GERIAUSIAS 2020 METŲ SUOMIŲ ROMANAS – JAU LIETUVIŠKAI

Indrės Bagdonės nuotrauka

Aida Krilavičienė – vertėja iš suomių kalbos, Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narė. 2006 m. už Mika Waltari romano „Mikaelis Klajūnas“ vertimą apdovanota Lietuvių PEN centro premija –  „Metų vertėjo krėslu“. 2008 m. ji pelnė Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo Pripažinimo premiją. Nuo 1997 m. A. Krilavičienė iš suomių kalbos yra išvertusi daugiau kaip pusšimtį romanų, aštuonias pjeses, tarp jų – Sofi Oksanen „Apsivalymą“, kurią Nacionaliniame Kauno dramos teatre pastatė režisierius Jonas Jurašas. Jos dėka turime galimybę susipažinti su pasaulinio lygio literatūra – lietuvių kalba skaityti Mika Waltari „Sinuhę egiptietį“ ar „Turmsą nemirtingąjį“, Sofi Oksanen „Šunų aikštelę“, Jessikka Aro „Putino trolius“, ir kitus aukštai vertinamus, sudėtingos stilistikos, istorinių ir kultūrinių realijų kupinus suomių romanus. 2021 metais išleistos net šešios iš suomių kalbos išverstos knygos – romanai ir pjesės. Kauniečiai rašytojai Aidai Krilavičienei skyrė 2022 metų Vieno lito premiją už literatūrinių ryšių sklaidą, profesionalius vertimus pristatant lietuvių skaitytojui užsienio kūrybą.

Aida Krilavičienė, mūsų paprašyta, pasidalino naujos knygos vertimo iš suomių kalbos ištrauka. Tai šiuolaikinės rašytojos Anni Kytömäki romanas “Margarita”, pripažintas geriausiu suomių prozos kūriniu 2020 metais. Knygą netrukus išleidžia TYTO ALBA leidykla.

Gediminas Jankus

 

AIDA KRILAVIČIENĖ

Anni Kytömäki (g. 1980 m.) – kritikų ir skaitytojų pripažinta suomių rašytoja, profesionali kartografė ir muzikantė, savo kūryboje į gyvenimą mėgstanti pažvelgti „tyliųjų, nematomųjų“ akimis. 2020 m. už romaną   „Margarita“ Anni Kytömäki pelnė svarbiausią Suomijos literatūrinį apdovanojimą „Finlandia“. Romaną „Margarita“ ruošiasi leisti leidykla „Tyto alba“.

„Margaritos“ istoriją pasakoja trys veikėjai, kuriuos suveda Kankaristo miestelis, nuo seno garsinamas netoliese įkurtos sanatorijos. Seni, kaip ir jos tėvas, čia dirba masažuotoja. Kareivis Mikas miestelį supančioje Vehkasalo girioje atsiranda labai keistais keliais, trečią pasakotoją –  miškininką Antį ten atveda darbas. Ketvirtąja pasakotoja galima laikyti gėlavandenę perluotę lotynišku vardu Margaritana Margaritifera, tebegyvenančią upėje, tekančioje per Vehkasalo girią.

Seni gyvenimas slenka ramiai ir vienodai, kol ji neužsigeidžia patirti tai, ko dar nebuvo patyrusi, kol ta užgaida neišvirsta į lemtingą, kone tragišką permainą.

Suomiją kamuoja pokario nepritekliai, kurie paveikia ir Kankaristo miestuką: sanatorija, kurioje dirba Seni ir jos mama, uždaroma ir abi moterys netenka darbo. Vis dėlto jauna moteris greitai randa išeitį: išvažiuoja į Helsinkį, kur, kilus poliomielito epidemijai, reikia fizioterapeutų, galinčių padėti ligos sužalotiems žmonėms. Čia Seni susiduria ir su poliomielito paveiktu ketverių metų berniuku, kurio gyvybė palaikoma „geležiniais plaučiais“, o kartu ir su archeologu Aru, prieš keletą metų apvertusiu jos gyvenimą aukštyn kojomis.

Romano veiksmas vyksta 6-ajame dešimtmetyje. Per karą nemažą dalį teritorijos ir daugybę žmonių praradusi Suomija stengiasi atsitiesti, kompensuoti tai, ko šalis neteko. Statyboms, eksportui, pramonės fabrikams reikia medienos, tad valdžios nurodymu kertami miškai, vyriausybė priima įstatymus, kuriuos vykdant šalis turėtų visapusiškai atsigauti. Seni istorija liudija, kad toliaregiški ir geranoriški valdžios siekiai, vykdomi be atodairos, gali atsigręžti prieš pavienį žmogų.

Romane daug kalbama apie gamtą, kurios išlikimo simboliu tampa Margaritana margaritifera –  perluotė, manoma, gyvenanti net 200 metų. Šį kiaute užsivėrusį moliuską – vieną seniausių būtybių pasaulyje, egzistavusią dar dinozaurų laikais – per pastaruosius šimtą metų beveik visiškai išnaikino žmonių tuštybė ir pramonė. Retas šiandien žino, kad tas mažas padarėlis valo upės vandenį, o švaraus vandens reikia visiems.

 

Anni Kytömäki

MARGARITA

Ištrauka iš romano

 

„Eli įtykino į svetainę ir pasilenkusi pasižiūrėjo pro langą. Jakas stovėjo gatvėje ir žvilgčiojo į laikrodį. Jis kažko laukė.“

Palata skendi blausioj gelsvumoj ir aš vos įžiūriu raides. Užmečiau ant stalinės lempos savo megztinį, kad šviesa nespigintų, kad Tyna galėtų daugiau pamiegoti. Bet šviesos atspindys nemalonus ir, atrodo, visai negelbsti. Mergina tįso aukštielninka, po sprandu ir strėnom jai pakištos nedidelės vatos pagalvėlės, per alkūnes sulenktos rankos padėtos ant skersinio, kad neištiestų, po pakinkliais ir kulkšnimis pabrukti smėlio maišeliai. Vaizdas primena kankinimų suolą, bet jei ne tos pagalvėlės, atramos ir skersiniai, liga visam gyvenimui skausmingai išklaipytų Tynos rankas ir kojas.

Pirma valanda. Po pusvalandžio teks viską surinkti ir sudėlioti kitaip, nes Tynos kūno padėtį būtina kaitalioti. Ją apverčiant man reikės bent vienos seselės pagalbos. Suparalyžiuotas ligonis vartomas atsargiai, stengiantis nepažeisti raumenų ir sąnarių.

Toliau skaitau romaną. Tyna stebeilija į lubas. Ji neliūdi dėl to, kad liga iškraipė rankas ir kojas. Ji bijo – bijo taip, kad negali miegoti ir į miegus smukteli tik trumpam, kai nuovargis užgniaužia sąmonę. Perverčiu lapą. Moteris stebi slaptą vyro pasimatymą gatvėje, po namų langu. Tynos akių vokai pradeda virpsėti, kvėpavimas padažnėja. Padedu knygą į šalį, nes mergina vis tiek neklauso.

– Tyna, ar prisimeni savo paskutinį sapną?

Iš pradžių tikrindama, ar Tynos neištiko kvėpavimo raumenų paralyžius, liepdavau, kaip nurodoma, sakyti iš eilės skaičius ir stebėdavau, kada ji atsikvėps. Vis dėlto mergina greitai suprato, ką tikrinam, prasidėdavo hiperventiliacija ir ji prasčiau atlikdavo užduotį vien iš baimės, kad pasakys mažiau skaičių. Atsakinėdama į užduotus klausimus Tyna nesupranta, kad ją tikrinu, ir nebijo.

– Nežinau, vakar ar šiandien, bet sapnavau laivelį.

Ilgokas sakinys vienu įkvėpimu, – puiku.

– Kur jis plaukė?

– Sapnavau mažą laivelį iš medžio žievės. Vaikystėje plukdydavau tokius jūroje, netoli namų.

Tyna tebegyvena daugiabutyje, apsuptame asfaltuotų gatvių ir dar likusių parko sklypelių. Vakar ji man papasakojo apie visus namų kambarius. Jų butas keturis kartus didesnis nei mudviejų su mama Kankariste, bet mano vaikystės erdvė buvo gerokai platesnė nei Tynos. Mano pasaulis driekėsi ne ligi artimiausių gatvių, o nuo miestelio iki sanatorijos, nuo Vehkasalo – iki Didžiojo apuoko.

Tyna turtinga daugeliu atžvilgių. Drabužių spintoje laikomi batai ir paltas naujutėliai, tėvai, slėpdami ašaras, ją lanko kasdien, nors gali stovėti tik prie durų.

– Kaklas keistas, – sako Tyna.

– Pataisysiu pagalvę.

– Kokią pagalvę, – tyliai nusijuokia mergina.

Nubraukiu prakaituotus plaukelius nuo vatos ritinio, pakedenu jį. Tyna prašė tikros pagalvės, bet nuo jos sprandas gali visam gyvenimui palinkti į priekį. Paliečiu delnu jos kaktą. Temperatūros ji turi, bet ne tiek, kiek pavakare.

– Ar dabar geriau?

– Nežinau.

Tyna pakraipo galvą. Rudų plaukų kasos slankioja ant paklodės, akys ima mirksėti, kvėpavimas padažnėja. Ji žiūri iš pradžių į mane, paskui kiaurai manęs.

– Gal jau! – unkšteli.

– Kaklo raumenys nepažeisti, galvą pasukti galėsi.

– Bet kažkas sakė, kad kvėpuoti nustoja ir tie, kurių kaklo raumenys sveiki.

– Be to, kiekvieną akimirką ant ligoninės gali nukristi kometa. Gal atsigertum vandens?

Prikišu puodelį Tynai prie lūpų. Ji kilsteli galvą ir lengvai nuryja vandenį. Išlaikytas dar vienas bandymas, bent jau kol kas jokių kvėpavimo raumenų paralyžiaus požymių nėra. Vis dėlto Tynai šito nesakau, neišduodu, iš ko viską sprendžiu. Ir gydytojas užsiminė, kad Tyna neturėtų pati savęs stebėti.

– Skaityti toliau?

– Skaityk. Nors ta istorija kvaila.

– „Jakas ir nepažįstama moteris bučiuojasi po gatvės žibintu. Bent paeitų nuošaliau, dingtelėjo Eli. Daug skaudžiau žeidė tai, kad vyras nė nemano slapstytis, sakytum nė nepagalvojo, kad jo žingsniai prieškambaryje galėjo pabudinti Eli.“

– Nesuprantu, kodėl jie neišsiskiria, – nutraukia Tyna. – Verčiau išsiskirti, jei kartu jau negera. Šitaip slapstantis visų gyvenimai eina šuniui ant uodegos.

Tyna trylika metų jaunesnė už mane. Gal reikėtų jai paaiškinti, kad pora galbūt turi bendrų skolų, vaikų ir giminaičių, visokių pareigų, užgriuvusių pečius bėgant metams. Nepaaiškinu, nes merginos akys dar blizga karščiu, virusai naikina nervines ląsteles, raumenys nyksta, tad dabar ji gali svarstyti, kodėl tas ar anas nesprunka laisvėn, nors gali. Tegul šito paklausiu vėliau, jei dar bus įdomu.

– Kas juos žino, – atsakau. – Bet klausyk toliau: „Staiga gretimame kvartale sužviegė padangos. Jakas ir nepažįstamoji išsigando, bet nespėjo pasitraukti į šalį. Automobilis lėkė į juos.“

– Biblinis sprendimas, – burbteli Tyna ir keistai kiaukteli, nes juokiantis diafragma atsilieka.

Tyna atitoksta, pradeda kosėti ir kosti ilgai. Atsistoju, noriu padėti, svarstau, gal jau paskambinti varpeliu. Kosulys beveik nepasikeitęs, bet Tyna kosti ir todėl, kad plaučiuose susikaupė daugiau gleivių. Jai gali nusilpti kvėpavimo raumenys.

Mintyse susiduria tai, ką išmokau per paskaitas, ir tai, ką supratau dirbdama skyriuje. Koridoriuje pasigirsta žingsniai ir į palatą kyšteli seselė. Tyna atsidūsta, kosulys jau aprimęs.

– Kyla gleivės? – klausia seselė. – Reikia pagalbos?

– Nereikia, – šnibžteli Tyna.

– Nuo ko kilo kosulys?

– Perskaičiau romane kvailą sceną, – sakau.

Seselė įžengia vidun.

– Tyna, tave apversim dabar, nes negalėsiu greitai ateiti.

Suomių rašytoja Anni Kytömäki

Pastumiu kėdę į šalį ir atsistoju Tynai iš dešinės. Seselė žengteli arčiau ir nuima Tynos rankas nuo atramų. Aš nepadedu – seselė viena tai padarys greičiau, be to, jai nepatinka, kai klausinėju. Per epidemiją seselėms daugiau darbo, ir per vasarą pasidarė nepakančios.  Juolab kad jos nežino, kokios mano pareigos. Aš, aišku, stoviu ant žemiausios pakopos, esu savanorė padėjėja, bet Nieminen vis pristato mane ir kaip būsimą fizioterapeutę. Mat mudvi susitarėm, kad rugsėjo mėnesį, po poliomielito slaugos kursų, pradėsiu mokytis.

– Panele, jūs imkit už kojų, o aš versiu stuomenį, – sako seselė. – Kiškit rankas po dubeniu ir pakinkliais.

– Pasiruošusi? – klausiu Tynos. Ši mykteli. Kosulys ją išvargino.

– Kojos turi būti šiek tiek sulenktos, – paaiškina man seselė.

Atsargiai paverčiame Tyną ant dešiniojo šono. Mergina tikriausiai nesveria nė penkiasdešimties kilogramų, bet suglebęs kūnas sunkus. Nuo prakaito perši veidą, kai, suėmusi per klubus ir kelius, traukiu ir glaudžiu Tyną prie savęs. Verčiant ligonį ant šono, reikia tausoti jautrius raumenis, per vieną paskaitą užsirašiau sąsiuvinyje. Klubai sulenkiami šimto dvidešimties laipsnių kampu, keliai – ne daugiau kaip devyniasdešimties, pasikartoju mintyse, kad nereikėtų klausti seselės. Stebiu Tyną. Jos burna iš skausmo persikreipia, nors stengiamės viską atlikti kuo švelniau.

– Dar smėlio maišeliai, – sušvokščia seselė ir atgalia ranka nusibraukia kaktą.

Palatoje karšta, nors durys ir langai atdari. Rugpjūčio naktis alsuoja šiluma, tolumoje sugruma griaustinis. Pakišame smėlio maišelius Tynai po nugara, klubais ir pėdom. Vieną pagalvę seselė įspraudžia Tynai tarp kelių, kitą – po alkūne, kurią mergina padėjusi ant savo šono.

– Ar galėsi šitaip pagulėti? – klausia ji. – Ar reikia kompreso?

– Galėsiu, – tyliai atsako Tyna. – Nereikia, dabar nelabai skauda.

Seselė prieina prie kriauklės, nusiplauna rankas ir išeina. Atsisėdu ant kėdės ir atsiverčiu knygą. Tynos akys blizga tarp pagalvių ir smėlio maišelių. Vakar pirmąkart nukrito temperatūra ir mergina pasakė, kad atramos jai netrukdo. Lova apkrauta pagalbinėmis priemonėmis, todėl mergina mano, jog tikime ją išgyvensiant, antraip mums nebūtų svarbu, į kurią pusę pakreiptos galūnės.

– Tu nebijai užsikrėsti? – klausia Tyna.

– Išeidama nusiplaunu rankas. Nelabai ir aišku, kaip ta liga užsikrečiama.

– Man sakė, kad pasigavau ją paplūdimyje. Netoli nuo jo išleidžia miesto kanalizacijos nuotekas. Maudytis ten draudžiama, bet žmonės nepaisys tol, kol visi nesusirgs. Ir suserga ne visi. Virusai neteisingi.

– Nemanau, kad jie tokie sumanūs. Poliomielitas prikimba atsitiktinai, jį galima laikyti beveik likimo įgeidžiu.

Tyna kvėpuoja pro burną, oro srautas šnarina užvalkalą, rodos, kad kas glosto audinį delnu.

– Tai man nereikėtų gailėtis dėl to, kad ėjau ten maudytis?

– Nereikėtų. Užkratas galėjo tūnot ir kur nors kitur – gal taip ir buvo. Aš taip pat galiu užsikrėsti – čia arba maisto parduotuvėje.

– Tu nelabai dėl to jaudiniesi.

Atsiverčiu puslapį, kuriame sustojome. Nesakau Tynai, kad po persirgtos vidurvasario karštinės dabar kasdien, atsigulusi į lovą, mėginu suprasti, ar plaučiai dirba visu pajėgumu. Be to, suskaičiavau žingsnius nuo vilos kambario iki kaimyninio namo durų – išmatavau kelią, kurį teks nueiti, smarkiai suėmus poliomielitui. Jei dusiu, kaimynai turbūt manęs neišgelbės, bet bent jau greit iškvies pagalbą. Greitoji iki salos važiuos mažiausiai penkiolika minučių, bet viena tame dideliame name, apimta panikos, nemirsiu.

Tyna galvoja apie tą patį.

– Kas bus, jei man suparalyžiuos kvėpavimo raumenis?

Šito ji klausė jau savaitės pradžioje. Tada išsisukau ir patikinau, kad taip turbūt neatsitiks. Gal mano atsakymas ją nuramins.

– Aš paskambinsiu varpeliu, – sakau. – Atlėks naktinės seselės ir mes nuvešim tave į procedūrų kabinetą. Gydytojas ateis greitai. Tu būsi užmigdyta ir jis padarys tracheotomiją.

– Tai sudėtinga operacija?

– Ne. Padaro nedidelį pjūvį kvėpuojamojoje gerklėje, įstato sidabrinį vamzdelį su žarnele, prijungia kvėpavimo aparatą. Tu pabundi ir mes tęsiam tai, ką pradėjusios.

– Ar jie tikrai suspės tai padaryti ir aš neuždusiu? Laikraštyje skaičiau, kad dėl kvėpavimo raumenų paralyžiaus daug kas mirė pakeliui į ligoninę.

– Suspės. Juk čia viskas po ranka. O jei atsitiks kas nors netikėta, darysim dirbtinį kvėpavimą.

Tyna užsimerkia. Šypsena suvirpina lūpų kampučius lyg plūdė vandenį, nusišypsau ir aš, nors ji nemato. Per nėštumą gamta užbaigia savo kūrinį, buvo pasakyta man prieš ketverius metus, bet valstybės kūdikis neįskiepijo man motiniškumo nei brandumo. Tik minutėlei numaldžiusi Tynos baimę ir jai nusišypsojus, pajuntu, ką reiškia priklausyti vyresnei kartai.

– Knyga jau baigėsi? – užsimerkusi klausia Tyna.

– Nesibaigė.

Skaitau toliau. Nepažįstama moteris po nelaimės lieka gyva, bet Jakas žūva. Skaitytojas, sužinojęs, jog nužudymą užsakė Eli, pabaigoje suglumsta: tai Eli – nusivylusi meilužė, o nepažįstamoji – Jako žmona, kuriai šis ką tik pasakė sugrįžtąs.

– Kokia košė, – sušnibžda Tyna.

Ji neatsimerkia. Jau antra valanda. Vartau knygą neva ieškodama užuominų, kurios galėjo nurodyti tokią pabaigą. Puslapių šnarėjimas palatos prieblandoje Tynai primena bibliotekas ir mokyklos klasę – moksleivės pasaulį, kurį mergina neilgam laikui prarado. Stengiuosi užmaršinti tai prisiminimais ir pažadais, mintimis, kurių priebėgoje Tyna neseka savo kvėpavimo ritmo.

Po pusvalandžio ateina seselė ir mes vėl atverčiame Tyną ant nugaros. Ji jau nugrimzdusi į pusiausnūdą. Seselė išeina, mergina guli ant skersinių ir atramų: rankos šiek tiek pakeltos, kojos mažumėlę sulenktos ir praskėstos lyg stovint giliame vandenyje ir laukiant atplaukiančio mylimojo.

Įsitaisau kėdėje kuo patogiausiai ir užsimerkiu. Miestas – nakties žvėris, tyliai urgzčiojantis net pirmosiomis valandomis po vidurnakčio, kai žmonės skuba į naktinę pamainą ir namo. Mano miestelyje naktimis taip tylu, kad girdėti, kaip obels šakas kieme vos vos palyti vėjas. Vis dėlto jie byloja ta pačia kalba – ir sostinės gatve ūžiantis vienišas tramvajus, ir miestelio pakrantėje girdimas nakties atgarsis primena, jog vienas žmogus pasaulyje ničnieko nelemia.

 

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

Versta iš: Anni Kytömäki. Margarita: Helsinki: Gummerus, 2020