ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. NOVELĖ-IMPRESIJA “LAGAMINAS”

 

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ

                                                                                                                                                                                                                                                 

Lagaminas

 

Ką tik grįžau į miestą, kuriame dirbu ir gyvenu. Atėjusi į stotelę, laukiu autobuso ir spoksau į dangų. Ten, lyg negyvenamoje saloje, švaru, neprišiukšlinta ir neužteršta. Vien  tik  nardančių paukščių pulkai.  Juos  stebiu,  ir mano sielą užlieja švelnumas.

Paskui žvelgiu į miestelėnus, praeinančius šaligatviu, bet matau ne jų kūnus, aprengtus prabangiais rūbais, o rankas ir jų nešamus krepšius, rankines, maišelius, kuprines. Iš visos gausos daiktų akis užkliūna už elegantiškai riedančio lagamino kreivomis šaligatvio plytelėmis. Kaip jis sugeba taip elegantiškai? Tai pakelia vieną savo kojelę – ratelį, tai kitą nuleidžia per iškrypusią betono plytelę. Tai moka save saugoti. Jis juodas, vidutinio dydžio, gerokai aptrintas sustoja netoliese manęs.

Netrukus pasirodo miesto autobusas. Gretimai ėjusi moteris įsinešė lagaminą ir jį pastačiusi šalimais atsisėdo. Ilgai žiūrėjau į paklusniai prisispaudusį prie sėdynės juodą padarą.

– Ko spoksai? – dėbtelėjo juodomis akimis lagaminas ir nusisuko.

Krūptelėjau. Apsidairiau. Supratau, lagaminas nori su manimi pasikalbėti.

– Nepatinku, kad gerokai apsitrynęs, apspardytas, su išklerusia rankena ir klebančiais rateliais? Aš kažkada buvau naujas ir šaunus. Toks juodas, aksomu spindėjau saulėje. Prisimenu, kaip ilgai stypsojau gamykloje su broliais. Ten buvo gera. Paskui ilgai gulėjau sandėlyje. Visi buvome vienodai, susupti į permatomą rūbą, ir mums niekas nerūpėjo, kol vieną dieną mus atvežė į parduotuvę. Tik tada supratau, kad nesu gražuolis. Kiti lagaminai iš svetimų sandėlių puikavosi savo spalvomis, dydžiu, medžiaga, iš kurios pagaminti, atsparumu smūgiams ir vandeniui. Stypsojau ant viršutinės lentynos – mažiausias, neišvaizdus ir dulkinas. Ilgai gulėjau, kol vieną dieną į parduotuvę atėjo susirūpinusi jauna moteris. Pardavėjos kaip įmanydamos stengėsi jai įsiūlyti gražiausią ir spalvingiausią lagaminą, bet moteris neskubėjo pirkti. Netyčia žvilgtelėjusi į palubę ištarė:

– Tą nuo lentynos.

Visi lagaminai sukluso.

Paskui moteris lyg sau, lyg man pasakė:

– Toks kuklus… Dideliam neturiu pinigų…

Išriedėjau paskui naują šeimininkę, iškėlęs galvą, toks laimingas, kad net pamiršau atsisveikinti su bičiuliais. Daug abu keliavome: skrisdavome lėktuvais, važiuodavome traukiniais ir autobusais, ir vėl grįždavome. Daug visko mačiau, bet daugiausia – kojų. Jos mane spardė tyčia ir netyčia. Jos buvo apautos spalvotomis kojinėmis ir auliniais ar paprastais batais, jie būdavo su raišteliais, įmaunami, užtraukiami užtrauktukais, ir kartais nudėvėti. Šie būdavo ramiausi. O kokia spalvų įvairovė! Pikčiausi būdavo raudoni ir aukštakulniai. Kartą taip sumušė aukštakulniai, jog ligi šiol šlubuoju viena kojele. Kiti lagaminai mane baksnojo savo ragais, stumdė, vertė ant šono. Sunkiausia būdavo ilgas valandas išgyventi bagažinėje su svetimais, kitataučiais ir be šeimininkės. Ten būdavo baisiausia, nes sugriūdavo ant manęs didžiuliai lagaminai, šaukdami, maigydami, ištraukdami man rankeną. Mano šeimininkė buvo gera. Dažnai mane šluostė ir prausė nuo dulkių. Tik visada prigrūsdavo į mane visko tiek daug, jog sunku būdavo kvėpuoti. Kartą labai supykau ir užsispyręs nenorėjau užsidaryti. Nuo tada per daug daiktų nebekimšo į mano nediduką pilvą. Man būdavo smagiausia pustuščiam ir neužrakintam tūnoti po šeimininkės lova. Tik labai jau įkyrios būdavo dulkės. Jos gerdavosi į mano kūną, graužė akis ir gadino spalvą. Ir vis nepatenkintos barėsi, ko vis atsibeldžiu į jų palovį.

Kartą, grįžę po ilgų klajonių metų, užsukome pas senolę į kaimą. Tai buvo tokia maloni moteriškė. Ji liepė kambaryje mane užkelti ant komodos. Man labai patiko žiūrėti į pasaulį iš aukštai, nes visą gyvenimą žiūrėjau nuo žemės ir palovio. Koks grožis! Baigiantis mūsų viešnagei netyčia nugirdau savo šeimininkę sakant:

– Rateliai kleba. Rankena kartais užsikerta…

Viską supratau. Apie mane kalba. Mane išmes į šiukšlyną. Tiek keliavęs tapau protingu ”seniu”, bet į šiukšlyną dar nesinorėjo – tarp atliekų, supuvusių obuolių ir pelių. Labiausiai bijojau didelių juodų musių. Senutė atsakė:

– Nesirūpink, dukrele, aš išmesiu.

Šeimininkė paskutinį kartą mane paglostė, atsisveikino ir palikusi išėjo. Liūdėjau. Dar kelias dienas pragulėjau ant komodos, laukdamas, kada mane išneš į šiukšlyną. Paskui senolė nukėlė ir pastatė ant grindų. Po trobą vis trynėsi didelis, pasipūtęs, išlepintas rainas katinas su nukabusiu pilvu nuo prabangaus maisto. Kartą jis net sumanė pasigaląsti nagus į mano šoną. Taip skaudžiai įdrėskė, tada spyriau jam, o pats, praradęs pusiausvyrą, nučiuožiau per visą kambarį iki pat durų. Katinas, parietęs uodegą, išdūmė lauk. Senutė, radusi mane pargriuvusį ant šono, ištraukė rankeną ir su manimi išdardėjo į kiemą. Dabar, galvoju, baigėsi mano gyvenimas. Paskutinį kartą pakėliau akis į saulę. Užsimerkiau. Verkiu, nes noriu gyventi. Jaučiu, kad mane kelia nuo žemės ir neša. Atsimerkęs apsižvalgiau – buvome prie keisto pastato su kolonomis ir raižytomis durimis.

– Klėtyje pabūsi, –  man tarstelėjo senutė.

Mane pastatė ant seno, aptrinto stalo. O aplinkui kiek visokių grožybių ir keistenybių! Daiktų, kokių dar neteko matyti. Mane atidarė. Atnešusi iš trobos suvyniotus kailinius, įdėjo ir, uždariusi, užkėlė ant spintos. Čia man patiko. Čia viskas buvo iš ano pasaulio, kurį matydavau knygose, kurias kartais veždavosi šeimininkė. Jos ilgai gulėdavo mano pilve, tad spėdavau ir perskaityti.

Prieš žiemą, atėjusi senolė išsinešė kalavartą ir vilnų rietimus iš spintos, prieš tai tarstelėjusi:

– Žiema prasideda, – pasakė garsiai, kad visi girdėtume. – Turėsiu ką veikti vakarais.

Kai parnešė siūlų kamuolių pilną krepšį ir kalavartą pastatė į kampą, supratau – jau prasidėjo pavasaris. Visi gyvenome draugiškai. Retsykiais senoji ateidavo šio bei to. Pakalbindavo mus. Po ilgo tūnojimo pagaliau pirmą kartą nuo spintos nukėlė mane. Ant manęs buvo tiek dulkių, kad atrodžiau gerokai šviesesnis. Iš manęs išėmė kailinius, papurtė ir išnešusi į kiemą užmetė juos ant medinės tvoros, už kurios žydėjo gėlės. Kai dangus apniukdavo, juos įnešdavo ir kabindavo ant vinies, įkaltos sienojuje už spintos. Tada išeidama uždarydavo duris.

Per vasarą iki vėlyvos nakties klėties durys būdavo atlapotos ir užstatytos sena kėde, kad vėjas neužtrenktų. Mačiau ir girdėjau daug visko. Sodyba buvo miške. Tarp pušų matėsi dailios pavienės jaunos eglaitės. Kieme – minkštutės, žalsvai pilkos kaip besiskleidžiantys žiedai samanos. Palei klėtį driekėsi išmintas takelis, vingiuojantis į miško gilumą, kur pavienės mėtos, išbridusios iš gėlyno, viliojo žaluma ir svaigino aštriu kvapu. O kaip būdavo gražu, kai tekanti saulė pasėdavo spalvas, o ryto rūkas, pasigavęs dulksną ant samanų, išpildavo baltą auksą – kur žvilgtelėsi, visur tvaska saulės spinduliai pro tankias pušų viršūnes. Nuo tokio grožio net man, senam lagaminui, svaigdavo galva.

Žiemomis liūdėdavau. Senolė retokai užsukdavo ir mažai kalbėjo. Eilinį kartą likęs be kailinių buvau paliktas ne uždarytas, tik prasižiojęs. Vieną naktį, man begulint ant grindų, pelė apibėgo kelis kartus ir susikraustė į mano pilvą. ”Na, galvoju, miegok.” Ramybė truko neilgai. Pradėjo tempti įvairias šiukšles, išpurvino ir prišiukšlino. Kartą užsukus šeimininkei bandžiau parodyti, kokią betvarkę padarė pelė. Ji to nematė. Kai pradėjo cypauti peliukai, tiesiog pasiutau. Mano solidžiame amžiuje vaikų triukšmas nepageidautinas.

Pelės vaikai užaugo. Iškeliavo. Atsikvėpiau. Deja, neilgam – vėl atsirado nauji vaikai. Šitie buvo dar piktesni ir dar labiau išdykę. Mane bandė graužti ir ragauti. Tikras buvo beprotnamis! 

Kartą į klėtį atėjusi senutė aiktelėjo:

– Kokia netvarka! Gerą lagaminą sugadino.

Išnešusi į kiemą valė, šveitė, prausė ir plovė šulinio vandeniu. Prieš saulę džiovino. ”Galvoju, gal ir gerai, kad taip nutiko. Seniai bebuvau besiprausęs.” Vakare į klėtį moteris atnešė rainą katiną.

 – Išgaudyk peles, – pirštu pagrasė ji. – Kitaip liksi be pieno.

 Vos   spėjo   senolė   išeiti,   rainis  užsirioglino  man  ant kupros ir murkia:

 – Negaudysiu pelių… Negaudysiu…

 – Kodėl? – paklausiau nustebęs.

 – Pamiršai, kad man įspyrei, – toliau murkia rainius.

– Gal persigalvosi? – prašiau, maldavau, kad nors retkarčiais pamedžiotų. Nepadėjo. Liūdėjau, dūsavau, taip vieną, antrą, trečią naktį, kol neapsikentęs katinas burbtelėjo:

– Patylėk… Dūsaudamas peles gąsdini…

Autobusas vėl sustojo truktelėjęs visu ūgiu. Senutė pasiėmė lagaminą ir pirma visų išlipo. Čia ir mano sustojimas. Išskubėjau paskui juos, kad neatsilikčiau.

– Ar matai?  Mane neša, – išdidžiai ištarė lagaminas.

– Dar pasakyk, ką veiksi mieste?

 – Atvažiavome pas buvusią šeimininkę, ji senutės dukra.

 – Supratau, – pasakiusi nutilau.

 – Ačiū, kad mane išklausei. Per visą gyvenimą tu esi pirmoji, su manimi kalbėjusi.

 Moteris pastatė lagaminą ant žemės, atsitiesė ir atsiduso.

 – Jai sunku… Eisiu pats, – paskutinį kartą šyptelėjo lagaminas.                                                                                  

 Jis nebuvo pamiršęs elegantiškai riedėti kreivomis šaligatvio plytelėmis. Jis puikiai tą moka – tai pakelia vieną mažą savo ratelį, tai kitą nuleidžia per iškrypusią betono plytelę. Aš sustojau, nes turėjau pasukti į kitą gatvės pusę. Ilgai lydėjau juos akimis, klausydama šiek tiek prikimusio klibikčiavimo, kol abu ištirpo miestelėnų minioje. Jiems gera kartu.

Po kurio laiko vėl stoviu miesto autobusų stotelėje ir matau dangumi riedančią saulę, medį prie takelio, skrendantį paukštį ir akimis ieškau juodo, nediduko seno lagamino…