STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. ŽVILGSNIS Į TOLIMĄ PRAEITĮ. APIE NAUJĄJĄ LAIMONO INIO KNYGĄ

 

STANISLOVAS ABROMAVIČIUS

                     

ŽVILGSNIS Į TOLIMĄ PRAEITĮ (1)

 

Kaune gyvenantis rašytojas Laimonas Inis yra vienas iš produktyviausių mūsų kūrėjų. Prieš trejus metus pasirodė jo knyga „Aštuoni Kuršmarių vėjai“, devintoji iš sakmių, legendų ir padavimų knygų ciklo. Viso 1975–2025  m.  rašytojas parašė ir išleido virš penkiasdešimties knygų. Iš jų paminėtinos: „Baltas kurėnas: legendos ir sakmės“ 2014 m.), „Sparnuotojo Nykštuko strėlė: mitologinės sakmės“ (2016 m.), „Milžinų kalvos paunksnėje: istorinės romantinės sakmės“ (2019 m.), „Dangaus šulinys: žemaitiškos istorijos, tikros ir išgalvotos, girdėtos ir susapnuotos“ (2020 m.), „Sakmė apie apaštalų laivą“ (2021 m.) , „Aštuoni Kuršmarių vėjai. Mažoji Lietuva: interpretacijos“ (2022 m.) 2014 m.  visus pradžiugino biografinių sakmių knyga „ Gyvenimu ir meile tikiu: Mažosios Lietuvos šviesuoliai“.

Pastaruosius dešimtmečius rašytojas atkakliai tyrinėja ir renka savo gimtosios Žemaitijos, Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos tautosaką, mitologiją, aprašo to krašto kultūros ir rašto veikėjus. Visa tai perteikia mums savo knygose. Tekstai prasmingi, suprantami, pilni prasmės, gražių pamokymų, atkurtos istorijos žavesio.

Anot literatūrologų, jo kūryba, tai ne mitų ar kai kurių primirštų istorijų perpasakojimas, o šiandienio žmogaus netradicinis ir šiek tiek romantiškas žvilgsnis į tolimą praeitį, pagonišką pasaulėjautą, baltų genčių ir Mažosios Lietuvos dvasinę ir istorinę kultūrą, praskleidžiant užmaršties uždangą ir parodant nepaprastai turtingą, įdomią iki šiol mus žavinčią protėvių žemę, tikėjimus, magiją, stebuklus, pirmykštę filosofiją ir išminties galią.

Jo  literatūrinės kelionės su knygomis maršrutai apjuosė ne tik Žemaitijos kraštą , bet ir visą Lietuvą.  Tuose susitikimuose rašytojas dalijosi savo gyvenimo su plunksna ir knyga literatūriniu kraičiu. Šio autoriaus kūryba įvertinta aukščiausiu LR Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“, pirmąja Birutės Baltrušaitytės literatūrine premija, kitais apdovanojimais. Taip pat jis pagerbtas  Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“,  Kauno miesto savivaldybės Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medaliu, kultūros premija.

Kauno rašytojai (iš kairės)Vidmantas Kiaušas, Laimonas Inis ir Stanislovas Abromavičius, 2013 m.

 

Laimonas Inis: kas lemia mano kūrybos žanrų įvairoves?

 

Pirmiausiai, noras išmėginti save, sužinoti savo gebėjimus, kartais noras pažaisti žanrais. Kaip ir daugelis mūsų, vaikystėje eiliavau, vėliau perėjau į apybraižų, esė, feljetonų rašymą. Bet to buvo maža: pradėjau rašyti apsakymus, noveles. Tai buvo, sakyčiau plunksnos miklinimas… Perėjau prie apysakų (jų parašiau septynias), romanų (parašiau penkis). Vienu metu rašiau net po kelias knygas. Sakykim, romaną „Pamišėliai ir šventosios“ (2007 m.) kūriau ketverius metus, nors per tą laiką parašiau dar kelias knyga.

Kai pavargdavau nuo „sunkiųjų“ žanrų, rašiau knygas vaikams. Mėgstu su jais bendrauti, kalbėtis apie knygeles, suprantu, kad nereikia vaikams knygas brukti prievarta. Reikia juos jomis sudominti. Ar vaikams kurti lengviau? Žinom, ne. Bet  buvo gera panerti į kitą tikrovę… Laukė savo eilės pasakų knygos vaikams „Dievo karvytė“ ( 2008 m.), „Septyni deimantėliai sidabro samtelyje“ (2011 m.). Tada supratau, kad vaikai apie knygose perskaitytus posmus , istorijas jau turi savo nuomonę. Viename vaikų darželyje Žemaitijoje teko dalyvauti jo auklėtinių parašytų eilėraščių konkurse. Vaikai, žinoma, tėvų ir auklėtojų padedami, pateikė konkursui savo eilėraščius, juos skaitė  ar deklamavo. Vertino juos dvi komisijos:  vaikų ir rašytojų bei mokytojų. Nuostabiausia buvo tai, kad vertintojų nuomonės beveik sutapo!

Tautosaka, ypač pasakos, legendos, sakmės viliojo mane nuo mažens. Jose daug paslapties, grožio, išmonė. Žaviuosi Antano Vienuolio, Vinco Krėvės legendomis. Pradėjau pats kurti sakmes ir legendas parskaitęs pasakojimą apie baltų mitologijos vėjų dievą Šerpaitį. Nebuvau iki tol apie jį girdėjęs…  Taip gimė legendų ir padavimų knygos apie Žemaitijos istorinę praeitį, piliakalnius, ežerus, upes ir medžius, pavadinau jas „Šerpaitis, vėjų dievaitis“ (2004 m.). „Milžinai ir nykštukėlis“ ( 2007 m.), „Mėnulio raitelė“ (2010 m.), „Juodojo akmens laumė“ (2012 m.). Dar laukė eilės „Baltas kurėnas“ (2014 m.).

Man patinka gilintis, įsijausti į kūrėjų pasaulį.  Pirmoji  mano knyga apie žemietį Kazį Binkį apysaka „Pasikinkęs jauną vėją“ pasirodė dar 1993 m. Ėjau jo pėdomis, Lietuvių literatūros institute radau jo žmonai Pranei Adamonytei rašytus laiškus,  daug padėjo jį dar prisiminantys žmonės, taip pat sūnus Gerardas ir duktė Liliana. Stengiausi patikti gyvą, žmogišką, paveikslą, ne standartinį, kaip monografijose ir vadovėliuose.  Jo istorija rado vietą knygoje „Paukščiai vėjyje“ (2018 m.).

 

 x  x  x

Neseniai mus pasiekė 52-ji Laimono Inio knyga „Aš myliu gyvenimą. Ar gyvenimas myli mane?“ Joje publikuojami Konstantino Balmonto, Kazio Binkio, Vlado Didžioko, Petro Paliulio, Mato Šalčius laiškai, dokumentai,  Valerijos Čiurlionytės- Karužienės, Stepono Dariaus, Mstislavo Dabužinskio, Kęstučio Genio, Felikso Karazijos, Balio Sruogos atsiminimai, dokumentai, Roberto Antinio, Romualdo Čarnos, Vytauto Grigolio, Roberto Keturakio, Egidijaus Rudinsko, Adolfo Teresiaus atsiminimai ir gyvenimų kasdienybių pasakojimai.

Naujosios L. Inio knygos viršelis

 

Laimonas Inis apie šią knygą kaip jos sudarytojas, pastabų ir komentarų autorius, rašo:

„Daug metų po kruopelytę rinkau pamirštas, tačiau labai reikšmingas istorijos nuotrupas. Laiškai, atsiminimai, širdgėla ir džiaugsmas, atkaklūs siekiai, neišpasakyta meilė ir neišgydoma neapykanta. Visko yra tuose praėjusio gyvenimo užrašuose.

Tai – nemarios istorijos, skaudžių išgyvenimų, pasišventimo Tėvynei, laisvei ir niekada nenuvystančių vilčių liudininkai. Visuomet džiaugiausi radęs, išgirdęs širdyse išsaugotą kad ir mažiausią užuominą apie nuvilnijusio gyvenimo džiaugsmą, ištikimybę ir laimę.

Savo knygose rašydamas apie menininkus, įžymius įvairių profesijų žmones visuomet siekiau interviu, apybraižas ar noveles praturtinti dokumentais, gyvų atsiminimų blyksniais. Džiaugiuosi, kad dažnai tai pavyko. Štai ir vėl po daugelio metų versdamas savo knygų puslapius, užtinku  svarbių, istorijos ir laiko dulkėmis apklotų, seniai nuvilnijusių, bet nepamirštamų gyvenimo epizodų. Abejojau – ar verta vėl juos prisiminti?

Bet… kažkada surasti, pirmą kartą paskelbti, daug kam nežinomi laiškai, atsiminimai, dienoraščių fragmentai – juk tai ištikimybės ir meilės liudininkai.

Ir kitas – įžymiųjų menininkų, rašytojų, dailininkų kūrybos, kartais kitiems sunkai suprantamas, net keistokų idėjų pasaulis. Dažnai išdidūs, beveik idealūs, sakyčiau, šventi, savo kūryba parodę išmintį, meninę jėgą, atskleidę savo vidinį pasaulį, sunkiai svetimiems įžvelgiamus, o kartais ir mistinius klodus. Jie stengėsi pristatyti savo kraštui ir pasauliui Lietuvos istorijos ir kultūros lobius.

Tikėjimas, viltis ir meilė sieja šiuos tekstus“.

Mūsų skaitytojams pateiksime  knygoje publikuotus dailininko Vlado Didžioko (1889–1942) laiškus ir L. Inio užrašytus Roberto Keturakio (1935–2021) vaikystės atsiminimų fragmentus.

                                                  

ŽVILGSNIS Į TOLIMĄ PRAEITĮ (2)

 

RAFAELIO „MADONA” JOKIO ĮSPŪDŽIO NEPADARĖ…

 

Vienas garsiausių prieškario lietuvių dailininkų – gan ūmaus būdo  ir bohemos žmogus Vladas Didžiokas (1889–1942). Jis gyveno Kaune, bet  dažnai pasirodydavo ir Dovainonyse – netoli Rumšiškių, gražioje Nemuno pakrantėje buvo nusipirkęs sodybą, o labiausiai Vladu Didžioku susidomėjau … Druskininkuose. Su tenykščiu dailininku, tuomet M.K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vadovu Adelbertu Nedzelskiu  ne vieną dieną klajojome po apylinkes, kaimelius, ieškodami didžiojo dailininko ir kompozitoriaus vaikystės ir jaunystės pėdsakų, susitikome su žmonėmis, jį pažinojusiais. Žinoma, įsikalbėjome ir apie Adelberto mokslo metus, kūrybą. Jis užsiminė: baigiant dailės institutą, ruošėsi rašyti diplominį darbą apie M.K. Čiurlionį. Į tokį studento užmojį kai kurie dėstytojai pažiūrėjo skeptiškai ir pasiūlė pasidomėti dailininko Vlado Didžioko kūryba. Daug dienų praleido muziejuose, mažai kam prieinamuose archyvų fonduose, vis užsukdavo pas dailininko žmoną Barborą Didžiokienę į Dovainonis. Diplominį sėkmingai apgynė. Pluoštelį Kauno meno mokyklos dėstytojo Vlado Didžioko laiškų, rašytų žmonai iš Berlyno – ten 1922–1923 metais studijavo dekoratyvinę tapybą. (…)

Dar 1976 metais parašiau apybraižą apie Adelbertą Nedzelskį, į kurią įterpiau ir Vlado Didžioko laiškus žmonai (1896–1976). Jiedu susipažino Sankt Peterburgo Dailės skatinimo mokykloje, kurioje dėstė Vladas Didžiokas. Barbora (tuo metu Varvara Gorochova) buvo telegrafistė, mėgo dailę ir Vlado Didžioko globojama mokėsi toje pačioje mokykloje. Įsimylėjo, susituokė, 1922 m. parvažiavo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Barbora išmoko lietuviškai, aktyviai reiškėsi meniniame gyvenime. Nutapė dekoratyvinių kompozicijų, natiurmortų, portretų, peizažų. Vladas Didžiokas dėstė Kauno meno mokykloje, tapė peizažus, portretus, mėgo grafiką, apipavidalino Valstybės Teatro spektaklius.

Vėliau parašiau dvi noveles apie Vladą Didžioką ir Barborą Didžiokienę. (Laimonas Inis).

Vladas Didžiokas su žmona Barbora ir sūneliu Jurgiu, 1926 m.

 

VLADO DIDŽIOKO LAIŠKAI IŠ BERLYNO

1922 m. gruodžio 19 d.

Brangioji mergaite Varia,

Sėkmingai atvažiavau į Berlyną. Kol kas neradau kambario ir gyvenu pas vieną studentą (…) Viskas čia pasiutiškai brangu, nepigiau kaip Kaune. Kol kas liūdna ir nyku, o blogiausia, kad nemoki kalbos tokiame dideliame ir klaidžiame mieste. Jau buvau Frydricho muziejuje, bet apžiūrėjau probėgom, nes čia visko labai daug. Pinigai bėga kaip vanduo… Dėl kvailos galvos kojoms nėra ramybės. Vienu žodžiu, padėtis sumauta.

Kol kas nieko neperku, nes likčiau be pinigų. Čia be jų likti negalima. Vokietį galima mušti, bet negalima jam nesumokėti. Liaudis ekonomišką ir tvarkinga. Sėdėti kaip Marabui čia nėra kada, spjaudyti ir gaudyti nepriimta.(…)

Tavo Vladekas

 

1922 m. gruodžio 29 d.

(…) Gyvenu kol kas Berlyne be ypatingo noro ir be dvasinio pasitenkinimo. Beveik kasdien einu į muziejus, išbūnu po 3 valandas, galva beveik braška nuo daugybės įspūdžių. Vis dėlto čia daug gero, bet jei atvažiuotum į šį miesta be tikslo, o tik pasilinksminti, tai savaitei gal ir užtektų geros nuotaikos, o po to būtų sunkiau – aš vis dėlto čia gyventi negalėčiau ir nežinau kas kaltas: ar visiško vienišumo jausmas, ar tai, kad mano pasaulėžiūra visiškai svetima, aplinka, psichika, bet su vokiečiais, net mokėdamas jų kalbą, nesugyvensi.

Visi jų kabaretai vienodo kurpalio. Rusiški kabaretai geriau meniškai dekoratyviau apiforminti. (…) Berline iš visų išsiskiria Romantinis teatras, jame imperatoriškos baleto scenos likučių, kostiumų, dekoracijų ekspresija – negalima nieko geresnio norėti. Kinematografas ne geresnis už kaunietišką.

Operoje kol kas buvau vienoje geriausių – ji prastesnė už Kauno, bet kokia išorinio apipavidalinimo grandioziškumo manija! (…)

Bučiuoju, visuomet tavo Vladekas.

 

1923 m. balandžio 3 d.

Atleisk, kad ilgai nerašiau, atvirai pasakius, neturėjau apie ką ir rašyti. Atvažiavau į Berlyną ir įsitraukiau į savo seną darbą. Tarp kita ko, iš senų darbų ir to, ką dabar sukūriau, turiu parodai 2 natiurmortus ir du etiudus, vieną plakatą ir iki 15 dienos tikiuosi suspėsiąs padaryti dar vieną portretą. Visa tai, tikiuosi, pavyks išsiųsti, bet, žinoma, be rėmų. Vienintelė išeitis  – pasiskolinti pinigų rėmams. (…)

(…) Per Velykas buvau Drezdene, aplankiau galerijas, mačiau garsiąją Rafaelio madoną ir, pasakysiu, kad man jokio įspūdžio nepadarė. Ten daugybė mažiau žinomų, bet puikių darbų. Be to, mačiau parodą, ten taip pat daug gerų naujų darbų. Be to, mačiau parodą, ten taip pat daug gerų naujų darbų. Siunčiu tau albumą su Drezdeno nuotraukomis.          Etiudų, kuriuos atsiųsiu, kaina po 100 litų, natiurmortų – po 200. O portreto, manau, nereikia parduoti. Plakatą įkainok milijonu dėl juoko. Tai mūsų Kauno damų, rengiančių labdaringus vakarėlius, karikatūra…

 

1923 m. balandis

Tavo meškinas siunčia Tau dar visą krūvą piešinių parodai.

Du piešiniai  – senė anfasa su ir profiliu – parduok po 100 litų. Pozuotoją  – už 200, natiurmortą su obuoliais ir puodeliu – už 300 litų. Vakaro etiudą – už 200, kompoziciją su trimis figūromis – už 200 litų.

Natiurmortas su renesanso vaza ir geltonomis gėlėmis neparduodamas.

