GEDIMINAS JANKUS APIE GVIDO LATAKO KNYGĄ “GAVENDOS”, PELNIUSIĄ 2026-ŲJŲ MAIRONIO PREMIJĄ

Naujausia, jau penktoji, poeto, dailininko Gvido Latako knyga “Gavendos” (Vilnius: Slinktys, 2025), gausi sodriais veikėjų, atkeliavusių iš senųjų legendų, mitų, charakteriais, permąstytais ir groteskiškai perkurtais siužetais. Ironiškas žvilgsnis, stebuklinių pasakų perdirbiniai, žaismingumas ir paradoksalios, netikėtos pabaigos – visa tai sudaro originalų poetiškai-prozišką audinį.

 

Kurdamas savo fantastinius veikėjus, poetas drąsiai laužo žinomus štampus, nevengdamas šiurkštesnių, retai vartojamų senoviškų žodžių, tarmybių, žemaitizmų. Tekstai rupūs, proziški, bet itin ryškus ir pagavus vidinis ritmas.

 

Skaitytojas įtraukiamas į fantasmagorišką, nerealų pasaulį, kuriame apstu daugiasluoksnių realybių-mistifikacijų, susapnuotų ar tikrųjų ekskursų į praeitį, pramanų, improvizacijų žinomais ar girdėtais mitologiniais siužetais.

Taigi, kas gi tos Gavendos? Pasak paties autoriaus, tai „ilgi pasakojimai su nukrypimais, su užsimiršimais, su prifantazavimais“. Patys pasakojimai – vadinčiau juos istorijomis – sakmėmis, pagyvinamos žemaitizmais, drąsiai nutraukiančios siužetą ir pereinančios į nūdieną arba visai kitą epochą.

 

Autrorius nevengia iššūkio – juk pats pavadinimas Gavendos – gerokai primirštas lenkų literatūros žanras, gyvavęs dar Adomo Mickevičiaus laikais. Gawiendač –pasakoti – žinoma ir iš lenkų bajoro literato Stanislovo Moravskio knygų – garsiausia „Atsiskyrėlio gavenda“, ar iš nūnai pamirštų, nevartotinų “svetimybių”.

 

Ar lenkiškoji, šlėktiška bajoriškoji kultūra, kuri anais laikais buvo propaguojama Gavendose, randa atgarsį Gvido Latako knygoje? Manyčiau, kad randa, tačiau visai kitame kontekste – poleminiame, satyriniame ir groteskiniame kontekste. Sumaniai varijuodamas fantastines istorijas ar pasakas apie gobšuolius, aukso vergus šlėkteles, Gvidas tampa moraliniu teisėju, finaluose neretai parodydamas tokių pūzrų, ponų turčių, netikėlių, klaidatikių gėdingą galą.

 

Daugelis Gavendų man gyvai priminė viduramžių didaktinės dramos žanrą – moralite, kuriame per alegorinius veikėjus atskleidžiama gėrio ir blogio kova dėl žmogaus sielos išgelbėjimo.

Tačiau Gidas Latakas alegorines figūras – Žmogus, Tikėjimas, Šykštumas, Pavydas, Mirtis savo istorijose paverčia gyvais, realiais personažais. Taip sukurdamas fantastinės realybės pojūtį, autorius laisvai manipuliuoja laiku, meta iššūkį Nebūčiai.

 

Gavendų nutikimuose nevaržoma ir intelektuali Gvido Latako fantazija trykšte trykšta, jose jau nėra nei konkretaus laiko, nei tos įprastos realybės, asmenybę varžančių rėmų. Siužetų kompozicija laisva, dažnai šokiruojanti, gausu įvairių nukrypimų nuo pasakojamos istorijos, dažni satyriniai ar grotesko pripildyti intarpai.

 

Aštri akis ir pasmailinta plunksna. Kitaip neapibūdinsi daugelio Gvido nutikimų. Lyg ir realus siužetas Gavendose trūkinėja, ir lyg niekuo nesusijusios personažų istorijos, papasakotos jų pačių ar aplinkinių perkelia į kitą lygmenį, vyrauja ir viešpatauja fantazija ir sapnai.

 

Juk šalia viduramžių istorijų ir sakmių atgyja ir Jurgis Mačiūnas, Fluxus, Kęstas Navakas, netikėtai sukamba muzikiniai intarpai, taip būtent suskamba – turiu galvoje netikėtai veikėju tampančias Monteverdžio operas.

 

Gvidas Latakas savo ŽODESNOM IR ŽODESIAIS IŠLAKIAIS sukūrė neįprastą, susimąstyti ir stabtelti priverčiančią knygą. Kaip jo aprašyta mylima lėlė Spragčius Spragtukas – stovinčią tarp Fausto ir Biblijos. Ko gero, jose ir slypi tikrasis Gavendų perskaitymo raktas.