JUSTAS JASĖNAS. EILĖRAŠČIAI IŠ CIKLO “FOTOGRAFŲ AUTOGRAFAI”

Kauno Botanikos sode. M. Vapšytės nuotrauka

 

Be abejonės, poetas. kunigas Justas Jasėnas – vienas įdomiausių, gabiausių mūsų poetų. Dvasingumas jam tampa nuolatine savastimi, jis niekada – nei savo poezijoje, nei eseistikoje nenukrypsta į tuščią banalią apologetiką, jo homilijos pakylėtos, tačiau tokios savos, suvokiamos, žmogiškos. Jokios didaktikos, tikėjimo tiesų beatodairiško brukimo ir pigaus, nūnai madingo, pamokslavimo.

Teisuolio togos jis nevilki ir savo poezijoje. Justas Jasėnas geba suderinti prieštaringus dalykus, žvelgti į skaudžius ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Jo lyrikoje susitinka (o kartais prasilenkia) lietuvių literatūros klasikų, šventųjų figūros, tačiau švelnią lyriką, melancholišką nuotaiką netikėtai praskaidrina ironijos gaidelės bei asmeniniai išgyvenimai.

Ciklas “Fotografų autografai” – vidinių nuotaikų filosofinės impresijos, kupinos netikėtumų ir paradoksų.

Gediminas Jankus

 

JUSTAS JASĖNAS

 

Eilėraščiai iš ciklo „Fotografų autografai“

 

***

Vasarą surenku

Fotografijų nuotaikas

Žiemos nuobodulį malšinu

Mažindamas besikartojančius vaizdus

Teliks iškalbingiausia

Baltos žvyrkelio dulkės

Sodri žaluma lankose

Kruvina ta širdis

Pakeliui į Pakruojį

 

Turguose ir Fotografo namuose

 

Pusdienį varčiau albumus

Fotografijų pluoštai

Macijausko dirbtuvėje

Buvusiu laiku perpildyti ciklai

Įkvepiu dulkėtus vaizdų veidus

Žiedai tarp žiedų

Kadrai ant kadrų

Ir už jų kažkas galėjo būti netoliese

Nepamatysiu

Lyg žvalgas žvalgausi

Išžvalgyta senokai ar pamatyta.

Sukalba kartkartėmis

Būtis mirties nykuliu antspauduojama tolsta

Kiek suturėsiu eilėraščiu

 

Dž. Belinis. Madona

 

Pats iš savęs taip susiprasti negalėjau

Ir liks nežinoma

Valia tai Palčinskaitės ar galia

Paakintas buvau

Vieno paveikslo paroda iš Vavelio

Valdovų rūmuose Vilniuje

Margelė nepatikliai į sūnų žvelgia

Lyg ne iš jos jis būtų kilęs

O man gailu skurdaus medelio ne vaikelio

Dangaus valia o gal galia tatai nutiko

Ir vėlei iki galo pasiliks nežinoma

Visai be jokių savo pastangų

Mečiau rūkyti

 

 

Virgilijaus Šontos fotografijų parodoje

 

Šontos šonų fotografijos

Savimi taip pamatyti gebėjo

Ir pamatė

Ideologijos dvasios gelmę užverčia šiukšlėmis

Doktrinos aptemdo akis stumia į kampą

Nežiūrėdamos išplėšia aukštumų ilgesį

Užlyginti kad nebeliktų

Nei vieno autentiško krislelio

Nei atminties kvapo

Nei jausmo dulkelės

O liko

Buvimo grožį vyrų aktai

Dangaus kraštovaizdžiams paliudys

 

Ant žemaitiškų Žemaitės kelių

 

Ramūno Danisevičiaus fotografijai

 

Paukštyčiai ant klasikės kelių tvirtų

Laikiną lizdą sau susitaisė

Pro šalį prospektu slinko

Kelios surūgusios širšės

Tūžmastingais žvilgsniais

Tuoj  iš karto kiaurai gėlė

Lūpas bučiniui suspaustas

Labiausiai tai kliuvo Žemaitės sijonui

Ko ištvirkusių ji nesudraudžia

Kur tai matyta

 Per patį Viešpaties angelą

Šitaip aistringai laižytis

Nors žodžiu ar lazda būtų nuvijus toliau

O sėdi lyg prikalta ir nič nieko nedaro

Tai cicilikė ta prakeikta socialistė

Nesustodama plūstas abituota vienuolė

Kita visai be vilties ranka tik numoja

Ko tikėtis daugiau

Gi pati žentą ligi ausų įsižiūrėjusi buvo

Katedros varpai vidurdienį jau skelbė

Per tą sumaištį Dievo angelas nepagarbintas liko

Marti ir Petras Kurmelis

Teisūs ir taikūs

Nebeatplyšta vienas nuo kito

Žemaitės  skreite

Saugi jiems šį sykį

Gūžta pasitaikė

 

Palydėjimas Kunčiaus „Debesų knygai“

 

Iš visos Lietuvos Kunčius sugena debesis Vilniun

Jiems geriausia pratrūkti

Virš Trijų Kryžių

Srovėmis Liejyklos ir Latako gatvėmis leistis

Pamaitinti protėvių kaulus

Kaip tie žmonės čia jautės kadaise

Ar galiu prisišaukti

Iš tolimų giliausių gelmių

Žingsnius savuosius kiek sutvirtinti norėčiau

Vilnelės vingiuose Žvirgždas akmenėlius dėlioja

Užutekius visus ir senvages

Senus kelius medžius ūkius

Gerai išžiūrinėjo nuo pat pradžios upelės

O ji tekėdama suspėjo praturtėti

Įneš tuojau istorijos ir savą dalį Vilijon

Įsiminti norėčiau suturėdamas vaizdus

Ieškau tų vietų atpažinimo džiugesiui

O atminties punktyrai tiktai liūdesiui

Dievinu tokį man likusį paveikslą

Fragmentai arba nei menko ženklo

Tuštumas sėkmingai užpildau

Kiek parinkdamas

Jano Bułhako nuotraukų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *