JUSTAS JASĖNAS. EILĖRAŠČIAI IŠ BALTARUSIJOS. LIETUVOS DIDŽIĄJĄ KUNIGAIKŠTYSTĘ MENANT

Poetas, kunigas Justas Jasėnas prie Alšėnų pilies griuvėsių

 

JUSTAS JASĖNAS

 

EILĖRAŠČIAI IŠ BALTARUSIJOS. LIETUVOS DIDŽIĄJĄ KUNIGAIKŠTYSTĘ MENANT

 

SĖKLELĖS IŠ LDK LAUKŲ

 

Prie Krėvos pilies pamatų

 

Kerplėta kriaušaitė

Įsikibusi Krėvos pakriaušio

Laikos suvargus

Galėtų bujoti ant Kreivojo kalno

Bent būtų arčiau

Dažniau aplankyti galėčiau

Ritasi akmenys

Žiojasi irstantys pamatai

Šaknys nebeišturi atsileidžia

Upeliūkštis tinguliu liečia

Nebeužkalbina

Mėginu vienas aprauti

Užmaršties dilgėles

 

***

 

Akmuo užsikloja žemėmis

Tankiausia žole užsitraukia

(Net Intui būtų sunku iškelti paviršiun)

Nusuka akis

Nuo mūsų įkyraus krebždenimo

Varnalėšos dilgėlės kiečiai

Vadovauja kunigaikščių

Meilei mūšiams ir mirčiai

Ramybėj sergsti dūlančius kaulus

Nesėkmingai bandom

Šiandien prikelti

Nebeprišaukiamą vakar

 

Spalio pavakarė Barūnų bažnyčioj

 

Pasenusios Marijos

Kelios Barūnų močiutės

Iš lėto patvoriais ir takučiais

Matau kaip sueina vidun

Nuolankiai suklumpa

Prie švento paveikslo

Sėdanti saulė spalio vakarą glaudžia

Sulinkusios šnabždasi

Gal jau daugiau tarp savęs

Slysta nebe klusnūs rožančiaus karoliai

Tik nuovargis tarp pirštų girdis

Temstančioj bažnyčioj

Mirgančioms skarelėms susiliejant

 

Liubčioj prie Nemuno

 

Liubčioj prie Nemuno leidaus

Smulkus lietus merkė

Iš čia buvusio gyvenimo

Nugyventi likučiai

Per tankius žolynus

Iki Nemuno broviaus

Gal nereikėjo

Ir taip mačiau iš aukštai

Nusiplauti rankas

Kas kad neliečiau

Išlupti skurdžią dabartį sau iš akių

Nebešvari ta aukštuma

Tai kas kad ir toli matyti

Klampiam purvyne provėžos

Maitojas tarp savęs susitrina

Išsitepėm tuo ilgesiu

Tas skaudulys apraizgė viržiais kojas

Ir kaip mėgint išbristi

Atitaisyt kaip pradžioj buvę

Argi bereikia

Neprižadėjau neišsitariau

Ir jau nelaukiu

Kitokios mūsų valandos

 

Iš tų senų pilių

 

Ratu pilis tas apvažiuoju

Po vieną gabalėlį pusiau slapta

Iš sienų irstančių krapštau

Iš sudūlėjusios kertės iš pamatų

Ir iš užakusių šulinių

Bandau jėga išlupti

Duženos luženos šukės pavienės

Sveikos nesitikėk pradžios nebenorėk

Nebesurasi nebeprieisi

Sieki o nepasieksi

Parsivežiau iš kiekvienos pilies

Po grobį be didelės ir kruvinos kovos

Su ūpu išdėliojau ant baltos palangės

Te mato gėriuosi savimi

Tai dailūs bus karoliai mylimai

O nuojauta lyg kirmis įkyriai

Nebepradėk vieta ne ta

Nebesuversi negražu ir nebebus

 

Einant seno lietuviško kaimo keliu

 

Topolių guotas

Kaimo ulyčią vainiku gobia

Kelias neišsiplės tik siaurės

Tęsis tolyn bet ir aks

Saulė ankstų rytą tekės

Autobusėlis riedės

Dar vienas kuris dviračiu

Kapus arba krautuvę sieks

Senolė gonkelyje

Dar žodį lietuviškai tars

Anūkai iš didelio miesto

Glausis prie jos ir supras

Tik nebetars

 

Į Medininkus iš anos pusės žiūrint

 

Turbūt iš čia arčiausiai Vilniun

Nekreipiami o krypsta žvilgsniai

Ir kojos pačios neša ten

Ir nardai siauromis ir pilkomis gatvelėmis

Kolei kažkas sustabdo arkoje

Tik jau vėliau toliau paėjus pajutai

Ir tau paskirtas spindulys

Iš stebuklingojo paveikslo

Palietė pečius gal ir žvilgsniu palaimino

Dabar į turgų paskubėki maisto

Gal ir virtuvei rakandą menką

Pasiseks surasti

Dar būt gerai suknelei medžiagos

Tu netikėtai pasirenki spalvotą verbą

Svarina pirkiniai rankas

Tu švento Stepono gatve eini

Slapta nulydžiu akimis

Gal pirmą kartą svarbi ir išdidi

Aukštai iškėlus

Vilnijos vasarų žoles ir žiedus

Džiugi ir sužinojus į savo kraštą grįžti

Tikrai galėsi atsiremti

Iš čia arčiausiai Vilniun

 

Bažnyčioje prie šoninio altoriaus

 

Gerai jei kontora

Ar šokių salė

Dažniau remontai dirbtuvės

Trąšoms ir chemikalams sandėlis

Sunykusios baroko formos

Taip sužalota kad nebeišgis

Sparnai be angelų ir rankos be šventų žmonių

Lyg kelia ar prikels

Ar prakalbės vargu ar kalbins

Tik vaikiškas batelis

Ant to apleisto šimtmečių altoriaus

 

***

 

Prapuldyti rankraščiai

Nepatikrinsi neįsitikinsi

Tik spėliojam

Kaip mums patiems

Geriausiai patinka

 

Negalim vieni nuo kitų

Atsiplėšti ar atsitraukti

Kad ir tolstam

Kad ir tveriam tvoras

Žemė vis ta pati

Išaugom iš vieno kamieno

Kaip iškaposi pamatą bendrą

Kaip išsiimsi savąją dalį

 

Kas kad apnykę

Lietui krapnojant

Per Vilnių einu

Skaičiuoju danguj Kulbako žvaigždes

 

Iš Vilniaus į Lietuvą traukiu

Pasitikiu Sirokomlės laivu

Plukdys nepaliks

Upe amžina nuo versmių iki žiočių

Skorinos knygelės iš rankų nebepaleisiu

Atviromis akimis

Į gimtą žemę iš jos vandens įsižiūrėsiu

 

Prisiminus. Prie sunykusios Alšėnų pilies

 

Prie Stelmužės ąžuolo

Nuncijus su vyskupais

Juodi jauni kunigai

Ir baltos davatkėlių skarelės

Šliejas prie nepasiekiamų vyrų violetinių juostų

Basakojų vaikų

Ant kapų pritupdyta

 

Biržų pilies griuvėsiuose

(Negi kas pagalvojo kad bus atstatyta)

Generolai ir karininkai

Tolstančios galybės ilgis

Tuoj iš graudumo išgers

Kareivėliai eiliniai be laipsnio

Sienomis karstos ir netyčia į kadrą papuola

 

Ir aš vienui vienas Alšėnuos

Nuo minios atsitraukiu

Su savo mintim

Tvirčiau įsitaisau

Kad pamatyčiau

Labiau iš anksčiau

Irsta ir dulkėmis virsta

Nežymiai vos gyvus kuorus prilietus

Mintys ir vėjas viršum Alšėnų

Tokios baigties nepripažįsta

 

Alšėnų bažnyčioje

 

Nusitrynęs herbas

Alšėnų bažnyčios sienoje

Išblukęs ženklas gyvenimo ir giminės

Tik menkas kraštelis

Iš to likučio

Prisiglausti bandau

Prie čionai buvusių

 

Naugarduke prie kalno

 

Nameliūkščiai

Iš paties kalno išdygo

Lyg kelmučių šeimyna

Visai vietos nėra o išsitenka

Ir džiaugsmo yra

Paprasti ir tvarkingi

Šviesiai žiūri į kelią

Taikingai pasitinka ateinantį

Ant kiekvieno suolelio

Senutės sutūpusios niekaip nepajėgia užbaigti kalbos

Kambariuose iš paveikslų

Jaunutė Marija ir Kazimieras dar visiškas vaikas

Žiūri o suprantu

Kad į Vilnių jie eit pasiryžę

 

***

 

Protėviai gimė

Gyvento tik šitoj žemėj

Takeliais į gretimą kaimą

Ar pas kaimyną palaukėm

Kalbėjosi

Amžinai atsiduso

Tik dabar kiek geriau supratau

Taikūs kaimų kaimynai kapuos

 

***

 

Per visas negandas

Kryžių

Nors ir supjaustytą

Už altoriaus paslėptą

Išsaugoti

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba