DALIA TEIŠERSKYTĖ. “ŽAIDŽIA NAKTY ŽAIBAI / TOKS NETIKĖTAS RUGSĖJIS…”

Garsi poetė, žurnalistė, ilgametė Seimo narė bei visuomenininkė Dalia Teišerskytė,  parėmusi ir pati inicijavusi daugybę kultūrinių projektų, išleidusi 15 poezijos ir prozos knygų (praėjusiais metais sulaukėme jos poezijos rinkinio “Paskutinių lapų išleistuvės”) neseniai išleido dvi kompaktines savo kūrybos plokšteles “Aš sugrįšiu”. Juk ypatingo populiarumo pelnė jos estrados dainų tekstai, kurių sukurta per 400! Įsiminė poetės kažkada pasakyta frazė: “vis­kas, kas gra­žu, yra poe­zi­ja, ku­ri gal ir ne ­vi­sa­da bū­na gra­ži vi­du­je”. D. Teišerskytė savo kūryboje nuolat  ugdo grožį, jos posmuose rasime lyrinį susimąstymą, ne vieną nostalgišką gaidą, tačiau koks įtaigus ir stiprus vilties, šviesos ir gyvenimo džiaugsmo motyvas!

Nuoširdžiai sveikiname  mielą Dalią su dar vienu svarbiu ir ypatingu pagerbimu – neseniai išleistos Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos enciklopedijos 2-me tome ne tik išsamiai aprašoma bajoriškosios Teišerskių giminės genealogija – informuojama, kad Daliai Teišerskytei suteiktas Garbės bajorės titulas. Ji yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos senatorė, Sąjungos Garbės teismo pirmininkė. 

Mūsų mielosios Dalios Teišerskytės nepakartojama, įsimenanti ir jaudinanti lyrika vėl suskamba mūsų svetainėje. 

Gediminas Jankus

 

DALIA TEIŠERSKYTĖ

 

***

 

Labas rytas –

Sakau, ištiesus rankas į dangų,

Prasidėjo diena,

Aš ir vėlei joje gyvensiu,

Atsirėmus į beržą, į jūrą,

Į šiltą romantikų nuotaiką,

Į sieną už stalo,

Kur gimsta mano eilėraštis,

Į pilką šaligatvio plytą,

Kur šildosi pėdos ir skruzdėlės…

Mano dienos – tai šimtakojai,

Bėgantys iš šviesos į šešėlius,

Maži džiaugsmai su ramentais,

Aklos draugystės – pumpotaukšliai,

Atsisveikinimai ir išlydėjimai

Ūkiant karališkiems grifams

Ir vienintelė vilties vėliava

Garbanotos kriaušės viršūnėje…

Kas atleis man rytoj

Išdavystes ir netikėjimus?

Kas išrikiuos sužadėtinius,

Iš kurių pasrinksiu vienintelį,

Tą, kuris palydės

Į prašmatnų lelijų pavėsį,

Kur išaugsiu iš mažo vaikelio

Į visko,

Į Visko žinojimą?

 

NAKTIS

 

Žaidžia nakty žaibai –

Toks netikėtas rugsėjis!

Žalčio  žiedais naktis

Veržia jausmingą sielą…

Vis gyvenu, nors tuščia,

Vis gyvenu, nors žadėjau

Išeit kartu su tavim

Būgnams aidint prieš vėją…

Vis gyvenu, atleisk,

Nes – ne tik tuo nusidėjau…

Sielą pardaviau kūnui,

Ir jį seniai sudėvėjau…

Man sako, kad aš gyva,

Kad siaučia aplink rugpjūčiai,

O mano langas atvertas

Ir vėjas į kaktą pučia…

Gelsvi beržų marškiniai

Užuolaida mano menkystei,

Ir aš maldauju – neleisk

Eilinį kartą suklysti,

Padėk surasti nakty

Tarp basiliskų ir kaukų

Vieną mažytę žvaigždę

Ir vieną veidą be kaukės…

Ir dar – padėk man suprasti,

Kur dingo tiesa ir ryžtas,

Arba pasiimk tenai,

Iš kur tik lietus sugrįžta…

 

***

 

Vėl paveiksle pražydo lelijos –

Strazdanotos pavasario deivės…

Pažiūrėkit, jau žaizdos užgijo,

Akmenim neapmėto praeiviai…

Tad visa tokia rožinė baisiai –

Kaip Džuljeta prieš pirmąją naktį –

Į saulėlydžio pievas išeisiu,

Kad galėtum ramunėm nuplakti

Už stebuklą, netyčia patirtą –

Ant peties prisiglaudusią galvą…

Šlaistos rūkas apsvaigęs, įširdęs,

Prigesindamas džiugesio spalvą…

Bet matau, ir jaučiu, ir kvėpuoju,

O gyvenimas šventėm pavirto,

Ir ariu jį lyg senas artojas

Iš pilnatvės truputį apgirtęs…

Keikia nemigą niūrūs poetai,

Laukia ryto pražilę barmenai…

O paveiksle prasiveria lietūs

Ir Sizifas prie kalno kikena,

Jam iš delno išdygo avietė,

Paukščiai sulesė savo giesmynus…

Tik viltis neberanda sau vietos,

Nors takus į gyvenimą mina…

Vaiskiai žydi lelijos paveiksle,

Sunkūs lapai apipina rėmą…

Ką su savo gyvenimu veiksiu

Širdimi horizontą atrėmus?

 

PRASILENKIMAI

 

Kai protas išeina į dangų,

Dangus nusileidžia į širdį…

Ir beldžia į uždarą langą

Lakštingalos balsas apgirtęs…

Pažaiskim dar kartą draugystę,

Iš meilės dar kartą suloškim –

Kol kraujas tebeteka gyslom,

Kol kūnas dar gyvas, nors luošas,

Kol gaudžia aplinkui griaustiniai,

O liūtys mintis išskalauja,

Kol lūpos nuo žodžių sutinę,

Pradėkim gyventi iš naujo…

Gal kas pasikeis pasikeitus?

Gal kas pagailės negailėto?

Aš viską tau šiąnakt atleisiu

Ir eisiu namolio iš lėto…

Ten laukia šunytis sulytas,

Dūlėja svajonės belytės,

Ten viltys šmėžuoja kampuos…

Atleisk, pamiršau, ką žadėjau –

Šlaisčiausi su vakaro vėju,

Pametusi protą danguos…

 

***

 

Baltas rūko atvirukas

Pievoj vakarinėj,

Panašus į pienės pūką

Ant palangės rymo…

Ąžuolas lapus išmėtė

Baisiai netvarkingai –

Kai einu laukais iš lėto,

Prie širdies prilimpa…

Kur esi? Į kokią žiemą

Šiąnakt iškeliausi?

Vėl paliksi basą, nuogą,

Liūdinčią kaliausę?

Nežydės mėnulis naktį,

Nekukuos gegutė…

O be meilės vėl apaksiu –

Dar palauk truputį,

Kol sapnai pavirs tikrumais,

Kol pražys alyvos,

Kol sugrįž į keistą rūmą

Rudenį vėlyvą

Tie, kurie nakty klajoja

Vieniši, pražilę,

Kol nuplaus klajoklių kojas

Labdariai iškilūs –

Gal daugiau nebeliūdėsiu,

Šoksiu ir dainuosiu…

Tik dėl visa ko padėsiu

Virvgalį po uosiu…

 

PRELIUDAS