Geriausio darbo – „Mergaitė“ – negaliu šiandien išsiųsti, nes pernelyg daug baltalų, o jie ilgai džiūsta. Aš juos nupurkšiu terpentinu ir po kelių dienų išsiųsiu. Man tai atrodo geriausias darbas, kurį pavyko padaryti, jo kaina 1000 litų. Dabar mečiau visus smulkius darbus ir skubėdamas komponuoju didelį – trys aršinai ilgio ir du pločio (…) Daug ko išmokau, ir tau, mieloji, grįžęs daug kuo padėsiu ir daug ko išmokysiu.

 

1923 m. gegužės 13 d.

(…) Grįšiu birželio pirmomis dienomis. Nutapiau du puikius dekoratyvinius daikčiukus – moterį ant jūros kranto ir Venerą, dar keturis nemenkus šedevriškus piešinius, niekalo irgi daug, bet jį naikinu be gailesčio. 18 dieną važiuoju į Miuncheną – pažiūrėti muziejų ir padirbėti…           (…) Esu labai laimingas, kad išmokau piešti. Jei ir nenutapiau paveikslų, tai aš juk ne tik dėl to važiavau, o mokaisi, tai be etiudų ir pratybų nieko neišmoksi. Grįžęs mokysiu tave ir tu greitai, kai tik viską suprasi, aplenksi savo mokytoją.

(…) Tai, ką gavau užsienyje, yra didelės vertės, be šito aš būčiau vidutinybė ir  netoli nueičiau.

Tavo visados Vladekas

                     

KELIAI, KURIAIS SUGRĮŽTAMA  Į TĖVIŠKĘ

 

Robertas Keturakis apie vaikystės žemę, nematomus upių potvynius ir pastovumą           

 

Poetas Robertas Keturakis gimė 1935 m. kovo 12 d. Kauno rajone, Jonučiuose. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą, rašė eilėraščius, o dirbo dailide ir betonuotoju. Bendradarbiai juokaudavo; Robertas atėjo į literatūrą …  iš melioracijos griovio. Nuo 1967 m. triūsė „Nemuno“ ir „Santakos“ žurnalų redakcijose. Bendradarbiavimas su jaunaisiais literatais buvo jo kasdienybė. Roberto Keturakio „palaiminti“ į literatūrą atėjo gausus būrys poetų ir prozininkų… Nepaprastai stropus darbuotojas, dirbęs ir „Kauno laikraštyje“ ir  Vytauto Didžiojo universiteto leidykloje (universiteto Garbės daktaras)…

Poetas Robertas Keturakis, 2013 m.

 

Roberto Keturakio pasakojimas

 

Aš dar nieko nesu pasakojęs kitiems apie savo gimtąjį Jonučių kaimą pakaunės lygumoje. Nepasakojau, kaip vėliau sužinojau, jog nuo pat vaikystės pažįstamus laukus iš vakarų tarytum aprėmino Šešupės intakai – Pilvė ir Višakis, iš rytų – Jiesia, o ten, šiauriau, nešė ir neša sūkuringus vandenis legendinis Nemunas. Ilgai man atrodė, kad Jonučių kaimas – labiausiai gamtos nuskriausta vietovė pasaulyje: kiek aprėpia smalsios vaiko akys – nė vieno ežeryčio, nei vienos upės. Tiesa, pro pat kluoną pavasario atolydžių ir rudens liūčių metu išsiliedavo Maišys, toks upeliukas – šmėkla. Vasarą jo nė su žiburiu nerasi ir, brisdamas pievomis, užtikdamas tarp tankios motiejukų girios duburius ir išsirangiusius, viksvomis, vilkdalgiais ir migdolais dvelkiančiomis vingiorykštėmis užlietus griovelius, niekados nenumanysi, kad keliauji Maišio vaga. Grikštelės įdubėlėje po kojomis žvirgždas, kūdriniukių kriauklelės, saulės iškepintų dusių apvalkalai – ir visas pėdsakas. Bet polaidžių ir liūčių dienomis upelė pernakt užlieja pievas, neša šieno plėkus, išrautus žilvičio krūmus, nugremžia pakluonių sąšlavynus, nuliežia skiedrynų pašones, urduliais gurma pro užtvanka tapusį juodalksnyną, kur iš tolo apverstas boluoja iš kažkur juokais atplukdytas lovys mėsai sūdyti ar išmuštu dugnu statinė… Linksma, triukšminga, įnoringai prunkščianti, apsėmusi visą negilų slėnį upelė, nešanti į Jiesia, į tą slaptingą jotvingių upę, lietaus vandenis, visas nuoliekas, debesų atspindžius ir vaikišką norą – tūpti į kokį nors kubilą, apžergti rąstą, nukelti nuo vyrių kluono duris ir ant tokio plausto lėkti pro sodybas, kur gieda gaidžiai ir jau slankioja žiemos plauku pasišiaušę galvijai, tūpčioja apie laužą vaikai, išsirengęs iki apatinių, viena ranka įsikabinęs į kartį, kita – į batus ir drabužius, įsibridęs iki šakumo, bando persikelti į kitą krantą kažkas skubąs, matyt, nelabai rimtas vyriškis…

O po savaitės kitos upeliukas – šmėkla vėl, regis, prasmenga po tirštu žalumu pakilusias pievas, palikęs iki pat lauko keliukų, pakluonių, slėnesnių dirvų pakraščių storą patvankos brūkšnį – parudavusių žolių, skiedrų, lentgalių, šakų ir dumblo juostą, pilnus vandens šulinius, apnuogintas juodalksnių, žilvičių ir gluosnių šaknis, pasėjęs milijardus žolių, net man gražiausią gėlę – kilnų violetinį katilėlį, tokį jaukų ir tokį gražų.

Įvairių žmonių pasakojimuose aptikdavau man labai suprantamą prisirišimą prie upokšnio, upės, šaltinio, kurio dantis užgeliantis vanduo nuvirva pro krūmynų ar rasakilės stiebus ir vėl pasislepia žemėje, kad prasimuštų atkrantėje, jau kitame kaime, o gal vandens gyslomis nuvingiuotų į pačią Jiesią…Pavydėdavau tokių pasakojimų, kur dunkso iš vieno kamieno skobtos valtys, įbridę iki peršių užutekin snaudžia arkliai, kur taškosi vaikai ir žvejoja, sekdami iš žąsies plunksnos storgalio sumeistrautą plūdę, kur vakarais nusėda rūkas, ir priartėja srovės šniokštimas prie nedidelio slenksčio, – ten dieną suka ir suka ratus kirai. Tokios upės ir tokie pasakojimai man visuomet būdavo didelė galimybė atsiplėšti nuo vienodos melancholiškos lygumos, nuo kasdienybės, galimybė atsiduoti srovei, kuri gali nunešti toli toli – net į pačią jūrą!

Tai štai kaip atmintin sugrįžta Tėviškė. Jau palengva renku, dėlioju šituos atsiminimus, reikalingus tik man vienam, dar nežinodamas – kas į juos atsirems, kuo jie pataps – gal viena detale eilėraštyje, gal kokiu vaizdu poemoje, gal prozos knyga.

Gailiuosi, kad pro mano vaikišką dėmesį, atmintį prasprūdo ir dingo daug mano kaimo žmonių, Tėvo bendraamžių. Aš juos pradedu susigrąžinti per tarpininkus – per greta gyvenusius kaimynus, per jų atsiminimus, senas nuotraukas, per tas išlikusias vaiko atminties atraižėles, kuriose tiek daug tikrumo. Ir dabar, kai žarstau tas atraižėles, mane stebina ne tradicijos, santykiai, ūkininkavimo būdai, šventės, o tuometinė galimybė matyti ir pažinti artimą ar priešišką žmogų. Mano tėvai žinojo, pažinojo, suprato kiekvieną plačios, gan tirštai apgyvendintos apylinkės gyventoją. Pažinojo ne probėgšmais, kad atskirtų Motiejų nuo Petro, Juodsnukį nuo Skaudicko, o su giliu tikrumu, kuris, manau, ir išryškindavo to ar kito žmogaus reikšmę – ir praktinio patikimumo, ir egzistencinio nepakartojamumo. Žmogus jiems buvo įdomus, todėl galėjo nesuklysdami, taikliai jį charakterizuoti, nuoširdžiai prakalbinti; juos domino visas kaimynų pasaulis – vaikai, ūkio rūpesčiai.

Mano kaimo žmonių, mano tėvų kartos bendrumas ir buvo toks – ištirpęs savo aplinkoje, natūralus, nelemiamas įvairių programų, o vien tik bendrumo pojūčio suglaudžiamas į tvirtą bendriją. Kaip žiauriai, kaip kruvinai buvo ardoma šita bendrija, kaip negailestingai ji buvo užtrypiama, kaip niekad ji neatsisuks į mus atidžiu, savigarbos neprarandančiu veidu…

Jokie istorijos vadovėliai šito neaprėps ir neatneš iki mokyklos suolo, iki studijų. Man atrodo, kad literatūra šito neįstengs prikelti, išryškinti, padovanoti mums. Imu manyti, jog vis dėlto mūsų dvasiniai praradimai yra dramatiškesni nei man atrodė iki šiolei. Dramatiškesni ir todėl, kad jie – lemtingesni, neatkartojami, jokiom išmonėm neatrestauruojami.

Bet visa tai – mano savastis. Ar sugebėsiu ja pasinaudoti gyvenime ir kūryboje – sunku pasakyti. Bet kad į tą savastį visąlaik remiuosi – puikiai žinau, kaip ir tai, kad be jos galėčiau būti vien samdinys – kitos kalbos, kitos tautos, kitų siekių.

Niūrūs pokario metai įsiveržė į mano vaikystę ir paauglystę nuožmiai, negailestingai, nepakeičiamai. Dar neparašytas nei vienas kūrinys, kuris sutalpintų didesniąją dalį to laiko žmogaus pastangų išlikti, išsaugoti vaikus, užauginti duoną, tikėtis, kad bus teisingumas, kuris kiekvienam atseikės – vienam už žudynes, išdavimus, vingrų apsimetėlio gyvenimą, pastumiant į pražūtį kitus, kad tik pats galėtų išlikti; kitam už žmogiškumo, vilties, sąžinės išsaugojimą. Mes tik dabar bandome pakelti galvas ir įsižiūrėti, kas atsitiko pokaryje su tais, kurie stengėsi apginti gal kiek ir suromantintą, bet perdėm žmogišką suvokimą apie dvasinį, moralinį asmenybės suverenumą; kurie atsitiktinumo nelaikė pasirinkimo ar elgesio teisėju, kurie žinojo, jog pokaris dramatiškiausias yra tuo, kad išdavikai, budeliai, represijų mašinos prižiūrėtojai ir aptarnautojai galėjo būti pakeisti dar stropesniais, dar kuklesniais. Sunku apsiprasti, kad nužmogėjimas įsigali ir virš žmogiškumo (viršžmogis), ir žemiau žmogiškumo (sužvėrėjimas). Pokaris gramzdino žemiau žmogiškumo – į sužvėrėjimą (…)

 Senųjų gyventojų mano kaime beveik nėra. Nėra Liaudagio, kurio sodyba prie pat Šniūrgirės man visada buvo tvarkos ir jaukumo pavyzdys: svetinga dviejų galų troba, kurios pietinė pusė nukabinėta – prie durų ir tarpulangiuose – kmynų pėdeliais ar džiovinamais sūriais; nedidelis svirnas sodo viduryje, plačiastogis kluonas, apaugęs girinėmis avietėmis, apstotas kuplių gluosnių, o nuošaliau – tvartas su diendaržiu, kurio pusę dengdavo išlakių liepų šešėliai. Ir – kelminiai aviliai sodo įsauliuose, senų medžių tarpušakiuose, svirno gale. Ir medaus, vaško, kmynų, duonos, dažnai nušienaujamo kiemo, ratų deguto kvapai. Ir pats šeimininkas – nukarusiais ūsais, pečiuitas, neaukštas, primerktom atidžiom akim, susidėjęs rankas ant široko kelnėm aptemptų kelių… Nėra juodagalvio, žvitraus Laukio, nėra tylenio Astramsko, nėra Leimono, Kalvyno, Žalio, Adomavičiaus, nėra Jankaus, Čibirkos, Skaudicko, nėra Gudų Marelės ir Durnosios Onutės, vaikams paprašius šokusios vidury vieškelio. Kaip jau nėra ir mano vaikystės (…)

 

Dienraštis DRAUGAS (JAV). 2025 XI 29, šeštadieninis priedas KULTŪRA, Nr. 44