Vladas Vaitkevičius. „Adolfas Sprindis – talentingas mokslininkas ir rašytojas iš Varnių“
Rašytojas Vladas Vaitkevičius tęsia pasakojimų apie iškilias praeities literatūros asmenybes ciklą ir šįkart gilinasi į rašytojo, literatūrologo, daktaro, ilgamečio Vilniaus valstybinio universiteto dėstytojo Adolfo Sprindžio, kurio 100-mečio jubiliejų šiemet minime, gyvenimą bei kūrybą.
Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.
Vladas Vaitkevičius
Adolfas Sprindis – talentingas mokslininkas ir rašytojas iš Varnių
Šių metų sausį minėjome 1921 01 29 Varniuose (Telšių r.) žemaičių Mykolo Sprindžio ir Stefanijos Mėčiutės-Sprindienės šeimoje gimusio rašytojo, literatūrologo, daktaro, ilgamečio Vilniaus valstybinio universiteto dėstytojo, literatūrologės, literatūros kritikės, Lietuvos mokslų akademijos narės habil. dr. Jūratės Sprindytės tėvo Adolfo Sprindžio 100-mečio jubiliejų. Pavardė giminaičių dokumentuose buvo rašoma įvairiai – ir Sprindys, ir Sprindis. Rašytojo 1943–1944 metais publikuotuose apsakymuose vienur rašoma „i“, kitur – „y“.
A. Sprindis turėjo seserį ir du jaunesnius brolius. Jauniausias Kaune gyvenęs brolis Stasys Sprindis (1931–1973) rašė pasakas vaikams, bet nė vienos neišspausdino. Sesuo Jadvyga Sprindytė-Stonkienė (1922–20??) gyveno tėvų namuose Varniuose. A. Sprindis artimai bendravo ir su ja, ir su Telšiuose gyvenusiu broliu Vytautu Sprindžiu (1923–2011). Rašytojo tėvas dėl silpnos sveikatos negalėjo ūkininkauti, todėl vertėsi amatininkyste, buvo dažytojas. Paauglystėje Adolfu ypač rūpinosi baltaūsis senelis felčeris, dažnai atlikdavęs ir gydytojo pareigą, Mykolas Sprindys (1861–1936), ragavęs mokslų Peterburge ir Krokuvoje. Nešinas senelio nupirktu dailiu portfeliuku Adolfas eidavo mokytis į Varnių pradinę mokyklą (Senelis pavaizduotas karo metais rašytame, bet neišleistame romane „Žvejokas“.). Gabų ir smalsų berniuką įsidėmėjo joje dirbę pedagogas Stasys Kaupas bei istorikas, kraštotyrininkas, klebonas kun. Antanas Juozapavičius. Varnių pradinę mokyklą Adolfas baigė 1936-aisiais. Džiaugsmą užtemdė tais pačiais metais miręs senelis. Paauglį ėmėsi globoti Ožtakuose (iki 1973-iųjų – Vaštakės) gyvenę mamos tėvai Sofija ir Jonas Mėčiai. Gyvendamas pas juos, Adolfas išmoko ūkio darbų, lankė jaunalietuvių įkurtą sporto būrelį, godžiai skaitė knygas ir žurnalus, kuriuos paskolindavo knygininkas Pranas Vasiliauskas, netoliese gyvenęs kaimo šviesuolis Pranas Radavičius.
Knygų pasaulis pakerėjo vaiką – jis bematant perskaitė Marko Tveno (Mark Twain) „Tomo Sojerio nuotykius“, Karlo Majaus (Karl May) „Vinetu“, Main Rido „Raitelį be galvos“, Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) „Pinokio nuotykius“, liaudies pasakų rinkinius, „Sidabro ežero turtus“ ir kt. Paskiau įniko į Petro Cvirkos, Vinco Mykolaičio-Putino romanus, Juozo Baltušio apsakymus, perskaitė Juliaus Būtėno studijas apie lietuvių rašytojus. Maksimo Gorkio romaną „Žmonėse“ vertino už meistriškai pavaizduotą nelengvą vaikystę, mokslo siekimą – šie potyriai jam buvo labai artimi.
Baigęs šešias mokyklos klases, toliau mokytis negalėjo – reikėjo išlaikyti šeimą. Dirbo įvairius darbus, bernavo, statė (betonavo) ir dažė kareivines, dažė Varnių namus, brikeles, roges, kalviavo, žvejojo. Pardavęs sugautą laimikį, pinigus išleisdavo mokslui. Mokėsi savarankiškai, skaitė vadovėlius, tik su matematika nerado bendros kalbos… Vėliau juokaudavo, kad „lydekos į mokslus išleido“. Neakivaizdžiai mokėsi Kauno savišvietos kursuose (gaudavo banderoles su pamokų tekstais), brandos egzaminus išlaikė eksternu Telšiuose.
Patyręs socialinę nelygybę ir skurdą, pradėjo domėtis atrodžiusiomis pažangiomis ir teisingomis socializmo idėjomis, įstojo į komjaunimą. Už tai karo metais buvo vokiečių persekiojamas, slapstėsi svetima pavarde Kaune ir Vilniuje. 1943 metais Vilniuje jis gyveno kaip Stasys Urbonavičius iš Kazlų Rūdos. 1942 metais išlaikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, ėmė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą bei meno istoriją, dėl karo sumaišties 1944–1945 metais kurį laiką dirbo Telšiuose, švietimo inspektoriumi Kaune, studijas baigė 1948 metais. Kadangi trūko specialistų, tuoj pat buvo priimtas į tuometės aspirantūros (dabar doktorantūra) studijas. 1951-aisiais jas baigė ir nuo tų metų rugsėjo tapo vyresniuoju Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoju. 1955 06 17 apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją „Lietuvių literatūrinė kritika 1861–1905 metais“. Mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas, buvo seniausiai katedroje dirbantis dėstytojas. 1962 12 19 jam suteiktas docento vardas. Tyrinėjo XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios rašytojų, literatūros kritikų ir visuomenininkų kūrybą. Studentams (lituanistams, bibliotekininkams, žurnalistams) skaitė paskaitas iš lietuviškos spaudos draudimo laikų. Nuolat skaitė du kursus: „Lietuvių literatūra 1900–1961“ ir „Lietuvių literatūros kritikos istorija“, 1974–1976 metais turėjo specialų kursą „Povilas Višinskis ir lietuvių literatūrinis gyvenimas“, vedė seminarus. Kalbėdamas apie jaunus, džiovos pakirstus lietuvių rašytojus, susigraudindavo, nusišluostydavo ištryškusias ašaras (tą mačiau savo akimis – V. V.).
Nagrinėti to laikotarpio lietuvių literatūrą buvo sudėtinga ir netgi pavojinga. A. Sprindis apsisaugodamas parengė keletą gana ideologizuotų vadinamųjų pažangių veikėjų – sudarė publicisto, spaudos darbuotojo, gydytojo socialdemokrato Stasio Matulaičio (1866–1956) knygą „Atsiminimai“ (1957), rašytojo, kritiko, literatūrologo, komunistinio veikėjo, klasinio požiūrio į meną šalininko Broniaus Pranskaus (1902–1964) rinktinę „Laikas ir literatūra“ (1974). Mokslui vertingiausia buvo jo sudaryta teisininko, rašytojo Antano Kriščiukaičio-Aišbės (1864–1933) kultūros palikimo rinktinė „Kas teisybė – tai ne melas“ (1974). Knyga papildyta sudarytojo straipsniais, komentarais.
„Preambulė į monografiją „Povilas Višinskis“ buvo šio lietuvių literatūros veikėjo „Raštų“ sudarymas (1964). Juose pirmąkart skelbiami visi Višinskio kritikos rašiniai, grožinė kūryba, išverstas į lietuvių kalbą mokslinis darbas „Žemaičių antropologinė charakteristika“, pateikiama ypač gausi epistoliarika. Trumpo, veržlaus likimo žmogaus dramatiškas gyvenimo kelias, laikotarpio pažinimas paskatino išsamiau atskleisti lietuvių nacionalinei savimonei svarbią epochą monografijoje „Povilas Višinskis“ (1978). Kaip tik šia knyga Sprindis atrado autentiškiausią savo rašymo modelį – mokslo ir beletristikos sinergiją. Knygoje jautriai atskleista Višinskio asmenybė, veiklos reikšmingumas papildytas naujais faktais (Leningrado archyve rado studento bylą), nutapytas platus anuometinio kultūrinio gyvenimo vaizdas. Šio veikalo leidyba susidūrė su cenzūros barjerais. Rankraštis 1975 metų balandį atsidūrė „Vagos“ leidykloje, buvo recenzuojamas ir po kritinių pastabų paties autoriaus sutrumpintas net šimtu puslapių, be to, kaip rašo dienoraštyje, buvo „atpažangintas“, tačiau vis tiek persiųstas vertinti Partijos istorijos instituto prie LKP CK direktoriaus pavaduotojui mokslo reikalams. Po šio verdikto darbą teko redaguoti dvejus metus – prie kiekvieno kultūros veikėjo prirašyti negatyvų ideologinį epitetą, švelninti antinacionalinės carizmo politikos poveikį, papildyti tekstą normatyvine marksistine retorika. Nors išėjusi iš spaudos knyga susilaukė palankų recenzijų, Sprindis ją laikė sugadinta, nes buvo taisomas ne tik turinys (vulgaraus sociologizavimo linkme), bet ir stilius (leidyklos redaktorius sumažino ekspresyvių veiksmažodžių, tarmybių, archaizmų, rusicizmų sluoksnį, taip naikindamas autentiką – juk trys ketvirtadaliai monografijos veiksmo vyksta spaudos draudimo metais“, – skaitome „Enciklopedijoje Lietuvai ir pasauliui“.
Įgijęs skaudžios patirties, monografiją „Žemaitė“ (1986) A. Sprindis parašė greičiau ir sklandžiau. Deja, autorius savo kūrinio nepamatė, signalinis knygos egzempliorius pasirodė rašytojo laidotuvių dieną. Antrasis „Žemaitės“ leidimas išėjo 1988 metais. A. Sprindis nebaigė rašyti monografijos (pritrūko archyvinės medžiagos) apie vyskupą Motiejų Valančių „Pasikalbėjimas Kauno Rotušėje“. Atsakymas į užklausą iš Peterburgo dvasinės akademijos atėjo jau po A. Sprindžio mirties. Neišsipildė ir rašytojo svajonė parašyti studiją apie Vincą Kudirką.
Kūrybos kelią A. Sprindis pradėjo 1939 metais – jaunimo žurnalas „Moksleivių varpai“ išspausdino pirmąjį jo apsakymą. 1941 metais jis įsidarbino „Komjaunimo tiesoje“, rašė apybraižas ir trumpąją prozą, buvo laikomas perspektyviu rašytoju. Priklausė Vinco Mykolaičio-Putino globojamam literatų būreliui. Lietuvą užėmus vokiečiams, savo kūrybą skelbė jų spaudoje ir dėl to nukentėjo. 1948 11 26 respublikiniame pradedančių jų rašytojų suvažiavime buvo išvadintas niekšingu dviveidžiu, išvaikščiojusiu vokiškos spaudos mėšlynus, susitepęs su buožėmis (išgelbėjo nuo trėmimo būsimą žmoną, pasiturinčių ūkininkų dukrą (susituokė 1949 04 13), pašalintas iš Lietuvos rašytojų sąjungos jaunųjų rašytojų sekcijos ir iš aspirantūros, negalėjo niekur publikuoti savo kūrinių. Grįžti į mokslinį kelią didelėmis pastangomis padėjo jo disertacijos vadovas, akademikas Kostas Korsakas.
Pirmasis A. Sprindžio apsakymų rinkinys „Ateina šeštadienis“ dienos šviesą išvydo tik po šešiolikos metų – 1964-aisiais. Autobiografijoje A. Sprindis apgailestavo, kad šis nelauktas atsitikimas neleido jam ateiti į literatūrą gerokai anksčiau, įsitvirtinti joje, privertė tapti mokslininku. „Trijose apsakymų knygose „Ateina šeštadienis“, „Trylika zuikių“ (1967), „Senelė nori mirti“ (pasakojimas apvalytas nuo socialinės tikrovės apraiškų) dominuoja gamtos, laisvalaikio, vidinės žmogaus savijautos temos. Kelias vasaras dirbo su žvejais Kuršių mariose (buvo Pauliaus Širvio pirmtakas? – V. V.), kur įgijo profesinių žvejo įgūdžių, patyrė unikalių kūrybingų akimirkų“ („Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“).
Pirmojoje knygoje „Ateina šeštadienis“ subtiliai vaizduojama savito pamario krašto kasdienybė, Kuršių marių žvejų ir Nidos miestelio gyvenimas. „Tai realistinis prozos registras su lyrizmo, impresionizmo, elegijos intonacijomis, kurias atsveria ekspresyvi, kartais stačiokiška leksika. Susidūrimas su realybe nepakyla iki stambaus įvykio rango, o daugiau moralinis, psichologinis, už ką autorius kritikos buvo kaltintas aktualijų vengimu, nereikšmingų temų plėtojimu, socialiniu pasyvumu. <…> Knygoje „Atsisveikinimas su Varniais“ (1980) įdėtas pluoštas patobulintų ankstyvųjų kūrinių, o atskirą bloką sudaro apsakymai, skirti kultūros žmonių biografijų epizodams (Povilo Višinskio, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Motiejaus Valančiaus, Simono Daukanto) bei šiuolaikiniam požiūriui į kultūros palikimą. Apsakyme „Daina beržui“ poetišku punktyru škicuojamos Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo beržas. Ir vėliau ketinta eiti kultūros asmenybių įamžinimo keliu (vienas paskutinių kūrinių – apsakymų triptikas „Baltoji gulbelė“ apie Antaną Vienažindį)“ („Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“).
1981 metais išleista geriausių A. Sprindžio apsakymų rinktinė „Mėlynas kalnas“. 1985-aisiais išėjęs romanas „Ne visiems lygiai“ remiasi autobiografine medžiaga – vaizdingai pasakojama apie pokario inteligento gyvenimo kelią, atsakomybę, savigarbą, ryškūs veikėjų charakteriai, psichologiškai motyvuoti poelgiai, aktualinamos detalės. Rankraštyje liko 1986 metų liepą pradėtas romanas apie Varnius, kurie, kaip jaukus šeimos židinys ir visa Žemaitija bei nesenkantis kultūrinio gyvenimo šaltinis, buvo rašytojo kūrybos pradžia ir pabaiga.
1966–1970 metais A. Sprindis vadovavo Vilniaus universiteto literatų būreliui, padėjusiam tobulėti žinomiems rašytojams Vladui Dautartui, Raimondui Kašauskui, Marcelijui Martinaičiui, Henrikui Čigriejui, Jonui Jakštui, Jonui Juškaičiui, Robertui Keturakiui, Ričardui Pakalniškiui, Algimantui Bučiui ir kitiems, skatino jaunuosius kūrėjus, padėjo leisti universiteto studentų kūrybos almanachus, organizavo kūrybos konkursus, ekskursijas po Vilniaus senamiestį, paskutiniuoju dešimtmečiu – po Žemaitiją.
1951–1972 metais buvo Vilniaus valstybinio universiteto Lietuvių literatūros katedros profsąjungos pirmininkas, 1965–1971-aisiais – ryšių su Jerevano universitetu komisijos pirmininkas, skaitė paskaitas Armėnijoje, nuolat buvo kurio nors VU lituanistų kurso kuratorius, nuoširdžiai rūpinosi studentais, deramu kultūrinio paveldo – rašytojų memorialinių sodybų, kapaviečių – saugojimu, susirašinėjo su tuometės Kultūros ministerijos vadovais dėl Šatrijos Raganos ir jos artimųjų palaikų nepriežiūros, griūvančios neogotikinės koplyčios Židikuose, nedavė valdžios institucijoms ramybės dėl apleisto Žemaitės dvaro Bukantėje, nykstančio tvenkinio, kertamų senų medžių ir t. t.
1967 metais A. Sprindis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, 1978–1979-aisiais – prozos sekcijos pirmininkas. Buvo „Žinijos“, Raudonojo Kryžiaus draugijų, medžiotojų, žvejų būrelių narys, gamtos apsaugos inspektorius.
A. Sprindis daug straipsnių paskelbė knygose, įvairiuose rinkiniuose, albumuose, proginiuose leidiniuose, daugiau kaip 150 straipsnių, recenzijų, atsiminimų, interviu išspausdino periodikoje. Aktyviai dalyvavo literatūros procese, rašė išleistų grožinių ir mokslinių knygų recenzijas, apžvalginius straipsnius kultūros mėnraščiams. Daugiausia recenzavo prozos kūrinius, parašė ne vieną dešimtį leidyklų užsakytų vadinamųjų vidinių recenzijų. Paskelbė nemažai pažintinių tekstų plačiajai visuomenei skirtoje periodikoje, almanachuose, kalendoriuose ir kt., dalyvavo radijo ir televizijos laidose, atsakinėjo į anketas apie literatūrinį šalies gyvenimą, skaitė paskaitas apie literatūrą mokytojams, plačiajai visuomenei. 1979 metais už knygą „Povilas Višinskis“ įvertintas Žemaitės premija, 1987-aisiais už monografiją „Žemaitė“ – LTSR valstybine preXmija.
A. Sprindis mirė 1986 12 21 per medžioklę Butrimonyse (Alytaus r.) patyręs infarktą. Jis palaidotas Varnių senosiose kapinėse.