksi

Lengvai nuo stulpų ant stulpų

Kai visas rajonas pajunta

Kaip gera turėti degtukų

Ir menką nors vieną žvakigalį

Aplinkui kurį spiečias kūnai

Visai kaip dangaus kambary

Kur šitiek tylos ir spengimo

Ir laikas staiga atsiranda

O buvo visai kažkur dingęs

Su dūlančia biblioteka

Ir ten pamirštais jos poetais

Bet žaibiškai viskas sugrįžta

Į savo vietas nes elektrą

Sugaudo vietos tinklai

Ir teka bevieliais kanalais

Toks dažnis pagreitinto ritmo

Kad jei iš rozetės ištrauktum

Akimirkų kintančių srautą

Tai kūnas beveiklėje komoj

Spoksotų į juodumą klaikią

Kažkur kažkas om mani padme*      

Kažkur kažkas skraidė žiogai

Sidabriniai bet jie nieko jau

Manajai sielai nesako**

 

* Budistų mantra „Om mani padme hum“.

** Iš S. Gedos eilėraščių ciklo „Namai“.

 

 

Sau

 

Stalčiai pilni musių

Lentynos pilnos musių

Knygos pilnos gėlių ir skirtukų

 

Plaukai pilni voratinklių

Plaukai pilni širšių

Sodas pilnas kauptukų

 

Stalas pilnas trupinių

Lova pilna trupinių

Naktinis staliukas pilnas knygų

 

Užrašinė pilna nesąmonių

Užrašinė pilna geometrinių piešinių

Rankinė pilna tušinukų

 

Spintelės pilnos kavos

Puodeliai pilni kavos

Darbo stalas pilnas miego

 

Mintys pilnos vaikų

Burna pilna tylos

Buteliukai pilni valerijonų

 

Miestas pilnas manęs

Miestas pilnas manęs

Aš pilna savo sodo

 

 

***

Spaliop tvenkinio žuvys kaip niekad rajos

Iki žiemos reikia spėt daug prikaupti

Šąlantis sparčiai vanduo viską lėtina

Pats lyg tirštėdamas tarytum temdamas

 

Niekas nežino o kaip bus šiais metais

Sniegas Kalėdoms iškris ar Velykoms –

Sẽniai seniaĩ nespėlioja iš uogų           

Nei riešutų nei iš paukščių migracijos

 

Sako grabe irgi nebesivarto

Viskas perniek – kėkšto grobis pelija

Ir mūsų pusėn nuo Kaliningrado

Traukia meškėnai gudriai šypsodamies

 

***

Pasikeitė vėjas

Priritino debesų

Vakarop ir palis

Rudenio astruose

Lėtos bitės

Lapų krūvoj

Migdos ežys

Žvirblių tarškesiai

Ulduko kukavimas

Kaimyno žoliapjovė

Viskas veikia nestoja

Iš miško sugrįžo

Nykštukas

Žada žiemą

Šaltesnę nei pernai

Speigesnę

Pagyrė dėl malkų

Pasauly bus karas

Sakė dėl grybų

Džiaugėtės per anksti

Žiūrėkit kad bulvių

Užtektų ilgam

Maža kas

Nebebus

Nieko daugiau

Kaip kad buvo

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba