IEVA RUDŽIANSKAITĖ. EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOSIOS POEZIJOS KNYGOS “ŠIANDIEN MIESTAS NEAPSAKOMAI GRAŽUS”

Poetė, literatūrologė, filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, kurios eilėraščių rinkiniai  atkreipė ir skaitytojų, ir skaitančios kritikos dėmesį. Jos knygos jau pelnė  Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio, Vieno lito, Maironio literatūrines premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis. Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš bendro srauto. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis.

Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas ir naujausiai, penktajai poetės knygai “Šiandien miestas neapsakomai gražus” (Kaunas: Kauko laiptai, 2026). Joje ryški etinė pajauta, temos – meditatyvinės, kalbančios apie tradicines žmogiškas vertybes. Pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Poetinis vyksmas skirtas egzistencinėms būsenoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas.

Naujajame poezijos rinkinyje ryškesnis ir noveliškas pasakojimo būdas, įprastų, “klišinių” metaforų poetė vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu, apmąstomos prisiminimų, ilgesio, laikinumo ir laikiškumo temos. Nuolat kintančioje, katastrofų ir praskaidrėjimų paženklintoje tikrovėje eilėraščių kalbančioji tarytum atranda save vis iš naujo, atsigręždama į gimtąjį miestą, kuris kartais suvokiamas it gyva būtybė.

Knygos redaktorė Lina Navickaitė, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Gediminas Jankus

 

IEVA RUDŽIANSKAITĖ

EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOSIOS POEZIJOS KNYGOS “ŠIANDIEN MIESTAS NEAPSAKOMAI GRAŽUS”

 

vizija

 

miestas it žvėrį jaukinasi rudenį

netikėtas posūkis leidžiantis nuo kalno

ir blausioje šviesoje skendintis kupolas tarsi byloja:

nieko baisaus nenutinka jeigu kartais nusigręžiame

nuo liūdinčių veidų kurie nutįsta lyg Dali laikrodžiai

 

šiąnakt sapnavau Marijos ikoną –

ji nevertė manęs melstis ar atsiversti

tik regėtas miesto bažnyčios kupolas ir užuostas lapų kvapas

išblaivė sugrąžindamas į realybę

 

tame sapne nebuvo jokios religinės potekstės

tik apsvaigino neišreiškiamas grožis

kad atrodė tuoj susprogs šarvai ir būsiu laisva

apkabinta švelnių globėjiškų rankų

 

geltonas bet jau susinaikinantis spalis

pamažu užkloja miestą

 

 

dar sapnuoju

 

lyjant vasario lietui linguoja pušys

regėtus vaizdinius sudrasko žadintuvo garsas

minkštame snaudulio vandenyne nuplaukia ryški žuvis

 

dangus lyg beviltiškas mokinukas

niekaip neatsikrato milžiniškos rašalo dėmės

užliejusios visus metų laikus –

nebegaliu apie juos kalbėti

 

kaip gyvuoja prisiminimai?

ar pridera mąstyti apie negyvėlius

ir spausti prie savęs taip kad net šonkauliai braškėtų?

 

išnyra mažas praeities langas

dramblio kaulo spalvos žiedu pasipuošusi gėlė – 

įdomu ką mato jos veidelis?

 

tarytum švelnus žuvies pelekas

žiedlapis nuslysta nuo peties

 

 

skrydžiai nebuvo atidėti

 

mums nebuvo nė dvidešimties

kai suskambo daina kurią vėl girdžiu

esama dainų tinkančių klausytis tiek rudenį tiek pavasarį

joms nerūpi magnolijų gyvybiškumas ar krintančių lapų raudonis

akordai vis vien primena prabėgusias dienas

ir kaip viltingai spindėjo dangoraižiai

pasaulis laukė savo išsiskleidimo

keleivė transportavimo dėžėje nešėsi saugiai uždarytą katytę

Viešpatie aš jau nuklydau

paaiškink prašau kas skaičiavo laiką

neprimink man jokios filosofijos

nebenoriu skaityti nei Augustino nei kitų išmintingų autorių

kurių frazėse antrokas ieškojo loginių klaidų

nė nenumanydamas kas slypi anapus žodžių

pasaulis kažkokiu būdu įsistebeilijo į upės tėkmę

tik vieną lemtingą akimirką daugybė kitų dalykų sakė: taip

skrydžiai nebuvo atidėti

senamadiška srovė tebesiveržė pirmyn

bet ateitis jau nebuvo reikalinga

o dabar kaip norėtųsi tiesiog sustabdyti lekiantį vaizdą

nuo kurio atsispyrus it kūdikis pradėtum ropoti atbulomis

kol išsitrintų kalba ir kažkas supratęs kur slypi klaida

iškirptų tiksinčio ryto ribas žyminčių lėktuvų tikslą

 

 

prašymas

 

kryžius žvelgia į alėją

niekada nepagalvodavau apie vaizdą

kai žvelgi iš viršaus

sumažėja žmonės

o šviesos tarp apjuodusių liepų

žvilga lyg žvakių liepsnos kapinėse

 

visada maniau kad gyvenu gyvųjų gyvenimą

vis žvilgtelėdama į lapus grėbiančius kiemo prižiūrėtojus

ranka rašydavau laiškus kurie praskrisdavo pro pašto rūmus

it maži sedulų raudonio išsiilgę žvirbliai

 

padovanok man nugludintą akmenuką

vos tik saujoje jį sugniaušiu

vėl sužaliuos ryto spinduliai

sulinguos ryškios piliarožės

ir gailestingoji ranka pridengs

įsibėgėjusias laikrodžio rodykles

 

žinau – visa tai nesuprantama

nes žodžiai ateina ne tuo pačiu metu

savavališkai klijuoju reikšmes ir vaizdus į vieną eilėraštį

tartum į liūdesį sukeliantį skiautinį

 

man taip graudu girdėti braškančias pastatų siūles

apsilaupiusių langų rėmų dejones

pučiant lapkričio vėjui

pykstant atšipusiems nebejaunos kalbos sakiniams

stengiuosi sulaikyti laiką

kuris išsibarsto nei parudę lapai

neatsargiai praskleidus šiukšlių maišą

 

susitelkime tik į tai kas yra prieš akis:

nuo apmirusio medžio krinta apipuvęs vaisius

teškiasi į makaulę

mes juokiamės iki ašarų

 

sutinku kad atsidūrus aukštybėse

įmanoma išvysti veidrodinę simetriją

todėl prašydama surimtėju:

tegul nenusigręžia nuo manęs mano atvaizdas

ir nenumeta šalin lyg nereikalingos fotografijos

 

***

 

miestas gali būti visoks

šiandien jo medžiai nuščiuvę

lyg pageltusiuose knygos puslapiuose

spalio popietės ramybė tvirtina –

žūtbūt reikalinga atsvara kažkur sukilusiai sumaiščiai

tačiau ryškiai raudoni medeliai vis vien įsitempę

gal net labiau už tiltu žingsniuojančius žmones

artėjančius prie vartų

kurie užsispyrusiai įrodinėja: įmanoma pereiti

iš vienos plotmės į kitą

 

iš tiesų erdvė ta pati

snaudžia seniai apkalbėtas fontanas

uždengti pastatai laukia pavasario

ir tave uždengė

atidavė neatpažįstamai ateičiai

mano nesibaigiančiam ilgesiui

 

atkaklūs autobusai tebešaukia:

važiuojam niekas nepasikeitė!

bet miestas it klusnus šunelis bidzena paskui gamtą

ir purius debesų automobilius –

ar atsispindėdami upėje jie regi kitą pasaulį?

 

miestas neatsako 

 

didžioji savaitė  

               

leidžiuosi nešama srovės

aplinkui nėra nė vieno paukščio

bet plakatas vis vien draudžia juos lesinti

 

tai įvyksta kone automatiškai –

visame kame įžvelgiu dvigubą prasmę

nuo kurios darosi koktu

 

dabar miegas labai neramus

o saldžios meilės dainos

atsklinda iš klaikios tamsos

 

mano balsas tarsi ne mano

tie riksmai ir tuščios galvos –

pasaulis prarandantis kalbą atrodo lyg tešla

 

girgžda nusilpusi frazė

štai taip štai taip plaka širdis –

kažkas nuo jos nukirpo visas metaforas

todėl drįstu ištarti: myliu

 

poezija ir gamta

dar niekada nebuvo tokios apleistos

 

tas kalnas

 

tas kalnas tikrai grėsmingas

be jokios religinės potekstės

tas kalnas TIKRAI grėsmingas

 

jei atsidurtum jo viršūnėje

pamatytum siaurutes gatveles

mažyčius automobilius

nežinau ar pavyktų atskirti prekinius ženklus

 

ką ir kalbėti apie žmogeliukus

apie jų galvose knibždančias mintis

APIE susigalvotus tikslus

būtent dabar

Stebintysis užsimano būti

Kuriančiuoju