GEDIMINAS JANKUS. LAUDACIJA VIENO LITO PREMIJOS LAUREATUI GVIDUI LATAKUI

GEDIMINAS JANKUS

LAUDACIJA (mini recenzija apie premijuotą knygą “Gavendos”) VIENO LITO PREMIJOS LAUREATUI GVIDUI LATAKUI

 

Laudaciją (mini recenziją) autorius perskaitė Vieno lito literatūrinės premijos įteikimo laureatui Gvidui LATAKUI iškilmingoje popietėje kovo 21 d. Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Gvido Latako knyga GAVENDOS (Vilnius: Slinktys, 2025).

 

Gvido Latako visos knygos pasižymi originalumu, netikėtumais, paradoksaliais siužetais.  Eilėraščiai nedailinami iki lyrikos posmų, nevengiama šiurkštesnių, bendrinėje kalboje nevartojamų senoviškų žodžių, taip plečiant ne tik pasaulėvaizdį.Tekstai rupūs,sakyčiau, proziški, bet itin ryškus ir pagavus vidinis ritmas. Iš istorijos kiton istorijon ar pasakon  keliauja mitiniai ir istoriniai veikėjai, vis dažniau – pasakų personažai.

Tad ir naujausia, jau penktoji, poeto, dailininko Gvido Latako knyga “Gavendos” iš kitų, praėjusiais metais išleistų kauniečių rašytojų rinkinių, išsiskyrė sodriais daugybės veikėjų, atkeliavusių iš senųjų pasakų, mitų, legendų, charakteriais, permąstytais ir groteskiškai perkurtais siužetais.

Ironiškas žvilgsnis į sustabarėjusias tradicijas, stebuklinių pasakų, legendų perdirbiniai, žaismingumas ir paradoksalios, netikėtos pabaigos – visa tai sudaro kruopščiai suvinkliotą poetiškai-prozišką audinį. Kurdamas savo fantastinius veikėjus, poetas drąsiai laužo girdėtus, žinomus stereotipus, išvengia banalybių.

Atidus skaitytojas bemat įtraukiamas į fantasmagorišką, nerealų pasaulį, kuriame apstu daugiasluoksnių realybių-mistifikacijų, susapnuotų ar tikrųjų aliuzijų, ekskursų į praeitį, pramanų, improvizacijų žinomais ar girdėtais pasakų, mitų siužetais, jų perdirbinių, citatų, hipertekstų.

Gvido Latako „Gavendos“ – daugeliu atvejų išėjimas, išsikraustymas iš sveiko proto ir realybės, pateikiamas kaip žaidimas, su saviironija, su pakrizenimu. Gvidas, be abejo, ne tradicionalistas, jis sumaniai naudoja postmoderno priemones, tačiau išvengia pagundų šokiruoti ir priblokšti.

Be abejo, kai kuriuos ne tokius kantrius skaitytojus gali varginti  įvairių aliuzijų, intertekstų, istorijų istorijėlių ir pramanų – fantazmų gausa, netikėti paradoksalūs šokinėjimai nuo nūdienos iki viduramžių, nuo šiuolaikinių degradų iki pūzrų šlėktų.

Taip, Gavendos tikrai reikalauja tam tikrų proto ir intelekto pastangų, o jeigu protas miega… „Miegantis protas pagimdo pabaisas“, – sakė Francisco’as de Goya, tad reikia tik džiaugtis, kad Gvidas Latakas verčia būdrauti ir užsiimti intelektualinėmis pratybomis, tikrinant savo žinias ir apsiskaitymą.

Taigi, kas gi tos Gavendos? Pasak paties autoriaus, tai „ilgi pasakojimai su nukrypimais, su užsimiršimais, su prifantazavimais“. Jau ko, bet tų prifantazavimų su kaupu, jie pilasi kaip iš gausybės rago. Patys pasakojimai – vadinčiau juos istorijomis – sakmėmis, pagyvinamos tarmybėmis, žemaitizmais, drąsiai nutraukiančios siužetą ir pereinančios į nūdieną arba visai kitą, netikėtą epochą.

Autorius nevengia iššūkio – juk pats pavadinimas Gavendos – nūnai žargonizmas, bet ir lenkų literatūros žanras, gyvavęs dar Adomo Mickevičiaus laikais. Gawiendač –pasakoti – žinoma ir iš lenkų bajoro literato Stanislovo Moravskio knygų – garsiausia „Atsiskyrėlio gavenda“.

Ar lenkiškoji, šlėktiška bajoriškoji kultūra, kuri anais laikais buvo propaguojama Gavendose, randa atgarsį Gvido Latako knygoje? Manyčiau, kad randa, tačiau visai kitame kontekste, poleminiame, satyriniame ir groteskiniame kontekste. Sumaniai varijuodamas fantastines istorijas ar pasakas apie gobšuolius, aukso vergus šlėkteles, Gvidas tampa moraliniu teisėju, finaluose neretai parodydamas tokių pūzrų, ponų turčių, netikėlių, klaidatikių gėdingą galą.

Daugelis Gavendų man gyvai priminė viduramžių didaktinės dramos žanrą – moralite, kuriame per alegorinius veikėjus atskleidžiama gėrio ir blogio kova dėl žmogaus sielos išgelbėjimo. Tai alegorinės dramos, mokiusios dorovės, atskleidusios kūno ir dvasios konfliktą.

Tačiau Gidas Latakas alegorines figūras  – Žmogus, Tikėjimas, Šykštumas, Pavydas, Mirtis savo istorijose paverčia gyvais, realiais personažais, taip sukurdamas fantastinės realybės pojūtį, autorius  laisvai manipuliuoja laiku, meta iššūkį Mirčiai, Niekiui, Nebūčiai.

Gavendų nutikimuose nevaržoma ir intelektuali Gvido Latako fantazija trykšte trykšta, jose jau nėra nei konkretaus laiko, nei tos įprastos realybės, asmenybę varžančių rėmų. Siužetų kompozicija laisva, dažnai šokiruojanti, gausu įvairių nukrypimų nuo pasakojamos temos, dažni satyriniai ar grotesko pripildyti intarpai.

„Gavendos lenda iš praeities galvos – viename iš savo aprašytų nutikimų teigia autorius. Sunku išskirti kažkurias, tačiau ne viena užstrigo įstrigo mano galvoje, kad ir fantasmagoriška Salantų durys. Ir tik paklausykit – „Jei keliautumbum kada pro pro Salantus ir nustvertumbum ar sugriebtumbum nepažadėtąją niekam valandą“…

Be abejo, žemaičių klebono skrydis ant savo bažnytėlės kuklių durų per Europą pas Romos popiežių ir jų teologinis pokalbis, padėsiantis Bažnyčios galvai išvengti kažkokios dygios teologės pakusos, „pro kaminą kabaldai“ –  bei jo stebuklinis grįžimas su puošniausiomis Popiežiaus rezidencijos durimis – itin paradoksalus, bet smagus ir įsimenantis.

Aštri akis ir pasmailinta plunksna. Kitaip neapibūdinsi daugelio Gvido knygos nutikimų. Kad ir Šokio su Ikona. Kiek čia gyvumo, tuo pačiu ir absurdo, kaip realiai pavaizduota pokario komsomolka aktyvistė Marusia atžagarė, karvių melžėja, vakaruškoj panorusi trypti Polką trijų kipšų, Krakanošą, Selenderį, neradusi poros, nusiplėšė nuo gryčios sienos šv. Mikalojaus ikoną ir pasileido šokti.

Cituoju “Ta komsomolka staiga sustingo/ tarsi perkūno trenkta anei gyva anei mirusi – akys buvo išverstos kraupiai kakarinė jos pražiota. Nagai įsikirtę į medį ikonos o kojos įaugusios į grindis kaip amalas“…

Lyg ir realus siužetas Gvido Latako Gavendose trūkinėja, ir lyg niekuo nesusijusios personažų istorijos, papasakotos jų pačių ar aplinkinių perkelia į kitą lygmenį,  vyrauja ir viešpatauja iliuzionas, fantazija ir sapnai.

Juk šalia viduramžių istorijų ir sakmių atgyja ir Jurgis Mačiūnas, Fluxus, Kęstas Navakas, netikėtai sukamba muzikiniai intarpai, taip būtent suskamba – turiu galvoje netikėtai tikru  veikėju tampančias Monteverdžio operas.

Gvidas Latakas ŽODESNOM IR ŽODESIAIS IŠLAKIAIS sukūrė neįprastą, susimąstyti ir stabtelti priverčiančią knygą. Kaip jo aprašyta mylima lėlė Spragčius Spragtukas – stovinčią ant darbo  stalo tarp dviejų knygų – Fausto ir Biblijos. Ko gero, jose ir slypi tikrasis Gavendų perskaitymo raktas.

Valio Laureatui!

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba