JUSTAS JASĖNAS. MĄSTYMAI PAGAL RIMANTO IDZELIO KRYŽIAUS KELIO STOTIS

2024-03-13 Palikti komentarą

Poetui, kunigui Justui Jasėnui garsaus medžio skulptoriaus Rimanto Idzelio (1949-2013) darbai sukelia daugybę emocijų, minčių, vizijų, kurios išraišką įgavo “Mąstymuose pagal R. Idzelio kryžiaus kelio stotis”. Skulptorius R. Idzelis yra kilęs iš Panevėžio, penkiolika metų praleido Amerikoje, grįžęs į Paberžę, tęsė menininko kelią. Yra sukūręs daug modernių darbų, išdrožęs pusšešto metro kryžių Tėvui Stanislovui. Kryžiaus kelio stotis R. Idzelis sukūrė monsinjoro A. Talačkos užsakymu.

Šios talentingai sukurtos, originalios, netradicinės stacijos įkurdintos Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje, unikalios skulptūrinės grupės vaizduoja penkiolika Kryžiaus kelio stabtelėjimų. Jų būklė apverktina, būtina restauracija ir skulptūrų, ir mūrinių nišų, kuriose jos sustatytos. Dailininkas, architektas Kęstutis Indriūnas ėmėsi kilnios misijos – jis nutapė visas R. Idzelio Kryžiaus kelio stacijas ir darbus eksponavo Anykščiuose, Birštone, Kaune, Kėdainiuose, kviesdamas susiburti susitelkti restauruojant unikalias skulptūras.

Poetas, kunigas, meno mecenatas Justas Jasėnas vienas pirmųjų savo jaudinančiais poetiniais apmąstymais – impresijomis atsiliepė į šį kvietimą.

Gediminas Jankus

JUSTAS JASĖNAS. MĄSTYMAI PAGAL RIMANTO IDZELIO KRYŽIAUS KELIO STOTIS

IŠ ANYKŠČIŲ TAS KELIAS

Palydėkit mane paprastai. Be procesijų ir procedūrų. Atlydėkit Žvejų gatve arba Būgos. Nesvarbu, eisim, o vis tiek į centrą, į pirmąjį miesto amžių. Vis tiek Vilniaus gatvėje susitiksim.

Įlydėkit pro ankštuosius vartus. Tuos siauruosius dešinėje. Senolis sukrypęs suspėja ištarti – ak, vaike, vaikeli, atminki, Šventoji ir šią aukštumą lietė, pašventintą sūpuoja ir laiko. Tatai iš senovės dienų, kai mūs protėviai mokės pavienius atskirti garsus iš dirvos, vandens, o ir iš miško. Vėliau, jau tiek išvargę, patys atkartoti, pamėgdžiot mėgino. Rišo žodžius, rados jų būryje mokytesnis viens kitas, tuoj raides kalbėjimams savo priskyrė. Susikaupę rašė, kūrė gaidas, o tada jau nieko nebežiūrėjo, nesidrovėjo, su visu oru, su didžiu įkvėpimu dainavo. Ir visa jų žemė tuo prisirišimu pilnesnė darės. Žmonės įtikėjo, kad taip dera daryti.

Žiūrėjo žiūrėjo, atpažino, savo muzikoj atkartojo šią seką Bronius Kutavičius. Norėjau kurpes palikti, basas įžengti gal iš pagarbos, o labiausiai iš baimės. Nespėjau. Kai įžengiau, tai ir nusmelkė.

Dūlinėjome abu vakarėjant prie Tiberiados ežero. Ko dar ieškojom, ko trūko, ką surasti norėjom? Tas besileidžiančios saulės spindulys toks staigus ir tiesus. Paskui švelnus mažų bangelių ribuliavimas. Visai be vėjo rimsta. Stos tamsa lyg kardas ir užguls ieškojimus.

Sandaluose radau mažus akmenukus. Įsiterpusius.

II.

Mokausi, ar išmoksiu kada. Nepasiimti per daug. Nešti tik tiek, kiek apglėbiu, panešti pajėgiu. Keli šieno plėkai paklodėje. Ir eik neužkliudydamas be būtino reikalo kitų, tvarkingai. Išsitek savyje, leisk kitiems alsuoti, nelygink, neteisk, nekalbėk daug, mokykis jausti. Raštuose nurodyta, jei ieškosi, tai ir rasi. Žiedeliai visokie, rugiai, gelsvėjantis klevo lapas po kojomis. Šalnos pakąs, nurausvins.

III.

Taip nebūna beveik niekada, veikiausiai visai taip nebūna… Pavargsti, išsenki, nuobodu, nebereikia, negyva ten, kur neragintas pirmas išsiruošdavai, ten, kur sykį prisižadėjai ištverti iki galo. O va, kaip nutiko dabar tau… Suklupai ar suklupdė, paženklintas esi, o ir būsi. Klupdamas, vis klupinėdamas ir imsi suprasti, atskirti, kas tikra tau pagal tavo dvasios gilybę. Su kiekvienu žingsniu tikrumu vis stiprėsi, iš savęs imsi žinotis, ko nebereikia visai. Ieškosi kaskart lyg vaikelis, kurs žengti mėgina, susvirduliuoja, tuoj akimis, o ir rankomis griebias įsitvert ko tvirtesnio.

Tik nesustok, atsistok, mėginki vėl ir vėlei taip pat, bet kiek ir kitaip. Lyg iš šono, lyg su naujo kvėpsnio stiprybe.

IV.

Neatstos, nepakeis, nieko graudžiai gilaus nebepasiūlys. Sykį jau duota. Iki pat pabaigos, o ir toliau. Neturim nė vienas patyrimo kitokios būties, viliamės. Kelias toks – iš motinos įsčių, iš josios kraujo. Prie jos krūties kiekvienas. Dar nemokame žaisti statusais, galiomis, valiomis. Išmoksim, išmokę tik daugiau bėdos sau turėsim. O kol kas tik valgyti, mokytis pasiimti. Paskiausiai, kai jau būsim patyrimų visokių prityrę, išdrįsti sugrįžti. Gal pulti ant kelių, bučiuoti rankas, paprašyti, pasisakyti. Galvą ant kelių padėti, įsikniaubti, verkti verkti, išsiverkt iš savęs iki galo.

Tai, kas retokai ir visai visai netikėtai nutinka… Ne pagal dėsnius ir taisykles, nelogiškai, o ir nepraktiškai. Gal iš baimės, gal iš vilties, o gal iš meistrystės, sugebėjimo pajusti ir prieiti. Ar gali taip išmokti? Gal dovana, gal taip lemta iš pačios gilumos susivokti? Ar priverstas, ar prisivertęs, gi taip pat su savu nuovargiu, rūpesčiais, nepritekliais, žaizdom ir gėdom, bet… Iš to paties imantis, sugebantis atplėšti dalelę savęs kito būčiai paremti. Vyleis, tikėjais, laukei savų paramos, o štai, priartėjo iš ten, kur nematei, nežinojai, suprast visai negalėjai.

Kad išliktų nors kas iš to mudviejų laiko, iš kelio, kurs plėtės, o dilo. Eiti norėjom, turėjom jėgų ir minčių keisti, taisyti, papildyti kiek. Kad sužibtų savaip mūsų valandos, kad kalbėtų prasmingai, kad būtų ką atsiminti, įsitvert, atsitiesti.

Veikiausiai išliks koks fragmentas, jau išliko – ąžuolyne, daržo gale, miško tankmėj, laiške su žodžiu neįskaitomu, rūbų raštų mirgėjime. O ir dar – upės vingyje, akies vyzdyje, lūpų pačiam pakrašty. Saulė patekėdama skverbias pro debesis, primena.

VII.

Tu ir vėl suklupai, tu ir vėlei parpuolei… Maldavimai, ašaros, pykčiai. Scenarijus be pabaigos. Priekaištų rūgštys ir rūdys bendrystės. Ar bus dar kitaip, jau nežinau kur pulti daugiau, buvai pažadėjęs, o štai. Aš jau kaip nors, taip gal man lemta, o tu, ar pakelsi, ar dar kiek tversi. Dūžtančios, nesudužusios formos, skylantys, dylantys indai, siaurėja, tolsta, nutrūksta keliai, fragmentai, skeveldros ir šukės, neviltys mūsų. Ar kas besulipdys, ką sukūlėm? Iš Evangelijos atskamba – ar iki septynių kartų atleisti. Ar yra ta riba, po kurios jau nebe. O ne, sakau tau, iki septyniasdešimt septinių… Kas taip galėtų… Norėčiau.

VIII.

Tarp bejėgystės ir sielvarto, tarp džiugaus valiavimo. Tarpekliai giliausi, akimis neaprėpiamos viršukalnės. Už žmogiško kelio duobes, už tai, ko ilgėtasi, šitiek nueita. Už brangiąją dieną, kada susitikta. Ir už tai, ką praradom, prapuolė. Mūsų juk buvo taip pat. Už save ir už kitą, branginamą žmogų. Ir už tą, kurs nebus niekada palankus… Iš sielos gelmės atsidusti. Skiria, skaido, dalina, mėto ir vėto visaip, tebus nors vienas vienijantis trupinys, kurs leis susitelkt. Tverti, ištverti kartu iki galo su vaiku ir su senoliu.

IX.

Paukščio, žvėries beigi žmogaus pėdsakai nuteka brydėmis, kasomis ir visokiais zigzagais. Laikina laikina laikina, tik dabar esti. Kol mes patys, kol dar kartu. Pasilenkti, priglusti, tik daug nekalbėti. Lūpas delnu pridengti, ašaras gaubti skara. Šonu pasisukti, kad ne taip atvira būtų, kad ne parodai, kad tik mūsų. Ar atminsi ankstų rytą prabudus, ar kai žemę paliesi ranka, ar kai vandens kas paprašys. Gal iš nuotraukų, iš vaikystės, gal pakele einant ištiks tas gerumas, kurs buvo, kurs mainos ir vis ribuliuoja, o slėpiningomis gijomis veržias sugrįžti.

Vėlyvas ruduo, pats vėlyviausias, koks tik būti begali. Daugel nubridom, ištvėrėm, pakėlėm, ar taip bus ir toliau, pasakyk. Šį tą jau supratom, nešuliai netušti, o kasdien prisireikia vėl iš naujo pamokas tas pakartoti – išgirsti, atleisti, pasidalinti, ranką taikingai paduoti. Kiek mums dar liko, lyg paklausei. Ką galėčiau žinoti, žinau lygiai tiek, kiek ir tu, ne daugiau.

Išsitekim kartu tam krante iki galo, teatitolsta, kas prie gyvenimo neriša, kas ne su juo, kas ne iš jo, kas širdies gerumu negraudina. Klampojo prieš mus, turbūt pravėrė plačiau, tam kely dabar mudu taisom nežymiai ir tęsiam. Ir po mūsų važiuos ir bildės, krykštaus, raudos.

Kas kad nebebus mūsų, žmonės eis nuo savų ąžuolų, žmonės grįš ąžuolynan. Ant veidų, ant delnų leisis toji pati pilkšvuma, jie žiūrės, nematys, o tikės, kad už jos kažkur tolumoj giedruma sugrįžtančias žemės kartas apkabina. Jie dar pakely pakely, o jau netrukus visai…

Rodos to kalno viršūnėje istorija bus tašką aukščiausią pasiekus.

Didelį Dievą maži žmogeliūkščiai prie medžio rišo, vinimis rankas ir kojas prikalė, paskui dar ir iškėlė. Kad visai jau numirtų, nebevargintų ir negaišintų, kad numiręs greit iš visų atminčių išsitrintų.

Stengės taip iš peties, pasilenkę taip prakaitavo, o nesisekė. Žmogaus patyrimai, laimės, nelaimės, ilgesys, pyktis ir kerštas, ir dar… Visa į tą kryžių įskiepyta, nenori juk kad taip kryptų, o kitaip palenkt negali, nepajėgi, nemoki, stokoji drąsos ir minčių. Kaip čia taip daros nuo pat amžių pradžios, įdomu pasidarė.

Svirskio šventieji tyli, nieko nesako, tik žiūri Nevėžin. Prapuolė tie žodžiai visi, lyg buvau kur užsirašęs. Už jų tylintis Dievas kalbantį žmogų mokina ir savo kūną žaizdotą parodo. Teks ir tau taip, teks bent panašiai…

XII

Kas tai yra, pasakyk, jei pasakyti gali, jei laikaisi, jei dar tveri kiek.

Ta sekundė yra už ribos, tai iš karto Anapus vadinam. Mes dar čia su savo žeme, su upėmis ir pilių kalnais, su nepabaigiamais darbais, su daina ir atokvėpiu. Mums įdomu ir naudinga.

Anapus ribos veikiausiai kitaip, kas dabar įžiūrėti galėtų, taip nulemta tiesiog, patirsim ir mes, kas pažymėtam priklauso kely. Nuvilnijo, praėjo, nubangavo viršūnėmis, įsiskverbė, pažeme leidos, norėtum paklausti kaip tatai buvo, tik ko bepaklausti. Vėjo šiurenimas.

Vaikelis užgimė, įkapių drobėm suvystė, sūpavo, čiūčiavo, erškėčių vainikan paguldė.

XIII

Kas iš gyvenimo liko? Ne visai nuoseklu, neišsamu, susiraizgę, supinta, išpinta, įtakota, sustota, vėlei įkvėpta. Fragmentiškos kasos, aižėja, skyla, trupa duženomis. Ak, dūžtančios formos, bet vis… Nuotraukos, keli daiktai, sakinys sąsiuvinyje. Būta, įsibūta, negali taip būti, kad visiškai nieko nebūtų.

Rinkom pievoje netoli Stelmužės ąžuolo šv. Petro raktelius, dėjom knygon, slėgėm, džiovinom. Beriu dabar po vieną lėtai ir atsargiai į Lieponos vandenį. Žaižaruoja, sumirga akimirksnį, kol suprantu kad reikia žiūrėti įdėmiai, tolsta tuojau ir nutolsta.

Iš didelio troškulio, iš noro šviesiai, prasmingai, o sunkiai čionai įsikūrus pasibūti, tas ėjimas pėsčiomis nuo pat jūros į Vilnių. Laimonas Noreika skaito Maironio eiles Pasandravyje prie Sandravos, visoje Lietuvoje nuaidi. Mirkteli ežero akys, tai eik, nesustoki.

XIV

Tėve, sugrudusi mūsų širdis sumaišty, netekty, nežinioj Tavęs vienintelio ilgis ir šaukias. Maldą žemybių teikis priimti aukštybėje, mus sielvarto didžiojo valandą artume savo priglauski.

Atsidusti už save. Ir už tuos, po akmenimis priglaustus. Už ėjusius, mačiusius, mylėjusius. Prapuolusius, pasmerktus, išduotus, paliktus pamiškėse ar prie geležinkelio bėgių. Kalėjimuose, lageriuose, koncentracijos stovyklose. Paneriuose, Rainiuose, IX forte ir… Jų vardus tik Tu vienas beatminti galėtum.

Dvi ypatingos, graudžios bažnyčios – Berčiūnų ir Domeikavos, abi Lietuvos kankiniams, jų atminimui pašvęstos. Sugaudžia sekmadienio vidurdienio varpai. Tada, tik tada, iš pačios giliausios gelmės žinoti pradėjom – per aspera ad astra.

Po tirščiausios tamsos, po klampiausios nakties, po giliausio Būties sukrėtimo, išaušo kitoniškas rytas, kokio žemėje dar nėra buvę. Ne iš šios žemės jis brėško, bet jai, ne žmogaus jėgų, valios ir proto tas kūrinys, bet žmonijai. Tuščias kapas, numestos drobulės, niekam nebereikalinga kryžiaus kryžma.

Diakonas aukštai iškelia žvakę ir triskart užgieda „Kristus mums šviečia.“ Velykų ankstųjį rytą žmonės triskart aplink šventyklą apeina, džiaugsmingasis aleliuja jųjų žingsnius palydi.

Patikėti ir įtikėti, kad taip buvo. Kad pakelti esame, o ir ištversime visa. Pasakyta ir pažadėta, jog žmogaus gyvenimas vien su čia ir dabar nesibaigia. Baltos baltumos, nykuma, tuštuma ir gausa kasdienybėje. Siūbavimas tarp dviejų krantų ir viltis, kad neprapulsiu ir pasieksiu. Turbūt taip, o gal ir ne. Didis tikėjimas, ir abejonė taipogi didi. Šviesa ir tamsa būna kartu, o tarp judviejų šešėliai vis maišos.